1962 spalio 22 dienos popietė, JAV visuomeninės televizijos kanalo transliaciją nutraukė prezidento Johno F. Kennedy kreipimasis į tautą. Kreipimasis, kuris įėjo į istoriją ir pranešė apie bręstantį pavojų JAV papilvėje. Prezidentui kalbant Kuboje tuo metu vyko branduolinių raketų montavimo darbai, kuriuos prieš 8 dienas pastebėjo JAV žvalgybos lėktuvas U-2.

Dalis amerikiečių suskubo šluoti parduotuvių lentynas ir tuštinti benzino kolonėles. Karo grėsmė tvyrojo ore.

Dalis amerikiečių suskubo šluoti parduotuvių lentynas ir tuštinti benzino kolonėles. Karo grėsmė tvyrojo ore.

Spalio 24 d. pasaulis kaip niekada arti priėjo prie susinaikinimo slenksčio – branduolinių raketų prikrauti sovietų laivai keletos jūrmylių atstumu priartėjo prie JAV nubrėžtos raudonosios linijos. Bandymas prasibrauti veikiausiai būtų reiškęs ugnies atidengimą.

Laimei, sovietų laivai sustojo. Pasaulis lengviau atsiduso – apokalipsė neįvyko.

Tiksint lemiamoms minutėms ne vienas savęs klausė, kaip dvi supergalybės atsidūrė tokioje situacijoje. To šaknys glūdi 1959-ųjų Kubos revoliucijoje, kuri nukreipė šalį į konflikto su JAV kursą ir kurio nepavyko išspręsti net praėjus 28 metams po SSRS griūties.

Kalbant apie Kubą dažnai neišvengiame ideologizuotos pozicijos, kuomet iš anksto aišku, kas teisus, o ką reikia pasmerkti. Kartais realų vaizdą užgožia naivus, romantizuotas ir supaprastintas žvilgsnis į kovotoją prieš sistemą.

DELFI kviečia kompleksiškai ir be išankstinių nuostatų pažvelgti į Kubos istoriją ir suprasti revoliucijos priežastis, eigą ir pasekmes.

Kubos istorija neatsiejama nuo kolonijinės jos praeities. Ta praeitis reiškė oligarchinės sistemos įsigalėjimą, kuomet net ir panaikinus vergovę turtas buvo sukoncentruotas labai mažos visuomenės dalies rankose, o absoliuti dauguma gyveno visiškame skurde. VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doktorantė ir Lotynų Amerikos studijų ekspertė Ieva Giedraitytė akcentavo didžiulę atskirtį visuomenėje: „Tai socialinis kontekstas, kur labai mažai žmonių turi labai daug ir labai daug žmonių neturi nieko“. Labai dažnai tos pačios šeimos dar nuo kolonijinių laikų valdė milžiniškas cukranendrių plantacijas, kuriose už grašius dirbo vergų palikuonys.

Tačiau ne mažiau svarbus buvo visuomenės požiūris į save. „Pagrindinis kultūrinis aspektas yra susižavėjimas Vakarais. Pirmiausia – susižavėjimas Europa. Vėliau, XIX a. pabaigoje, jau ateina JAV, bet vienaip ar kitaip yra toks įsivaizdavimas, kad mes esame antrarūšiai“, – DELFI kalbėjo pašnekovė. Toks požiūris buvo būdingas visai Lotynų Amerikai. „Buvo manoma, kad mūsų žmonės yra purvini, niekam tikę ir čia mus reikia balinti, šviesinti ir t.t.“ – teigė I. Giedraitytė.

Kubos aukštuomenę tiesiog sukrėtė dar anksčiau įvykęs vergų sukilimas Haityje. Mažiau nei 100 km atstumu esančioje saloje dar 1791 m. sukilę vergai be gailesčio susidorojo su savo šeimininkais, o išgyvenę vergvaldžiai evakavosi į Kubą. „Galima pasiskaityti jų laiškus, jų atsiminimus, tai yra toks siaubas, ką gali padaryti sukilę vergai. Haitis buvo skerdynės, prievartavimas, deginimas. Ką daro žmonės, kurie buvo kankinami ir prievartaujami visą gyvenimą. Ir to buvo labai labai bijoma“, – teigė pašnekovė.

