Prieš mirtį Idi Aminas buvo slaugomas ligoninėje: gyvybinės jo organizmo funkcijos buvo palaikomos pagalbinėmis priemonėmis. Kaip skelbė agentūra „Reuters“, jis mirė nuo daugybinių organų funkcijų sutrikimų.
Kone visą aštuntąjį praeito amžiaus dešimtmetį gremėzdiško stoto ir sadistiško būdo despotas kaustė pasaulio dėmesį puikavimusi įteisinta tironija, svaidymusi ypač užgauliais įžeidimais pasaulio politikos lyderių adresu ir pompastišku savo galių demonstravimu, rašo „The New York Times“.
Vis dėlto paskutiniais gyvenimo metais tokio elgesio modelio Idi Aminas buvo tiesiog priverstas atsisakyti ir beveik visą laiką praleido izoliuotas, mat Saudo Arabijos valdžia visomis išgalėmis pasistengė kuo labiau sumenkinti jo vaidmenį ir turėtą įtaką. Į islamą atsivertęs Idi Aminas, keturios jo žmonos ir daugiau nei trys dešimtys vaikų pabėgo iš Ugandos kaip tik prieš jo vyriausybę nuvertusių iš tėvynės ištremtų ugandiečių ir Tanzanijos pajėgų įsiveržimą. Iš pradžių diktatoriaus šeima nuvyko į Libiją, tačiau galop prieglobstį rado Saudo Arabijoje.
Nužudyta 300 tūkst. žmonių
Iki tos akimirkos, kai jam pačiam teko gelbėti savo gyvybę, įniršis, su kuriuo jis siaubė ir niokojo šalį, spėjo palikti gilius randus Ugandos istorijoje. Kaip rodo tremtinių ir tarptautinių žmogaus teisių grupių atlikti skaičiavimai, Idi Amino myriop pasmerktų piliečių skaičius yra artimas 300 tūkst., ir tai tikrai nemenka dalis 12 mln. turinčios šalies populiacijos.
Tarp nužudytųjų, kurių tapatybės dažniausia taip ir likdavo neįvardytos, paprastai būdavo ūkininkai, studentai, tarnautojai ir parduotuvių savininkai. Jie būdavo sušaudomi arba priverčiami užmušti vieni kitus. Tuo užsiimdavo vadinamieji mirties eskadronai – Viešasis saugumo skyrius ir Valstybinis tyrimų biuras. Juose ir sukarintos policijos gretose iš viso tarnavo 18 tūkst. vyrų, paprastai kilusių iš Idi Amino gimtųjų regionų. Aukos dažnai būdavo pasirenkamos norint pasisavinti pinigus, namus arba moteris, taip pat todėl, kad gentys, kurioms jos priklausydavo, būdavo įvardijamos kaip tokios, kurias galima žeminti.
Teroro aukomis tapo ir ne vienas šimtas garbių, šaliai nusipelniusių piliečių – ministrų kabineto narių, aukščiausiojo teismo teisėjų, diplomatų, universiteto rektorių, įtakingų švietimo sistemos atstovų, reikšmingų katalikų ir anglikonų bažnyčių tarnautojų, ligoninių vadovų, chirurgų, bankininkų, genčių vadų ir įmonių savininkų. Jų žudynės tapdavo viešomis egzekucijomis, kuriomis buvo stengiamasi patraukti visuomenės dėmesį ir ją įbauginti akcentuojant, kad žmonės žudomi tik todėl, kad to panoro Idi Aminas.
Idi Aminas, pagarsėjęs savo žiaurumu, pats susilaukė 25 vaikų su 5 žmonomis. Manoma, kad jis taip pat turėjo 33 meilužes, kurios jam pagimdė dar 34 vaikus.
Kalbama, jog Idi Aminas reikalaudavo, kad jį vadintų „didžiuoju tetuku“.
Jo valdymas liko paženklintas ekscentrišku elgesiu ir kruvinomis „valymo“ operacijomis. Tremtyje gyvenantys ugandiečiai tvirtino, kad tironas šaldytuve laiko nukirstas žmonių galvas, nužudytųjų palaikus sušeria krokodilams, o vienai savo žmonų nukapojo rankas ir kojas. Kai kas aiškino, esą jam buvęs nesvetimas ir kanibalizmas.
