„Sėdėjau prie stalo, – po daugelio metų rašė vyras, su kuriuo jis turėjo susitikti. – Staiga į duris pasibeldė ir įėjo nepažįstamas vyras. Jis buvo žemo ūgio, ruda oda su pilkšvu atspalviu nusėta raupų žymėmis. Neįžvelgiau jo akyse nė lašo draugiškumo.“
Šias eilutes rašė rusų intelektualas disidentas, radikalaus laikraščio „Pravda“ („Tiesa“) redaktorius Leonas Trockis.
Jo apibūdintas vyras iš tiesų buvo ne S. Papadopoulosas. Tikrasis jo vardas ir pavardė buvo Josifas Vissarionovičius Džiugašvilis, draugai jį vadino Koba, o iki šių dienų jis prisimenamas kaip Josifas Stalinas.
L. Trockis ir Stalinas buvo tik du vyrai iš tų, kurie 1913 m. gyveno miesto centre ir kuriems likimas lėmė sukrėsti XX amžių.
Tie žmonės buvo skirtingi. Du revoliucionieriai – Stalinas ir L. Trockis slapstėsi. Z. Froidas jau buvo žinomas ir prasigyvenęs psichoanalitikas, garbinamas, kaip proto paslaptis atskleidęs žmogus, gyveno ir dirbo Berggasse gatvėje.
Jaunasis Josipas Brozas, kuris vėliau tapo tuometinės Jugoslavijos maršalu Titu, dirbo miestelyje į pietus nuo Vienos Vyner Noištate, „Daimler“ automobilių gamykloje, jam rūpėjo pinigai, darbas ir kaip smagiai leisti laiką.
Buvo dar 24 m. jaunas vyras iš Austrijos šiaurės vakarų dalies, kuris svajojo studijuoti dailę Vienos menų akademijoje, bet du kartus neįstojo ir dabar gyveno pigiuose nakvynės namuose Meldermannstrasse gatvėje, tai – Adolfas Hitleris.
Aprašydamas tuometinę Vieną knygoje „Thunder at Twilight“ („Žaibas prieblandoje“) rašytojas Federikas Mortonas įsivaizduoja, kad Hitleris rėžia kalbas apie moralę, rasinį tyrumą, vokiečių misiją, slavų klastingumą, žydus, jėzuitus ir laisvuosius masonus.
„Ant kaktos krentantys plaukai, dažais išteptos rankos, balsas kyla iki operinių aukštumų, paskui, staiga, kaip ir buvo pradėjęs, jis nutyla. Greitai, barškindamas susirenka daiktus ir grįžta į savo vienvietį kambariuką.“
Aukščiau visų Hofburgų rūmuose gyveno senstantis imperatorius Franzas Josephas, kuris valdė dar nuo 1848 m.
Jo įpėdinis erchercogas Franzas Ferdinandas, gyvenantis gretimuose Belvederio rūmuose, nekantriai laukia sosto. Po metų jo nužudymas sukels Pirmąjį pasaulinį karą.
1913 m. Viena buvo Austrijos–Vengrijos imperijoje, kurioje gyveno 15 tautų ir daugiau nei 50 mln. gyventojų.
„Viena buvo savotiškas kultūrų mišinys, traukęs ambicingus žmones iš visos imperijos“, – sako vienintelio Austrijoje anglų kalba leidžiamo mėnesinio žurnalo „Vienna Review“ vyriausioji redaktorė Dardis MacNamee, gyvenanti Vienoje 17 metų.
Mažiau nei pusė iš 2 mln. miesto gyventojų buvo gimę čia, apie ketvirtadalis – suvažiavę iš Bohemijos (dabartinė vakarinė Čekijos dalis) ir Moravijos (dabartinė rytinė Čekijos dalis), taigi daug kur šalia vokiečių skambėjo ir čekų kalba.“
„Imperijos gyventojai kalbėjo daugeliu kalbų, – aiškino ji. – Austrijos–Vengrijos kariuomenėje karininkai turėjo duoti nurodymus ne tik vokiečių, bet ir 11 kitų kabų, į jas visas buvo išverstas nacionalinis himnas.“
Šis unikalus derinys sukūrė savitą kultūrinį fenomeną – Vienos kavines. Legenda byloja, kad jų ištakos – kavos maišuose, kuriuos paliko Osmanų kariuomenė po nepavykusios Turkijos apgulties 1683 m.
„Kavinių kultūra, diskusijos kavinėse buvo svarbi Vienos gyvenimo dalis, tebėra tokai ir dabar“, – aiškina knygos „1913: In Search of the World Before the Great War“ („1913: ieškant pasaulio prieš didįjį karą“) autorius, nevyriausybinio tyrimų instituto Londone „Chatham House“ tyrėjas Charlesas Emmersonas.
„Vienos intelektualų bendruomenė buvo gana maža, visi vieni kitus pažinojo, taip vyko mainai tarp kultūrinių ribų“, - sako Ch. Emmersonas ir priduria, kad tokia situacija buvo naudinga politikos disidentams ir tiems, kurie slapstėsi.
„Nebuvo galingos centrinės valstybės. Ji buvo kiek apleista. Jei Europoje būtum ieškojęs vietos pasislėpti ir tokios, kurioje galėtum sutikti daug įdomių žmonių, Viena buvo kuo puikiausiai tam tinkama.“
Z. Froido pamėgta kavinė „Cafe Landtmann“ tebėra garsiajame bulvare Ring, supančiame istorinį miesto rajoną Innere Stadt.
L. Trockis su Hitleriu dažnai lankėsi netoli esančioje Centrinėje kavinėje, jų aistra buvo pyragaičiai, laikraščiai, šachmatai, o labiausiai – kalbos.
D. MacNamee teigimu, kavinės buvo svarbios, nes visi į jas vaikščiojo, taigi vyko disciplinų, interesų ir pan. kaita. „Šalia to energijos įliedavo žydų inteligentai ir nauja pramonininkų klasė, kurios teises garantavo 1867 m. Franzo Josepho jiems suteiktos visos piliečių teisės, taip pat teisė mokytis mokyklose ir universitetuose“, – pridūrė ji.
Nors šioje visuomenėje dominavo vyrai, įtakos jai padarė ir keliose moterys.
Alma Mahler, kurios vyras kompozitorius mirė 1911 m., irgi buvo kompozitorė. Ji buvo menininko Oskaro Kokoschkos, vėliau – architekto Walterio Gropiuso mūza ir meilužė.
Nors viena buvo ir tebėra siejama su muzika, prabangiomis puotomis ir valsu, jos tamsioji pusė buvo labai niūri. Daugybė miestiečių gyveno lūšnose, o 1913 m. nusižudė 1 500 vienos gyventojų.
Niekas nežino, ar Hitleris buvo susidūręs su L. Trockiu, ar J. Titui teko sutikti Staliną, bet poroje radijo pjesių – „Dr Freud Will See You Now“ („Daktaras Froidas jus priims dabar“), „Mr Hitler“ („Ponas Hitleris“) gyvai vaizduojami tokie susitikimai.
Kitais metais kilęs didžiulis gaisras sugriovė daugelio Vienos intelektualų gyvenimus.
Imperija sprogo 1918 m., o Hitleris, Stalinas, L. Trockis ir J. Tito pradėjo karjeras, kurios visiems laikams įėjo į pasaulio istoriją.
