Knygos autorė teigia, kad maždaug 4 mln. gyvybių nusinešęs badmetis buvo sovietų diktatoriaus Josifo Stalino veiksmais išprovokuota tragedija, sumanyta kaip būdas eliminuoti centralizuotai sovietų valdžiai kylančias grėsmes.
Laisvosios Europos radijo / Laisvės radijo (RFE/RL) svetainėje publikuojamas Rusijos tarnybos korespondentės Natalijos Golicynos interviu su istorike A. Applebaum, per kurį buvo paprašyta išsamiau pagrįsti knygoje daromas prielaidas ir paaiškinti, kokią reikšmę praeityje įvykdytos represijos lig šiol turi Ukrainos santykiams su Rusija.
– Ką būtų galima pavadinti Holodomoro priežastimi?
– Holodomoras buvo J. Stalino sumanyta ir sąmoningai įgyvendinta idėja. 1932 metų pradžioje visa Sovietų Sąjunga, galima sakyti, badavo. Į tokią padėtį įstūmė kolektyvizacija ir grūdų rekvizavimo politika. Maždaug 1932 metų rudenį J. Stalinas nutarė pasinaudoti susidariusia krizine situacija ir Ukraina tapo išskirtiniu jo taikiniu.
Buvo imtasi įvairių Didįjį Ukrainos badmetį nulėmusių priemonių, apie kurias rašiau savo knygoje. Konkrečiuose ūkiuose, miestuose ir kaimuose buvo sudarinėjami juodieji sąrašai, badaujančių regionų paribiuose, o ir Ukrainos pasienyje buvo pastatytos saugomomis užkardos, kad žmonės negalėtų išvykti iš šalies. Į gniaužtus pateko ir Ukrainos kultūrą bei kalbą puoselėjančios institucijos. Visa tai vyko tuo pačiu metu.
Esu įsitikinusi, kad taip buvo siekiama kuo didesnio skaičiaus ukrainiečių mirčių, be to, tiek Ukrainos, tiek Sovietų Sąjungos komunistų partijos puikiausiai žinojo apie šias užmačias ir dėjo visas pastangas, kad šalį ištiktų badas.
– Ar atsakomybę už Holodomorą turi prisiimti J. Stalinas?
– J. Stalinui tenka asmeninė atsakomybė už sukeltą tragediją. Atsakomybę, aišku, turi prisiimti ir jo bendražygiai. Badmetį pavyko sukelti padedant Ukrainos biurokratams, Ukrainos komunistų partijai, taip pat į šalį atvykusiems Rusijos ir Sovietų Sąjungos lyderiams.
Norint veikti pagal surežisuotą scenarijų, kurį įgyvendinant iš žmonių buvo atiminėjamas maistas – ne tik grūdai, bet ir kiti produktai – prireikė daugybės pasišventėlių pagalbos, todėl derėtų sakyti, kad atsakomybė už tokio masto badmečio užtraukimą yra platesnio socialinio pobūdžio.
– Kodėl J. Stalinui reikėjo imtis tokių priemonių prieš Ukrainą?
– J. Stalinas baiminosi kontrrevoliucijos, o ypač didelę jos grėsmę siejo su Ukraina. Jis nepamiršo, kad pilietinio karo laikotarpiu Ukrainos valstiečiai pademonstravo nemenką pasipriešinimą, ir gerai žinojo, kad 1932 metais kolektyvizacijai nepritariantys ukrainiečiai pasiryžo kilti į ginkluotą kovą. Žinoma, žinojo ir apie tai, kad Maskvoje taip pat nemažai žmonių buvo nepatenkinti kolektyvizacija ir jos padariniais.
Daugiausia 1932 metų rudenį įteisintų potvarkių, tiesą sakant, ir buvo taikyti Ukrainai. Pavyzdžiui, vienu buvo siekiama padaryti galą trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje vykdomai politikai – ukrainiečių tautinio identiteto sklaidai – kalbos ir kultūros puoselėjimui, mat tokie siekiai buvo vertinami kaip kontrrevoliuciniai ir pavojingi, todėl netoleruotini.