Kai kuriais atvejais ištisi kaimai buvo sunaikinti. Daugybė lavonų buvo tiesiai metami į Nilo upę suėsti krokodilams, darbininkams reikėjo dažnai juos „sužvejoti“, kadangi vandens įsiurbimo kanalai užsikimšdavo.
Negyvėliai būdavo išmetami ne tik į upę, bet ir į karjerus, paliekami supūti miškuose arba deginami ugnyje ar apliejami rūgštimi. „Ugandos mėsininku“ vadintas Idi Aminas turėjo ir asmeninių poreikių – liepdavo kuo žiauriau išniekinti jau negyvus kūnus ir laikydavo kai kurių aukų galvas šaldytuve, kad su jomis galėtų vėliau „kalbėtis“.
Jis sulaukė kaltinimų kanibalizmu. Pagal Kakwa kareivių tradiciją, kad apsisaugotų nuo persekiojančiųjų mirusiųjų sielų, jis esą ryžosi valgyti aukų mėsą.
Mirti diktatoriaus valia buvo pasmerkti ne tik Ugandos piliečiai, bet ir užsieniečiai. Viena iš jų – Dora Bloch – 73-ejų metų dvigubą – Izraelio ir Didžiosios Britanijos – pilietybę turėjusi moteris. 1976 metais ji buvo išvilkta iš Kampaloje esančios ligoninės ir nužudyta. Taip nutiko po Izraelio komandosų reido Entebės oro uoste, įvykdyto siekiant išgelbėti šimtą izraeliečių, kartu su D. Bloch paimtų įkaitais iš užgrobto bendrovės „Air France“ lėktuvo.
Skandalingi pasisakymai
Ėmus sklisti informacijai apie Ugandoje tvyrantį siaubą ir žmonių kančias, pasipylė ir Idi Amino kritikos užsienio valstybių lyderių adresu serija: pasisakydamas Ugandos diktatorius tyčia parinkdavo tokius žodžius, kad griežti komentarai virstų tikrais įžeidimais.
Idi Aminas yra pareiškęs, kad Adolfas Hitleris labai teisingai pasielgė nužudydamas šešis milijonus žydų. Jis taip pat prisipažino mylįs tuometinį Tanzanijos prezidentą Juliusą Nyerere ir pasakė, kad tikrai jį vestų, jei šis būtų moteris, nors prieš tai pats pavadino jį bailiu, sena boba ir kekše. Zambijos prezidentą Kennethą Kaundą jis apibūdino kaip imperialistų lėlę ir padlaižūną, o Henry A. Kissingerį – kaip šnipą ir žudiką. Sykį Idi Aminas yra pasakęs, kad sidabrinių karalienės Elžbietos II karūnavimo metinių proga jis tikisi iš jos sulaukti 25-erių metų senumo kelnaičių.
Tarp skandalingai pagarsėjusių Idi Amino pasisakymų minėtinos ir jo išreikštos pretenzijos į Škotijos karaliaus sostą ir ketinimai padėti keltams išsikovoti nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos.
Pasauliui teko išvysti ir fotografų paviešintus kadrus, kuriuose jis užfiksuotas privertęs baltaodžius Kampalos gyventojus nešti jį soste ir klauptis ant kelių. Ugandą engęs prezidentas buvo išsiuntęs Taikos korpuso savanorius ir Jungtinių Valstijų jūrų pajėgų karius, saugojusius Kampaloje veikiančią JAV ambasadą, rašo „The New York Times“.
Pasipiktinimą keliantis Idi Amino brutalumas, taip pat padriki jo valdymo metodai ir nesiliaujantys užgauliojimai kėlė ne tik pasibaisėjimą, bet ir susižavėjimą toli už Ugandos ribų. Kai kurie nacionalistinių pažiūrų Afrikoje besireiškę aktyvistai pritarė diktatoriaus reiškiamiems įžeidimams europiečių adresu. Radikaliai nusiteikę arabai, paklūstantys tuometinio Libijos vadovo Muammaro al Qaddafi valiai, entuziastingai vadino jį sąjungininku. Kurį laiką tokios pozicijos laikėsi ir Sovietų Sąjunga.
