Nepaisant vasaros atostogų, Emanuela tris kartus per savaitę ėjo į muzikos mokyklą. 1983 metų birželio 22 dieną paauglė paprašė vyresnio brolio Pietro pavežti ją iki mokyklos, bet jam buvo ne tai galvoje. Tada ji įsidėjo savo fleitą į kuprinę ir autobusu pasiekė Navonos aikštę, nuo kurios mokykla pasiekiama ranka. Pakeliui Emanuela sustojo šalia žalio BMW ir apie kažką pakalbėjo su automobilio vairuotoju, rašo lenta.ru.
Po pamokų paauglė paskambino namo. Ragelį pakėlė sesuo. Emanuela papasakojo, kad jai pasiūlė savaitgalį dalinti kosmetikos reklamą mados renginyje. Už darbą jai buvo žadama 200 dolerių. Ji norėjo paklausti, ar leidžia tėvai, tačiau jų nebuvo namuose. Emanuela susitarė susitikti su sese gatvėje po pusvalandžio. Numatytu laiku ji neatėjo. Namo taip pat negrįžo. Niekas nežinojo, kur ji dingo.
Po dviejų dienų Orlandi šeima sulaukė skambučio. Nepažįstamasis prisistatė Pierluigi vardu ir papasakojo, kad sutiko merginą su fleita, kuri labai panaši į Emanuelą. Ji papasakojo jam, kad nusprendė išeiti iš namų ir ketino grįžti rugsėjį įvyksiančioms sesers vestuvėms. Ši detalė įtikino dingusiosios tėvus, kad tikrai kalbama apie jų dukrą. Apie vestuvių planus žinojo tik artimiausi giminaičiai.
Liepos 3 dieną popiežius Jonas Paulius II kreipėsi į tikinčiuosius, susirinkusius Šv. Petro aikštėje Vatikane. „Artimai bendrauju su Orlandi šeima, kuri nuliūdusi dėl to, kad jų dukra Emanuela nuo birželio 22 dienos negrįžta namo“, – sakė jis ir paragino pagrobėjus kaip galima greičiau sugrąžinti ją tėvams.
Iki Jono Pauliaus II kalbos pagrobimas nebuvo laikomas pagrindine įvykio versija. Pontifikas pirmasis garsiai tai paskelbė. Ir netrukus ši versija pasitvirtino.
Liepos 5 dieną Orlandi šeimos namuose vėl suskambo telefonas. Žmogus kitame laido gale, kalbantis su ryškiu amerikietišku akcentu, pasakė, kad mergina pagrobta ir kad ji bus išlaisvinta mainais į turkų teroristą Mehmetą Ali Agcą.
Turkų teroristas
1981-aisiais 23 metų Turkijos pilietis M. A. Agca Šv. Petro aikštėje keturis kartus šovė į Joną Paulių II. Pontifikas buvo sunkiai sužeistas, neteko daug kraujo, tačiau liko gyvas. Teroristas buvo sučiuptas ir tais pačiais metais nuteistas iki gyvos galvos.
Vyras turėjo ryšių su turkų ultranacionalistinių pažiūrų teroristine organizacija „Bozkurtlar“, tačiau tyrėjai manė, kad pasikėsinimas organizuotas Rusijos rankomis. Tam būta pagrindo. Jonas Paulius II palaikė opozicijos judėjimą „Solidarumas“, veikusį jo tėvynėje Lenkijoje, kuri tuo metu priklausė socialistiniam blokui. KGB vadovas Jurijus Andropovas charizmatiškąjį pontifiką išties laikė pavojingu priešininku.
Pats M. A. Agca tvirtino, kad jį užverbavo Bulgarijos – tai buvo dar viena ištikima Sovietų Sąjungos satelitė – specialiosios tarnybos. Policija sulaikė tris šios šalies piliečius. 1986 metais teismas nusprendė, kad jiems pateikti kaltinimai nėra pakankamai įtikinami ir visus tris išteisino.