Baimė ir lėmė didžiulę salos militarizaciją. Niekur kitur Lotynų Amerikoje nebuvo tiek daug ispanų karių. Būtent dėl to Kuba buvo paskutinė Ispanijos kolonija, išsilaisvinusi iš kolonijos pančių. Ispanus išspirti prireikė net JAV pagalbos, kuri atnešė naują – kapitalo invaziją.

O Kubos aukštuomenė mėgavosi pasakiška prabanga. Saloje veikė pirmieji Lotynų Amerikos geležinkeliai, dažniausiai – cukranendrių plantacijose. Mat šias nukirtus reikia kuo skubiau nugabenti į malūną, nes kitaip jos labai greit praranda didelę dalį cukringumo.

Tačiau dar XIX a. pabaigoje Kuboje atsiranda naujas judėjimas, kurį įžiebia rašytojas Jose Marti – jo raštuose jaučiasi aiški linija: Kubai nereikia svetimų Graikijų, svetimų civilizacijų, o Amerika turi pati save kurti.

Nepasitenkinimas esama situacija įkvėpė Lotynų Amerikos nacionalizmo kryptį. „Atsirado vidurinioji klasė, statėsi fabrikai, tai ta vidurinioji klasė sakė ei, chebra, reikia perdalyti pyragą, nes čia viskas kažkaip ne taip vyksta. Ir atsirado žmonės, kurie nebenorėjo būti kultūriškai kompleksuoti“, – sakė I. Giedraitytė.

Šiam judėjimui ugnies įpūtė prasidėjusi Didžioji depresija. Kol buvo augančių rinkų, Kubos oligarchija dar galėjo puškuoti eksportuodama savo žemės ūkio produkciją, tačiau rinkoms užsidarius greitai paaiškėjo, kad ilgai tai tęstis nebegali.

Visuomenę kiršino ir JAV neoimperialistinė politika visoje centrinėje Amerikoje. „Gamybine prasme, turto nuosavybės prasme JAV valdė absoliučiai didžiąją dalį Karibų regione, – sakė I. Giedraitytė. – JAV yra įsiveržusi į Karibų jūros baseino valstybes dar prieš Šaltąjį karą, bijau sumeluoti, kažkur apie 30 kartų“. Tai dažniausiai buvo daroma skoloms išieškoti ar savo interesams ginti. Tai buvo JAV prezidento Jameso Monroe doktrina, kuri turėjo ginti vakarų pusrutulio valstybes nuo tolimesnių europiečių invazijų, tačiau labai greitai tapo įrankiu JAV interesams ginti.

Tuo metu Kuboje iki pat XX a. vidurio vidutinė gyvenimo trukmė nesiekė nė 40 metų.

Savo prisiminimais apie Kubą sutiko pasidalinti žurnalistas, rašytojas Algimantas Čekuolis. Jam teko 1964-1967 metais dirbti Havanoje vertėju ir artimai bendrauti su pačiu Fideliu Castro, kitais revoliucijos veikėjais ir iš arti pamatyti porevoliucinę Kubą.

A. Čekuolis į Kubą pateko gana atsitiktinai. Prieš tai jis buvo paskirtas dirbti žvejybiniame trale, kuris plaukiojo Atlanto vandenyne. „Mūsų laivas kai prigaudė žuvies prie Kanados krantų, gavom įsakymą pristatyt žuvį į Kubą. Na, labai gerai, galvojom, bus šilta, galbūt romo bus biški. Atplaukėm į Kubą, iškrovėm žuvį ir gavom papildomą užsakymą – priimti 16 kubiečių praktikantų, išmokyti juos žvejoti. Tuo metu jau buvau laivo bocmanas, reiškia jie buvo mano žinioje, aš turėjau juos mokyti“, – DELFI pasakojo A. Čekuolis. Kubiečiai nemokėjo jokios kitos kalbos, todėl pats A. Čekuolis pramoko ispaniškai. Dėl šios priežasties vėliau jis buvo pasiųstas dirbti vertėju į Havaną.

