Turime labai padėkoti Iranui už tai, kad jis, užtęsdamas derybas ir demonstruodamas nenuolaidumą, pratęsė mūsų narystę pasaulinio elito klube. Visai gali būti, kad Irano branduolinė programa – paskutinė rimta pasaulinė problema, kuri buvo sprendžiama drauge su mumis, savo komentarą svetainėje slon.ru skelbia kanalo „Dožd“ vyr. redaktorius Michailas Zygaris.
Pastaruosius aštuonerius metus (sprendžiant iš V. Putino Miuncheno kalbos) viena iš pagrindinių Rusijos užsienio politikos idėjų yra nauja pasaulinio saugumo sutartis.
Kartais ji vadinama Jalta-2 arba Helsinkis-2. Toks svarus įrodymas, kad visas pasaulis gerbia Rusiją, laiko ją vienu iš atraminių pasaulio santvarkos stulpų ir garantų, o taip pat vienu iš daugiapolio pasaulio polių. Senoji direktorių taryba, kadaise valdžiusi korporaciją „Pasaulis“ – tai yra, JTO Saugumo taryba, nieko nebevaldo. Todėl, sakė Vladimiras Putinas Miunchene 2007 m., ir paskui pakartojo Dmitrijus Medvedevas 2008-aisiais, reikia suformuoti naują pasaulio valdymo direktorių tarybą, ir Rusija reikalauja joje vietos sau.
Štai ir problema. Į šį pasiūlymą beveik niekas neatkreipė jokio dėmesio. Net dėl akių. Niekas nepasakė: nagi, pakvieskime Vladimirą Putiną pirmininkauti pasaulio vyriausybei, būti mūsų arbitru ir karaliumi Saliamonu.
Ir atsitiko tai šiaip jau, ne dėl nepagarbos Vladimirui Putinui. Visų pirma, tokios konstrukcijos, kaip „pasaulinė direktorių taryba“, jau dukart įrodė savo neefektyvumą. Pirmą kartą Nacijų lyga – XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, paskui JTO – visą savo egzistavimo laiką. Tiek jau to, jei tik Šaltojo karo metu, bet jau dešimtajame dešimtmetyje JTO Saugumo taryba pražiopsojo visas siaubingas pasaulio katastrofas: ir Balkanus, ir genocidą Ruandoje, ir Afganistaną. Idealistų, manančių, kad JTO jėgomis realiai galima ką nors pasiekti, pasaulyje nėra.
Svarbiausia iki padebesių išaugusios Rusijos neapykantos NATO priežastis – Kremlius buvo įsitikinęs, kad naująja pasaulio problemų sprendimų „direktorių tarybų“ taps būtent Šiaurės Atlanto aljansas. Ir savo prezidentavimo pradžioje Vladimiras Putinas kiekviena pasitaikiusia proga su George'u Bushu svarstė, kada ten pakvies Rusiją. Nesulaukė – ir po to ėmė siūlyti naują pasaulinę sutartį ir naują pasaulinę direktorių tarybą.
Tačiau į jo raginimą niekas neatsiliepė, nes „direktorių tarybos“ koncepciją pakeitė „nepriklausomo arbitražo“ koncepcija. Tai yra, kaskart kilus kokiai problemai, jos dalyviai arba suinteresuotos šalys kreipiasi į tuos tarpininkus, kuriais pasitiki. Jie gali būti susiję su kokia nors egzistuojančia tarptautine organizacija, o gali ir nebūti. Pavyzdžiui, ilgai tokiu Irano branduolinės problemos sprendimo arbitru buvo „eurotrijulė“ (D. Britanija, Prancūzija, Vokietija) ir TATENA. „Eurotrijulė“ nieko nepasiekė – ir Irano klausimui atėjo sunkūs laikai. Nuo 2006 metų „Irano dosjė“ ėmė aptarti jau „šeši plius vienas“: D. Britanija, Prancūzija, Vokietija, JAV, Rusija, Kinija, o taip pat Europos Sąjunga. Svarūs Rusijos vietos išsaugojimo šiame arbitraže nuopelnai priklauso, kaip bebūtų keista, Dmitrijui Medvedevui. 2010 metais Rusija sutiko su JAV pateiktais neatremiamais įrodymais, kad Iranas išties bando sukurti atominę bombą. Po to šios grupės darbas tapo koordinuotas – visi derybų partneriai veikė sutartinai, t.y. Rusija nustojo veikti Irano pusėje. Paskui visi drauge įvedė sankcijas Iranui (netgi Kinija ir Rusija balsavo už) ir ėmė siekti, kad jis atsisakytų branduolinio ginklo vystymo kūrimo programos. Tai unikalus pavyzdys, kai sankcijos pasiekė pozityvų rezultatą: Iranas peržiūrėjo savo ankstesnę politiką, padarė nuolaidų ir po daugelio metų šalys pagaliau pasiekė sutarimą.