Kai dingo E. Orlandi, teroristas pareiškė, kad ją taip pat pagrobė sovietų agentai. Vėliau jis parodymus pakeitė, teigdamas, kad dėl visko kalta „Propaganda Nr. 2“ – masonų ložė, vienijusi Italijos politikos veikėjus, karinių ir policijos struktūrų darbuotojus, taip pat bankininkus ir žurnalistus. Tai nėra sąmokslo teorija: paslaptingosios bendruomenės veiklą tyrė teisėsaugos institucijos. Ložė buvo įtariama fašistinio perversmo rengimu.
Telefoninius skambučius sustiprino laiškai į Romos laikraščius, kuriuos siuntė Turkijos išsilaisvinimo nuo krikščionių frontas. Juose taip pat buvo siūloma iškeisti E. Orlandi į M. A. Agcą.
Praėjus daugeliui metų buvęs Vokietijos Demokratinės Respublikos Valstybės saugumo vyriausios valdybos pareigūnas Guenteris Bohnsackas pareiškė, kad iš tikrųjų šiuos laiškus kūrė „Stasi“. Tačiau tai nereiškia, kad socialistinio lagerio specialiosios tarnybos prisidėjo prie šio pagrobimo. 1997 metais tyrėjai versiją apie sovietų pėdsaką E. Orlandi dingimo byloje pripažino nepagrįsta.
Derybos su pagrobėju
Nepažįstamasis su amerikietišku akcentu toliau skambinėjo Emanuelos giminaičiams. Jis pademonstravo merginos balso įrašą ir patarė patikrinti aikštėje priešais Italijos parlamentą esančią urną bei koplyčią Romos oro uoste. Ten buvo rastos jos mokinio bilieto fotokopijos. Dar vienas skambutis atvedė tyrėjus prie magnetofono kasetės, kurioje buvo įrašyti moters klyksmai.
Telefono liniją pasiklausė Vatikanas. Tai leido Šventojo Sosto valstybės sekretoriui Agostino Casaroli pradėti derybas su tariamu pagrobėju.
Skambučiai truko tris mėnesius. Rugsėjo mėnesį nepažįstamasis pranešė, kad „Vatikano pilietės Emanuelos Orlandi priešiška operacija visais aspektais užbaigta“.
Jonas Paulius II septynis kartus ragino paleisti merginą, tačiau nieko nepasiekė. Per Kalėdas pontifikas aplankė Emanuelos tėvus. Jis pasakė, kad pagrobėjai susiję su tarptautiniais teroristais ir pažadėjo įtaisyti Emanuelos brolį Pietro į vadinamąjį Religijos reikalų institutą – Vatikano banką. Po trijų dienų popiežius kalėjime aplankė M. A. Agcą. Po ilgo pokalbio pontifikas pareiškė, kad jam atleidžia.
Dabar Pietro mano, kad M. A. Agca neturėjo nieko bendro su pagrobimu ir popiežius apie tai žinojo. „Esu tikras, kad Jonui Pauliui II teko rinktis: tiesa apie Emanuelą ar Bažnyčios reputacija. Ir jis tai padarė, – sakė Emanuelos brolis interviu leidiniui „Toronto Star“. – Jis žinojo, kas įvyko. Kaip ir Benediktas XVI. Kaip ir popiežius Pranciškus.“
Vatikano paslaptys
Pietro manymu, pagrobėjai aptarė dingusios merginos likimą per pokalbius su kardinolu A. Casaroli. Todėl Vatikanas neskuba dalintis jų turiniu. Turkų teroristas taip pat minėjo A. Casaroli, kalbėdamas apie pasikėsinimą į pontifiką, tačiau jis tiek kartų keitė parodymus, kad kažin ar verta jo žodžius vertinti rimtai.
Italijos teisėsaugos institucijos mano, kad Vatikanas kažką slepia. Šventasis Sostas nuo pat pradžių su tyrėjais bendradarbiavo nenoriai. „Už šių šventų sienų vis dar gyvas tas, kuriam žinomi tiesos fragmentai“, – leidinys „The Guardian“ citavo su tyrimu susipažinusį šaltinį.
2008 metais Vatikano diplomato Silvio Odi dukterėčia prisipažino italų žurnalistui Pino Nicotri, kad žino apie Emanuelos likimą. Dėdė tariamai jai papasakojo, kad Emanuela susitikinėjo su vienu kardinolu. Ji pradingo tada, kai per pasimatymą, kaip aptakiai išsireiškė dvasininkas, kažkas susiklostė ne taip.