J. Stalinas baiminosi, kad tokia politika gali jam pakenkti. Taigi, išprovokuotas badas, taip pat sankcijos prieš Ukrainos inteligentiją ir buvo tos priemonės, kuriomis jis siekė panaikinti net menkiausią kontrrevoliucijos Ukrainoje tikimybę.
Manau, kad J. Stalinas Ukrainą siejo su konkrečia idėja. Tikimybė, kad Ukraina gali tapti nepriklausoma, kėlė didžiulį iššūkį centralizuotai sovietų valdžiai, nes bandymas ją įgyvendinti galėjo kaip reikiant supurtyti sovietų imperiją. Toks ir buvo jo įsitikinimas. Taip pat manau, kad J. Stalinas neabejojo, jog Ukrainai pavyks rasti sąjungininkių, pavyzdžiui, susivienyti su Lenkija arba kitomis šalimis, o tada lojalumas sovietinei sistemai gali gerokai susvyruoti. Sovietų diktatoriui buvo ypač svarbu eliminuoti visus tokio pobūdžio Ukrainos ketinimus, nes jie, jo įsitikinimu, kėlė nemenką pavojų sovietų valdžios siekiams.
Žvelgdami iš dabarties taško, turėtume pripažinti, kad apskritai jis ne taip jau ir klydo: juk Ukrainos valstybingumo idėjos atgimimas devintojo ir dešimtojo praeito amžiaus dešimtmečių sandūroje, galop privedęs prie nepriklausomybės 1991-aisiais, iš tiesų prisidėjo prie Sovietų Sąjungos žlugimo. J. Stalinas jau tada numatė panašią grėsmę ir išsikėlė iššūkį bet kokiomis priemonėmis ją eliminuoti.
– Kiek žmonių mirė per Holodomorą?
– Per keletą pastarųjų metų Ukrainos demografijos ekspertai išsamiai ištyrė archyvinę medžiagą: peržvelgė to meto gimimų ir mirčių įrašus. Jų pateiktas skaičius – 3,9 mln. Vadinasi, beveik 4 mln. ukrainiečių. Tai gerokai normą viršijantys rodikliai: įprastomis sąlygomis mirčių būtų buvę kur kas mažiau. Tad šį skaičių ir reikėtų laikyti Holodomoro aukų skaičiumi.
Apskaičiuoti buvo gana sunku, nes faktą apie badmetį sovietinė sistema kaip įmanydama dangstė. Buvo prieita net iki 1937 metais įvykusio gyventojų surašymo duomenų slapstymo, nes tie duomenys akivaizdžiai bylojo apie padažnėjusias mirtis. Visgi minėtiems Ukrainos demografams, man regis, pagaliau pasisekė išsiaiškinti tikruosius skaičius.
– Buvo nemažai diskutuota, ar Holodomorą išties derėtų prilyginti genocidui. Kokia būtų jūsų nuomonė?
– Aš ramia sąžine vadinu tai genocidu, atsižvelgdama į pradinę paties termino apibrėžtį, suformuluotą teisininko Raphaelio Lemkino. Manau, Holodomorui būdingi visi genocido bruožai.
Vis dėlto žinau, kad vartoti šią sąvoką tarptautinių įstatymų kontekste reikia ypač atsargiai dėl pačių įstatymų formuluočių, o ypač dėl Jungtinių Tautų apibrėžtos konvencijos dėl genocido, prie kurios formulavimo prisidėjo ir Sovietų Sąjungos atstovai, visomis išgalėmis stengęsi, kad Ukrainoje sukeltas badmetis, kaip ir kiti sovietų įvykdyti nusikaltimai, nebūtų prilyginti genocidui. Žinau, kad teisiškai pagrįsti tokį įvardijimą būtų gana sunku, tačiau esu įsitikinusi, kad savo esme Holodomoras buvo tapatus genocidui.
– Kodėl vis dėlto badmečio metais sovietų valdžia nesikreipė pagalbos į tarptautinę bendruomenę, kaip kad padarė per trečiajame dešimtmetyje ištikusį badą?
– Nei 1932, nei 1933 metais jokios pagalbos Sovietų Sąjunga nesikreipė iš dalies dėl to, kad J. Stalinas nenorėjo paskleisti žinios, jog kolektyvizacija, apie kurios triumfą jis su užmoju kalbėjo, iš tiesų sukėlė tikrą pragaištį. Jis negalėjo leisti, kad apie tai sužinotų tiek Sovietų Sąjungos, tiek užsienio valstybių piliečiai.