Dabar šis unikalus „6+1“ arbitražas savo misiją įvykdė – ir skirstosi. Jei su Iranu kils naujų sunkumų, – tiksliau, ne „jei“, o „kai“, – jų sprendimui veikiausiai rinkis nauja derybininkų grupė. Naujos derybos su Iranu prasidės 2017-ųjų žiemą – po naujojo JAV prezidento inauguracijos, jeigu juo taps respublikonas. Respublikonams dabartinė sutartis nepatinka, todėl jie atidžiau žvelgs į Iraną ir elgsis griežčiau – taip ir nauja krizė gali kilti. Ar pakvies derybų dalyviai Rusijų būti tarpininku – labai didelis klausimas. Jei Rusija ir toliau eksploatuos dabartinį savo įvaizdį ir demonstratyviai pataikaus Iranui (pagal principą „Amerikos priešas – mano draugas“), derybininkų klubas vargu ar jai šviečiasi.
Lieka neišspręstų vietinių problemų, pavyzdžiui, Kalnų Karabacho ar Padniestrės, – kur derybos tęsiasi, Rusijai dalyvaujant kaip artimam ir suinteresuotam kaimynui (kartais laviruojančiam ant konflikto dalyvio ribos).
Minsko (kitaip, normandiškasis) procesas, tai yra, padėties Donbase reguliavimas, – čia Rusija, didžiosios pasaulio bendruomenės dalies nuomone, yra ne pašalinis stebėtojas, o konflikto dalyvis. Ir niekieno įtikinti kitaip jau nepavyks. Mūsų dalyvavimas Minsko derybose visiškai nėra Rusijos didybės požymis, o požymis to, kad ji turi didelių problemų.
O ką dar, – išskyrus Ukrainą – su mumis galima aptarti? Globalias, pasaulines problemas – ar reikalinga Rusija jų sprendimui? Jei turime reputaciją šalies, kuri apgaudinėja visą pasaulį, kurių galų mus kviesti rimtų žaizdų užgydymui. Kas tikės arbitru, kuris kaltinamas vienoje iš baudžiamųjų bylų?
Pavyzdžiui, islamo valstybės (ISIS) problema – anksčiau ar vėliau pasaulio bendruomenei teks surinkti arbitražą jos aptarimui. Viena vertus, Rusijos tikriausiai negalima nepakviesti – juk pas mus daug musulmonų, kurie irgi bėga į Siriją. Tačiau iš kitos pusės, iš anksto aišku, ką pasakys Rusijos atstovai. Jie pasakys: „Dėl ILIV atsiradimo kalti amerikiečiai. Mes juk sakėme, kad reikia palaikyti Basharo al-Assado režimą, jokia ILIV'o nebūtų atsiradusi“. Šią repliką visi išklausys, sulaikys susierzinimo šypseną ir tęs realią darbotvarkę, nekreipdami dėmesio į konsipirologinį burbėjimą, kuriuo tarptautinėje arenoje Rusija vis labiau garsėja.
Bet gali būti, Rusijos nepakvies visai. Operatyviam klausimų sprendimui reikia vienminčių štabo – tokiems tikslams labiau tinka Iranas. Štai kas taps nepamainomu Vakarų partnerių kovoje su „Islamo valstybe“. Irano savanorių būriai jau dabar kaunasi prieš ISIS smogikus Irake. Iš esmės, pagrindinė sunitus – ISIS karius – sulaikanti jėga – Irano šiitai. Didele dalimi būtent šie Irano nuopelnai ir motyvavo Vakarus pasirašyti vakarykštį susitarimą. ILIV grėsmė pernelyg didelė, o šiitiškasis Iranas yra jos natūralus ir nesutaikomas priešas.
Stebina, kad kol kas rusiškoji užsienio politika veda prie diametraliai priešingų tikslų, nei tie, link kurių veržiasi. Vladimiras Putinas labai norėjo Jaltos-2. Bet kol Rusija tampa pasaulinių problemų šaltiniu, o tai reiškia, tolsta nuo tapimo visaverčiu jų sprendimo dalyviu.
Kaip vaikiškoje pasakoje, Vladimiro Putino noras buvo išpildytas pernelyg paraidžiui. O pasirodė, kad kelias į Jaltą-2 veda visai ne per Jaltą.