Istorija kartojasi. Ir šįkart, kalbėdami apie Sirijos pilietinį karą, turime prisiminti, kad kiekvieno karo pirmoji auka – tiesa. Išmoningai suklastota tiesa visada sulaukia daugiau sėkmės negu įžūlus melas, o selektyvus faktų pateikimas yra ko gero veiksmingiausias būdas tendencingai formuoti visuomenės nuomonę.
Mūšis dėl Alepo yra šiuo metu aktualiausias tokios praktikos pavyzdys. Žiniasklaidoje buvo pateikiami kone išskirtiniai kadrai, kuriuose matoma, kaip Sirijos ir Rusijos oro pajėgos bombarduoja gyvenamąsias Alepo vietoves. Mums buvo pasakojama apie nesibaigiančius barbarizmo aktus (ir nepaneigsi – barbarizmo valdančiųjų veiksmuose iš tiesų daug), prezidento Basharo al-Assado ir jo rėmėjų cinizmą ir jų nesibodėjimą lipti per lavonus tikrąja to žodžio prasme. Nuolat buvo pabrėžiama nerimą kelianti humanitarinė padėtis apgultame mieste.
Ar sukilėlių veiksmai mažiau ciniški?
Tačiau ar kur nors skelbta, kad sukilėliai elgiasi ne ką mažiau ciniškai? Civilius gyventojus jie naudojo kaip priedangą. Jie sistemingai trukdė Rytų Alepo gyventojams keltis į vakarinę miesto dalį. Ir jie taip pat aklai svaidė raketas į vakarų Alepą, nesigilindami, ar jos krenta ant priešininkų galvų, ar ant taikių civilių gyventojų namų, teigia „Deutsche Welle“ korespondentas.
Pasak M. von Heino, nedera nekreipti dėmesio į tai, kad sukilėliai – tai visų pirma salafistai džihadistai. Taigi kita tiesos pusė – Rytų Alepe demokratų nerasta. Daugelyje kvartalų įvesta šariato teisė; moterys viešumoje gali pasirodyti tik užsidengusios veidus. Pagrindinis skirtumas tarp sukilėlių mėginamos įvesti tvarkos ir „Islamo valstybės“ yra tai, kad pastaroji siekia kalifato visame pasaulyje. Sirijos džihadistams užtenka siriško kalifato. Kol kas.
Taip teigia ne tik Sirijos ir Rusijos propaganda. Taip sako ir prieš „Islamo valstybę“ vykdomos JAV karinės operacijos „Įgimtas ryžtas“ (angl. Inherent Resolve) atstovas, pulkininkas Steve`as Warrenas. 2016 m. balandžio 16 d. vykusioje spaudos konferencijoje jis sakė, kad Rytų Alepą kontroliuoja daugiausia „al Nusra“ kovotojai.
Ginklai visiems, norintiems stoti į kovą su B. al-Assadu
Jei abejones padėtų išsklaidyti kokio nors aukštesnio rango pareigūno patvirtinimas, kad yra būtent taip ir ne kitaip, tai štai jis. 2014 m. spalį JAV viceprezidentas Joe Bidenas, kalbėdamas Harvarde, ne tik teigė, kad Sirijoje nėra nuosaikaus centro, bet ir viešai pripažino, kad Amerikos sąjungininkės Turkija ir Saudo Arabija kartu yra ir didžiausias Amerikos galvos skausmas, mat abi tarsi apsėstos vienintelės minties – žūtbūt nuversti B. al-Assadą. Jos abi, toliau dėstė viceprezidentas, skiria milijonus dolerių ir išdalina tūkstančius tonų ginklų visiems, pasiruošusiems stoti į kovą su B. al-Assadu. Bėda ta, kad šie B. al-Assado priešininkai – tai grupuotės „al Nusra“, kuri yra „al Qaeda“ atšaka, kovotojai ir džihadistų ekstremistai iš kitų pasaulio šalių.
Dar 2012 m. JAV kariuomenės Gynybos žvalgybos agentūra (angl. Defense Intelligence Agency) įspėjo, kad taikus Sirijoje kilęs demokratinis protestas dabar yra virtęs islamistų dominuojamu judėjimu. Jau tada agentūros parengtame dokumente buvo kalbama apie galimą salafistų valstybės susiformavimą. Po dvejų metų, 2014-aisiais, „Islamo valstybė“ būtent tai ir deklaravo. Kaip pastebi autorius, agentūros vadovas tuo metu buvo ne kas kitas, o Michaelas Flynnas – tas pats žmogus, kurį naujai išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskyrė savo patarėju nacionalinio saugumo klausimais.
Tad ko gi norima iš tų, kurie mums praneša naujienas iš Alepo ir Sirijos? Ogi sąžiningų pastangų pateikti visapusišką paveikslą, į savo paties iškeltą klausimą atsako M. von Heinas. Suprantama, žiniasklaida privalo nušviesti karo žiaurumus – įskaitant kruvinus mūšius, kančias ir mirtis Rytų Alepe. Tačiau jei jie rimtai žiūri į užduotį, kurią atlieka, – teikti informaciją, ta informacija neturėtų būti neobjektyvi.
Mosule žmonės irgi kenčia ir miršta
Maždaug už 700 kilometrų nuo Alepo yra ir kita apgulta ir bombarduojama vietovė – beveik milijono žmonių gyvenamas Šiaurės Irako miestas Mosulas. Ir jame žūsta civiliai. Pusė milijono gyventojų neturi prieigos prie geriamojo vandens, o atėjus žiemai, jiems stinga ir maisto, ir kuro. Skirtumas tik tas, kad čia Vakarai eina išvien su vyriausybinėmis pajėgomis. Taip pat kaip ir anksčiau, kai iš „Islamo valstybės“ gniaužtų buvo išlaisvinti Ramadžio ir Faludžos miestai – 80 proc. jų vykstant konfliktui sugriauta. Apie tai mes girdime – ir girdėjome – labai nedaug. Labai nedaug girdima ir apie kasetinių bombų sprogimus Jemene. Gruodžio pradžioje Saudo Arabijos vadovaujama koalicija kasetiniais užtaisais apšaudė dvi mokyklas.
M. von Heino įsitikinimu, neteisybė visada turi būti demaskuota, nesvarbu, kas jos kaltininkas. Selektyviai pateikiama informacija yra propaganda. Informuojant apie karinius konfliktus nereikia stengtis sukelti emocijų, reikia tik pateikti faktus. Jie galbūt nebus taip godžiai skaitomi, bet turėsime mažiau juoda ir balta, daugiau – pilka.