Panašios nuomonės laikėsi ir tėvas Gabrielis Arnottas – vyriausias Vatikano egzorcistas. „Tai nusikaltimas su seksualiniu motyvu“, – pareiškė jis 2012 metais. Pasak jo, Vatikane buvo rengiamos pogrindinės orgijos. Merginas joms atvesdavo žandarai. „Su tuo buvo susiję užsienio ambasadų prie Šventojo Sosto darbuotojai, – tvirtino jis. – Manau, kad Emanuela tapo šių sluoksnių auka“.
Dar vieną pretekstą mesti įtarimus Vatikano adresu suteikė telefono skambutis į televizijos laidą „Chi l’ha visto“, kurioje buvo pasakojama apie dingusius žmones. „Skambinu dėl Emanuelos Orlandi, – kalbėjo nepažįstamasis. – Norėdami rasti atsakymą šioje byloje, pažiūrėkite, kas palaidotas Šv. Apolinaro bazilikos kriptoje. Ir prisiminkite apie paslaugą, kurią Renatino tuomet suteikė kardinolui Ugo Poletti.“
Renatino gauja
Tikrasis Renatino vardas – Enrico de Pedis. Jis vadovavo Magliano gaujai, kuri veikė Romoje aštuntame ir devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Renatino palaikė ryšius su gerbiamu masonų ložės „Propaganda Nr. 2“ nariu Licio Gelli ir neofašistine teroristine organizacija „Revoliucinės ginkluotos kuopos“, kuri 1980 metais susprogdino stotį Bolonijoje. Anot gandų, Romos generalinis vikaras Ugo Poletti buvo jo tėvas. Jokių to įrodymų nėra.
Renatino seniai miręs: 1990 metais jis buvo nušautas Romos centre. Žurnalistai nuo 1997 metų tvirtino, kad gangsterio palaikai ilsisi Šv. Apolinaro bazilikos kriptoje šalia kardinolų ir valdovų kriptų. Oficialiai ten nieko nelaidojo daugiau kaip šimtą metų. Skambutis į televizijos laidą suteikė pretekstą patikrinti, ar tai tiesa.
2012 metais policija atidarė kriptą ir rado ten Renatino sarkofagą. Ant jo buvo tokia pat marmuro statula, kaip ir ant pontifiko kriptos. Gangsteris tamsiai mėlynu kostiumu ir juodu kaklaraiščiu buvo neblogai išsilaikęs. Nišoje šalia sarkofago gulėjo dėžė su žmogaus kaulais. Neatmetama, kad čia paslėpti Emanuelos palaikai.
Tuo metu policija jau suprato, apie kokią paslaugą kardinolui U. Poletti užsiminė anonimas iš televizijos laidos. Apie ją papasakojo Renatino padėjėjas Antonio Mancini.
Pasak jo, devintojo dešimtmečio pradžioje gauja padėjo 24 milijonus dolerių į banką „Ambrosiano“. 1982 metais bankas daugiau kaip milijardą dolerių pervedė į abejotinas vienadienes firmas Pietų Amerikoje, kurių dalis priklausė Vatikanui. Vėliau bankas bankrutavo.
Gangsteriai prarado savo milijonus ir tai jų visai nenudžiugino.
Kas būna su tais, kurie praranda mafijos pinigus? Po „Ambrosiano“ bankroto Milane buvo įvykdytas pasikėsinimas į banko viceprezidentą. Prezidentas pabėgo į Londoną, tačiau tai jam nepadėjo. Bankininko kūnas buvo rastas pakabintas už kojų po Dominikonų tiltu Sičio centre.
Banko „Ambrosiano“ ryšiai su Vatikanu nebuvo paslaptis gangsteriams. Jo prezidentą ne šiaip sau praminė „Viešpaties bankininku“. Tik diplomatinė neliečiamybė padėjo Religijos reikalų instituto prezidentui vyskupui Pauliui Marcinkui išsisukti nuo tyrimo. Tačiau nuo gangsterių niekas neišgelbės. A. Mencini tvirtina, kad Renatino pagrobė Emanuelą, siekdamas šantažuoti Vatikaną ir susigrąžinti pinigus.