Vis dėlto, aišku, buvo ir tokių, kuriems Idi Amino logika bei taktika kėlė nemenkų abejonių. Tarkim, Haroldas Wilsonas, tuometinis Britanijos leiboristų partijos lyderis, apibūdino Ugandos vadovą kaip nestabilios psichikos asmenį, o K. Kaunda pavadino jį bepročiu ir klounu.
Tačiau tikrai nemažai asmenų, turėjusių galimybę atidžiai ir iš pakankamai arti stebėti Idi Aminą, nuo tokių vertinimų patarė susilaikyti. „Jis, žinoma, yra kaprizingas, impulsyvus, tūžmingas ir agresyvus, bet laikant jį vien bepročiu kyla pavojus pamiršti apie jo įžvalgumą, sąmoningą kietaširdiškumą ir sugebėjimą konsoliduoti galią su apgalvotai vykdomu teroru“, – rašė „The Daily Telegraph“ reporteris Christopheris Munnionas, pabuvojęs liūdnai pagarsėjusiose Makindye kareivinėse: keturi kartu su juo kameroje sėdėję asmenys – buvę policijos pareigūnai – buvo užmušti kūjais.
Kaip ir daugelis Afrikos šalių lyderių, tarkim, jau minėtas J. Nyerere bei Kenijos vadovas Jomo Kenyatta, savo gimimo datos Idi Aminas niekada nežinojo, tačiau jo kariniame pažymėjime nurodoma, kad tai galėtų būti maždaug 1925 metai. Ten pat įrašyta Idi Amino gimimo vieta – netoli sienų su Sudanu ir Kongu esantis tuo metu Britų kontroliuojamos Ugandos regionas. Būsimo šalies vadovo tėvas buvo nedidelei kakvų genčiai priklausantis ūkininkas, o motinos kilmė siejama su gimininga lugbarų gentimi. Etniniu požiūriu tai buvo išskirtinis Ugandos regionas: daugelis jo gyventojų, taip pat ir Aminų šeima, buvo saistomi glaudžių ryšių su gentainiais Sudane. Tas šiaurines gentis ugandiečiai vadino nubais. Minėtina, kad būtent nubais Idi Aminas labiausiai ir kliovėsi vėliau formuodamas saugumo pajėgas.
Netrukus po Idi Amino gimimo jo tėvai išsiskyrė, ir motina su vaiku apsigyvendavo tai vieno, tai kito Ugandos miesto nubų rajone. Tam tikrą laiką ji dirbo nendrių kirtėja plantacijoje, kurią vėliau prezidentu tapęs jos sūnus pasisavins iš azijiečių kilmės savininkų.
1946 metais Idi Aminas įstojo į Karališkųjų Afrikos šaulių gretas ir darbavosi jose kaip virėjo padėjėjas. Vėliau, kai suteikė sau feldmaršalo titulą ir nusisagstė krūtinę medaliais, jis teigė, kad kovėsi su Birmos daliniu, tačiau šiaip jau toks mūšis niekur neužfiksuotas.
Patraukė britų karo vadų dėmesį
Vis dėlto galingo stoto – 1,93 metro ūgio Idi Aminas labai greitai patraukė britų karo vadų dėmesį. Šis jaunas karys stabiliai kilo karinių laipsnių skale. Šeštojo praeito amžiaus dešimtmečio viduryje jis kovėsi kolonizuotoje Kenijoje prieš Mau Mau sukilėlius, įvairiais teroro metodais skleidusius siaubą baltaodžiams naujakuriams ir siekusius padaryti galą britų viešpatavimui.
1957 metais Idi Aminui buvo suteiktas viršilos laipsnis, o po poros metų jis vėl sulaukė paaukštinimo – tapo effendi. Tai buvo naujas vietinės kilmės puskarininkiams suteikiamas laipsnis, suteikiantis tam tikrų vado įgaliojimų.
To laikotarpio Idi Amino biografiją bjauroja keletas ypač nemalonių dėmių. Jis buvo kaltinamas aplaidumu ir nesugebėjimu išsigydyti venerinės ligos. Ši aplinkybė tikrai galėjo tapti pagrindu tvirtinimams, kad nenuoseklus jo elgesys atspindėjo negydyto sifilio sukeltus protinės veiklos sutrikimus. Dar rimtesnių kaltinimų jis susilaukė dėl to, kad jo vadovaujamas dalinys žudė dykumos genčiai priklausiusius žmones. Tačiau kad ir kaip būtų, 1962 metais, kai Uganda tapo nepriklausoma, Idi Aminas puikavosi aukščiausiu kada nors afrikiečiui suteiktu kairiniu laipsniu šalies pajėgose.