Buvo, žinoma, ir dar viena priežastis. Juk visuotiniu badmečiu jis buvo sumanęs pasinaudoti kaip Ukrainos nusmukdymo priemone. Gelbėti žmonių jis neturėjo nė mažiausio intereso. J. Stalinas norėjo, kad valstiečiai, kaip socialinis luomas, visiškai nusilptų, tad apie jokį jų išgelbėjimą negalėjo būti nė kalbos. Dėl to ir nebuvo dedama jokių pastangų siekiant prisišaukti tarptautinės bendruomenės pagalbą.
– Kokiomis priemonėmis iš ukrainiečių būdavo rekvizuojami grūdai?
– Negalima pamiršti, kad grūdų rekvizavimas, nors ir tapo viena iš svarbiausių strategijų, tikrai nebuvo vienintelė badą nulėmusi prielaida. Juk po Ukrainos kaimus pasklidusios ginkluotų aktyvistų brigados atiminėjo iš valstiečių ne tik grūdus, bet ir visus kitus maisto produktus: daržoves, cukrinius runkelius, bulves. Buvo taikomos ir privalomosios mėsos kvotos. Iš žmonių namų buvo surinkinėjama viskas, kas tik įmanoma. Rekvizavimo operacija išsiskyrė nuožmiais, žiauriais ir chaotiškais metodais.
Jos vykdytojai žmones mušdavo, išguidavo iš namų, kankindavo. Aktyvistai manė, kad valstiečiai slepia grūdus ir maistą, kurį buvo būtina atimti. Žinoma, pasitaikydavo, kad šį tą ir iš tiesų pavykdavo nuslėpti, bet šiaip žmonės būdavo žiauriai kankinami, kad atiduotų viską, ką turi. Galop jų namuose ir iš tiesų nelikdavo nė kąsnio maisto.
– Ar tuo laikotarpiu Ukrainoje buvo paplitęs kanibalizmas?
– Nors apskirtai kanibalizmas paplitęs nebuvo, vienas kitas atvejis visgi pasitaikydavo. Tokie faktai užfiksuoti policijos suvestinėse, o tai rodo, kad valdžia tikrai apie juos žinojo ir perdavė informaciją aukščiau esančioms institucijoms.
Svarbu paminėti, kad net tada, kai žmonės absoliučiai neturėjo ko valgyti, kanibalizmas jokiu būdu nebuvo laikomas savaime suprantama išeitimi. Tokie atvejai visada kėlė pasibaisėjimą, o jų kaltininkai dažnai būdavo suimami.
Esama tam tikrų įrodymų, kad vėliau kanibalizmu apkaltinti piliečiai buvo įkalinami gulago stovyklose. Remiantis žmonių liudijimais, tokie asmenys buvo nugabenami į Solovkų salas. Taigi, kanibalizmas, nors masiniu reiškiniu jo nepavadinsi, vis dėl to egzistavo – kaip ir kone kiekviename bado ištiktame regione. Apie tai byloja archyvų įrašai ir žmonių prisiminimai.
– Ar Holodomoro metais buvo juntamas ukrainiečių pasipriešinimas?
– Iš pradžių šioks toks priešinimasis kolektyvizacijai buvo juntamas. Žmonės priešinosi ir rekvizavimo politikai – slėpė grūdus. Vėliau, jau prasidėjus badmečiui, pasipriešinimo apraiškų teliko viena kita, nes žmonės buvo peralkę ir nebeturėjo jėgų priešintis.
Reikia pasakyti, kad tarp Ukrainos valstiečių rasdavosi ir tokių, kurie bendradarbiaudavo su rekvizavimo vykdytojais.
Šio fakto nevalia pamiršti vien todėl, kad jis įrodo, kaip efektyviai propagandos priemonėmis ir teroristiniais metodai pavyko priversti žmones ryžtis siaubingiems darbams. Ukrainiečiai bijojo netekti visų galimybių prasimaitinti. Jie taip pat baiminosi, kad prieš juos gali būti panaudota jėga.