Kaip vyko derybos, nėra aišku, tačiau 1984 metais Religijos reikalų institutas sutiko banko kreditoriams sumokėti 244 milijonus dolerių. Renatino atgavo tik dalį pinigų ir sutiko pamiršti trūkstamą sumą mainais už pažadą palaidoti jį Šv. Apolinaro bazilikos kriptoje.
Vyskupo P. Marcinkaus paslaptys
Gangsterio meilužė Sabrina Minardi tvirtina, kad matė pagrobtą paauglę. Ji buvo laikoma požemyje po pastatu, esančiu prestižiniame Romos Monteverdžio rajone. Nurodytas butas iš tiesų priklausė gangsteriams. Požemiuose tyrėjai aptiko grandinės fragmentą. Jie nesiryžta tvirtinti, kad čia buvo prikaustyta Emanuela, tačiau pagrobti žmonės ten iš tiesų galėjo būti laikomi.
S. Minardi teigimu, po kelių mėnesių mergina buvo nužudyta. Maišas su jos kūnu buvo nuvežtas į Romos pakraštį ir išmestas į betono maišyklę statybvietėje.
S. Minardi Emanuelos pagrobimą aiškina savaip. Ji tvirtina, kad bankas „Ambrosiano“ čia niekuo dėtas. Merginos reikėjo vyskupui P. Marcinkui, kad galėtų šantažuoti Vatikano viršūnes. Jis susitarė su Renatino, kad gangsteriai jam padės, o jis padės jiems: perves jų nešvarius pinigus į užsienį. Grynieji į kardinolo butą buvo atgabenti „Louis Vuitton“ rankinėse. Tiesa tai ar ne, neaišku: ir Renatino, ir P. Marcinkus nusinešė paslaptis su savimi į kapus.
2013 metais 58 metų Italijos kino režisierius Marco Fassoni Accetti pareiškė, kad įtikino Emanuelą suvaidinti savo pačios pagrobimą ir iki šiol saugo jos fleitą. Pasak jo versijos, merginos pagrobimą suorganizavo grupė dvasininkų, kurie baiminosi, kad jų oponentai Vatikane pasinaudos įtarimais apie turkų teroristo ryšius su Bulgarija ir Sovietų Sąjunga, siekdami nutraukti ryšius su katalikais socialistiniame lageryje. M. F. Accetti prarado su jais kontaktą ir nežino apie tolimesnį merginos likimą.
Pavogtas dokumentas
2017 metų rugsėjį žurnalistas Emiliano Fittipaldi publikavo dokumentą, iš kurio galima suprasti, kad Šventajam Sostui pavyko surasti E. Orlandi. Penki puslapiai mašinėle spausdinto teksto buvo pavogti iš seifo Vatikane prieš trejus metus. Juose papunkčiui surašytos išlaidos, susijusios su dingusia mergina nuo 1983 iki 1997 metų.
Pagal tą dokumentą, Vatikanas apmokėjo Emanuelos paieškas ir, panašu, kad ją surado. Sąraše, be kita ko, minimos medicininės išlaidos, taip pat persikraustymas ir jos gyvenimas kituose miestuose, tarp jų ir Londone. Per 14 metų tai kainavo 483 milijonus lyrų.
„Užuot grąžinę ją šeimai, jie laikė ją Londone – rašo E. Fittipaldi. – Priežastis nežinoma.“ Vatikanas jau pareiškė, kad informacija dokumente neatitinka tikrovės. Žurnalistas mano, kad tai nieko nekeičia: pats tokios sąskaitos egzistavimas kelia klausimus Šventajam Sostui, į kuriuos atsakyti bus labai nelengva.
Oficiali Vatikano pozicija seniai žinoma. 2013 metais popiežius Pranciškus susitiko su dingusios Emanuelos artimaisiais. Jis paspaudė motinai ranką ir pasakė: „Emanuela danguje“. „Kol nėra įrodymų, aš tikėsiu, kad ji gyva. – atsakė brolis Pietro. – Ir tikiuosi, jūs padėsite man surasti tiesą.“
„Ji danguje“, – dar kartą ištarė popiežius.