Idi Aminas tiesiog puikiai sutarė su Miltonu Obote‘u, pirmuoju Ugandos ministru pirmininku. 1963 metais šis asmuo išreiškė pritarimą dėl majoro laipsnio Idi Aminui suteikimo. Pastarasis dalyvavo specialiuose mokymuose Britanijoje bei Izraelyje ir 1964 metais buvo paaukštintas iki pulkininko ir paskirtas Ugandos ginkluotųjų ir oro pajėgų vado pavaduotoju.
1966 metų vasario mėnesį Ugandos parlamente buvo pateikti kaltinimai dėl to, kad prieš dvejus metus Idi Aminas, vykdydamas M. Obote‘o nurodymus, neteisėtai pasisavino iš Kongo sukilėlių gautą auksą ir dramblio kaulą, kurių vertė – 350 tūkst. JAV dolerių. Tada Idi Amino vadovaujamos pajėgos suėmė penkis tą klausimą iškėlusius ministrus, o M. Obote‘as laikinai sustabdė konstitucijos galiojimą. Po poros dienų Idi Aminas buvo paskirtas vyriausiuoju visų šalies ginkluotųjų ir policijos pajėgų vadu.
Praėjus dar dviem mėnesiams M. Obote‘as atšaukė pamatinę Ugandos politinę struktūrą, kuriai galiojant valdžią dalijosi jis ir ilgus metus galingiausia šalies gentimi buvusios Bugandos karalius Mutesa II. Idi Aminas karaliaus pilį apšaudė iš tankų. Laimei, Mutesa II nuo pragaišties išsisuko ir vėliau pasitraukė į Londoną.
1967 metais Idi Aminas buvo paaukštintas iki brigados generolo, o dar po metų ir iki generolo majoro. Kai M. Obote‘as paskalbė apie perėjimą į kairę, be to, ėmė siekti pašalinti įtakingus Bugandos gyventojus ir pakeisti juos savo etninės kilmės žmonėmis iš ančiolių bei langių genčių, jis tikrai neapsiėjo be Idi Amino pagalbos.
Vis dėlto 1971 metais M. Obote, manydamas, kad aukščiausias jo generolas ėmė kažką planuoti jam už nugaros, pradėjo griežčiau jį kontroliuoti. Prieš išvykdamas į konferenciją Singapūre, M. Obote‘as nurodė Idi Aminui parengti gynybai skirtų kelių milijonų dolerių išlaidų ataskaitą. Į savo rezidenciją M. Obote‘as taip ir negrįžo. Sausio 25 d., kol skrido iš Singapūro, Idi Aminas perėmė valdžią. M. Obote‘as galop pasitraukė į Tanzaniją. Po kurio laiko buvusį savo pagalbininką jis pavadino žiauriausiu kada nors afrikietės motinos pagimdytu žmogumi.
Ugandoje minios žmonių šoko iš džiaugsmo ir sveikino naująjį lyderį. Ovacijos Idi Amino garbei buvo keliamos ir už šalies ribų. Atsižvelgdamas į M. Obote‘o paskelbtus planus nacionalizuoti britams priklausiusį turtą, palankią reakciją pademonstravo ir Londonas. Izraelis, vykdęs Ugandoje grandiozinius statybų projektus ir artimai bendradarbiavęs su Idi Aminu, taip pat manė, kad tokie pokyčiai tikrai duos naudos.
Žudymui ir kankinimui įvardyti – specialios frazės
Tačiau netrukus pasipylė etniniu pagrindu kilę konfliktai kariuomenės viduje: Idi Aminą palaikę nubai ėmė žudyti karius iš ančiolių ir langių genčių. Ekonomika taip pat pašlijo, kadangi Idi Aminas įsakė spausdinti daugiau pinigų, kad pavyktų padengti įvairias išlaidas. 1972 metais jis kreipėsi į Izraelį su prašymu skirti daugiau pinigų ir naikintuvų, nurodydamas, kad jie būtini tvarkant reikalus su Tanzanija – šalimi, kurioje gyveno M. Obote‘as. Kai Izraelis nesutiko patenkinti prašymo, Idi Aminas nuvyko į Libiją, o joje pulkininkas M. al Qaddafi sutiko suteikti pagalbą. Neužilgo 500 izraeliečių, Idi Amino nurodymu, turėjo palikti Ugandą, be to, buvo nutraukti keli stambūs statybų projektai, prasidėjo sionizmo šalininkų ir žydų persekiojimas.
