Įvardijo, kas lemia Respublikonų partijos dešinįjį kursą ir apie ką byloja skirtingos Rockefellerio bei Reagano istorijos

Geraldas Fordas, 1976 metais tapęs respublikonų kandidatu į JAV prezidento postą, faktiškai atsidūrė ant ribos, skiriančios partijos praeitį ir ateitį. Jis spaudė ranką ateičiai, stovėjusiai iš dešinės, – per plauką įveiktam Ronaldui Reaganui. Jam iš kairės stovėjo nuolankiai pritarianti praeitis – Nelsonas Rockefelleris, jo viceprezidentas, kurio kandidatūrą į būsimus viceprezidentus G. Fordas atmetė. Tą rudenį G. Fordas pralaimėjo Jimmy Carteriui, o po ketverių metų partijos kandidatu tapo R. Reaganas, tada užtikrintai pasiekęs pergalę per pirmuosius iš dviejų savo laimėtų visuotinių rinkimų. N. Rockefelleris gi pasitraukė iš viešojo gyvenimo ir 1979 metais mirė.

Neseniai pasirodė pora knygų, kuriose bandoma įvertinti abipus G. Fordo stovėjusių veikėjų vaidmenį. Ilinojaus universiteto istorikė Marsha Barrett knygoje „Nelsono Rockefellerio dilema“ („Nelson Rockefeller’s Dilemma“) analizuoja buvusio Niujorko gubernatoriaus atstovaujamo liberaliojo respublikonizmo nuosmukį. O Maxas Bootas, taip pat istorikas, iki Donaldo Trumpo iškilimo ir dėl to priimto sprendimo atsiriboti nuo pagrindinio partijos kurso teikęs patarimus Johnui McCainui, Mittui Romney ir Marco Rubio, knygoje „Reaganas“ („Reagan“) gilinasi į prezidentu tapusios ekrano žvaigždės gyvenimą ir klausia, ar gali būti, kad „trampizmo“ sėklos glūdi „reiganizme“. Abidvi knygos kalba apie partijos posūkį į dešinę ir, perskaitytos drauge, padeda įgyti labiau pamatuotą požiūrį į ryškiausią asmenybę pastarojo meto Respublikonų partijos istorijoje – D. Trumpą.