Žmonės siekė apsaugoti savo šeimas, vaikus, todėl kai kurie vietiniai gyventojai iš tiesų pagelbėjo aktyvistų grupuotėms vykdyti rekvizavimą ir maisto produktų paiešką. Susiklosčius tokiai situacijai, Ukrainos valstietija pasidalijo į tuos, kurie nuleido rankas ir buvo pasmerkti kančioms, ir tuos, kurie visomis išgalėmis ieškojo būdų išsisukti nuo pragaišties.
– Kodėl Holodomoras laikomas tokiu svarbiu įvykiu Ukrainos istorijoje? Kodėl jis paliko neišdildomą įspaudą ukrainiečių identitete?
– Viešumon iškilusi informacija apie Holodomorą buvo gana skurdi, o apie jį kalbėti apskritai buvo užginta. Dėl šios priežasties didysis badmetis ir buvo imtas sieti su pogrindiniu Ukrainos piliečių bruzdėjimu. Jį aptarti buvo įmanoma tik viešojo gyvenimo kuluaruose. Prisiminimai apie Holodomorą buvo perduodami iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą. Plačiau apie jį kalbėti, rašyti ir net reikšti pagarbą jo aukoms pradėjo tik po svečias šalis išsklidę ukrainiečiai – tie, kurie dideliais būriais paliko gimtinę penktajame ir šeštajame praeito amžiaus dešimtmečiais.
Holodomoras tapo nepapasakotą Ukrainos istoriją simbolizuojančiu įvykiu.
Devintojo praeito amžiaus dešimtmečio pabaigoje, kai įvyko Černobylio avarija, daugelis ukrainiečių iš karto pradėjo kuždėtis: „Tai juk tas pats, kas kartą mums buvo nutikę. Tiesa apie avariją slepiama taip, kaip buvo dangstomas badmečio faktas.“
Apie Didįjį badmetį žmonės vėl prabilo, kai įsižiebė viltis išsikovoti nepriklausomybę. Tarp visų nepriklausomybės siekį skatinusių priežasčių prisiminimai apie holodomorą taip pat pasitarnavo kaip motyvacija: apie jį galvodami žmonės suvokė, kokių žiaurių veiksmų aukomis buvo tapę ir koks svarbus jų istorijos tarpsnis ilgai buvo nutylėtas. Taigi, viena iš priežasčių, paskatinusių prabilti apie Ukrainą kaip nepriklausomą valstybę, žinoma, buvo noras dar kartą iškelti viešumon badmečio istoriją.
– Anksčiau minėjote, kad Ukraina tapo tikru iššūkiu J. Stalinui. Galbūt kas nors panašaus vyksta ir dabar, kai Rusijai vadovauja prezidentas Vladimiras Putinas?
– Manau, kad V. Putinui Ukrainos metamas iššūkis iš tiesų šiek tiek primena J. Stalinui sukeltus nuogąstavimus dėl galimo šios šalies noro išsikovoti nepriklausomybę. Ukrainos suvereniteto idėja nepriimtina ir V. Putinui. Ypač tokios Ukrainos, kuri būtų proeuropietiška, demokratinė, kurioje būtų gerbiama žodžio laisvė ir laikomasi teisinės valstybės principų.
Visi šie idealai, vertybės ir idėjos kelia grėsmę V. Putino vykdomai politikai. Putinizmas, kaip oligarchijos autokratija, atsidurtų labai keblioje padėtyje, jei staiga įsigalėtų žodžio, spaudos laisvė, teisinės valstybės principai.
Ukraina, kurioje kelią imtų skintis europietiškos vertybės, taptų tikru išūkiu V. Putinui. Nesakau, kad Rusijai, nes tai kaimyninė šalis, su kuria būtina palaikyti glaudžius santykius. Jei ir Rusija, ir Ukraina laikytųsi tų pačių principų, pavyktų užmegzti labai vertingų ryšių – prekybinių ir kitokių. Tačiau su V. Putino sukurta politine sistema tie principai ir vertybės tiesiog nesuderinami, o tai ir lemia jo požiūrį į Ukrainą ir iš dalies paaiškina įvykdytą invaziją į šią šalį.