1972 m. rugpjūčio 5 d., ekonomikai ir toliau stringant, Idi Aminas pranešė, kad visi azijiečių kilmės ugandiečiai, turintys Didžiosios Britanijos pasus, vadinasi, iš viso maždaug 40 tūkst. žmonių, turės per 90 dienų palikti šalį. Daugelis iš jų buvo darbininkų, kuriuos britai atvežė iš Indijos pusiasalio, trečios kartos palikuonys. Didžioji dalis iš Ugandos išguitų piliečių išvyko į Didžiąją Britaniją. Jiems buvo leista pasiimti tik tiek, kiek gali panešti.
Įpusėjus egzodo procesui, M. Obote‘o rėmėjai pabandė surengti invaziją iš Tanzanijos, tačiau ji buvo neveiksminga ir labai greitai atremta. Svarbu tai, kad invazija tapo pretekstu dar didesniam terorui ugandiečių atžvilgiu, jų mušimui ir žudymui.
Kaip sakė buvę Idi Amino bendrininkai, kuriems vėliau pavyko pasprukti, šalies vadovas vartojo specialiai savo paties sudėliotas frazes, skirtas žudymui ir kankinimui įvardyti. Pavyzdžiui, „suteikti kam nors VIP lygio aptarnavimą“ reiškė „nužudyti“. Tą patį reiškė ir paliepimas „nueik su juo ten, kur jis miega“. O štai „vaišinti arbata“ reiškė „nuplakti“.
1976 m. birželio 27 d. septyni teroristai, du iš kurių priklausė Vokietijos Baaderio ir Meinhofo grupei, užgrobė iš Tel Avivo į Paryžių skridusį bendrovės „Air France“ 139 reiso lėktuvą. Iš pradžių lėktuvas nusileido Bengazyje, Libijoje, o tada pakilo ir skrido į Entebę Ugandoje. Miestą orlaivis pasiekė ankstų birželio 28 rytą.
Liepos 4 d. rytą Izraelio komandosai nužudė teroristus, išgelbėjo 102 įkaitais paimtus žmones ir sunaikino aštuonis Ugandos ginkluotosioms oro pajėgoms priklausiusius MIG naikintuvus. Po Entebės užpuolimo Idi Aminas, norėdamas atsikeršyti, nužudė D. Bloch (likus kelioms dienoms iki išgelbėjimo ji buvo nugabenta į ligoninę, kai paspringo maistu).
1978 metais Idi Amino į Tanzaniją pasiųstos pajėgos pabandė aneksuoti Kageros regioną – nutolusią sritį į vakarus nuo Viktorijos ežero. Iki 1979 metų pradžios Tanzanijos pajėgoms ir iš gimtinės pasitraukusiems ugandiečiams pavyko išguiti Idi Amino karius. Ugandos ir sąjungininkės Libijos pajėgos nesugebėjo sustabdyti kontrpuolimo. Balandžio 12 d. Kampala buvo užimta. Idi Aminas pabėgo iš šalies: iš pradžių į Tripoliį Libijoje, o vėliau į Saudo Arabiją.
Toje šalyje jis prabuvo iki 1989 metų sausio. Tada, naudodamasis padirbtu pasu, paspruko į Kinšasą tuometiniame Zaire ir ketino grįžti į Ugandą atsikovoti valdžią. Zairo pareigūnai laikė Idi Aminą šalyje, kol jis ieškojo vietos, kurioje būtų leista apsistoti. Ugandos vyriausybė pareiškė priimsianti jį tik tuo atveju, jei jis stotų prieš teismą. Jokia kita šalis jos įsileisti nenorėjo. Galop Saudo Arabija, nors iš pradžių taip pat nenorėjo leisti sugrįžti, pakeitė nuomonę ir dar kartą suteikė Idi Aminui prieglobstį. Nuo tada jis gyveno Rijade ir kartais pravažiuodavo miesto gatvėmis sėdėdamas prie balto „Chevrolet“ vairo.