„Havanos yra dvi: centras dangoraižių, pastatytas amerikoniškų firmų už pinigus, uždirbtus Kuboje, be abejo. Bet kokiu būdu? Lošimo namai, viešnamiai, na ir prekybos centrai užsieniečiams. Turizmas buvo milžiniškas iš Amerikos. Kuba tuo metu buvo laisvė turinčiam pinigus. Romas, kiti gėrimai, seksualinis nihilizmas, daryk ką nori ir kaip nori. Ir buvo priemiesčiai, kurie ne lūšnos, ne chruščiovos, bet labai prasti namai. Nežiūrint to, kad žmonės išvažiuoja, bet vis tiek kubiečių šeimos labai gausingos, visi prisigrūdę sėdi“, – prisiminė A. Čekuolis.

Prie didžiulio neteisybės jausmo visuomenėje prisidėjo prezidento, o paskui diktatoriumi tapusio armijos seržanto Fulgencijaus Batistos diktatūra. Pradžioje 4 metų kadencijai išrinktas F. Batista turėjo palyginti demokratišką platformą ir netgi bandė imtis kai kurių reformų, tačiau jos nepasiteisino. 1952 m. F. Batista vėl kandidatavo, tačiau aiškiai atsiliko nuo rinkimų lyderių ir dar prieš balavimą su kariuomenės pagalba paėmė prezidento postą jėga. Tai smarkiai destabilizavo padėtį šalyje, pakraščiuose įsižiebė nepasitenkinimo bruzdėjimai.

Didžiausia F. Batistos klaida ta, kad jis užkonservavo socialiai nejautrią, neteisingą sistemą, su saujele nugalėtojų ir visais kitais, likusiais skurde. F. Batista be gailesčio susidorojo su politiniais priešininkais – įkalinimai, sušaudymai ir bet kokio nepaklusnumo malšinimas tapo įprastu reiškiniu.

Negana to, F. Batista sutvirtino savo ryšius su turtingųjų sluoksniu Kuboje ir užmezgė, nors ir ne iš karto, glaudžius santykius su JAV. Socialiai neteisinga padėtis ir griežtos represijos sudarė toksišką kokteilį, dėl kurio nepasitenkinimas sparčiai augo, o juo pasinaudoti siekė įvairūs marginalūs judėjimai.

„Batistos režimas aišku turėjo ir žmogaus teisių pažeidimų, žiaurumų ir politinių susidorojimų, bet tai nėra kažkaip keista tame laikotarpyje. Bet jis buvo be galo korumpuotas. Plius – palaikomas JAV. Visa šita įtampa sukėlė tai, kad atsirado žmonių grupė, kaip visada jaunų, kairiųjų studentų su nacionalizmo idėjomis, kurie nusprendė, kad tai reikia keisti. Ir jie turėjo ganėtinai nemažą visuomenės palaikymą“, – sakė Ieva Giedraitytė.

Čia progą pasireikšti įžvelgė jaunas ir teisės studijas prieš keletą metų baigęs turtingo žemvaldžio sūnus Fidelis Castro. Dar 1952 jis įkūrė „Sąjūdžio“ judėjimą, leido rezistensinį laikraštį „El Acusador“ ir skurdžiausiuose Havanos rajonuose verbavo sekėjus.

A. Čekuolis F. Castro apibūdino kaip itin daug kalbantį ir kitiems pasireikšti neduodantį lyderį. „Tekdavo bendrauti ir su pačiu Fideliu. Ypač, kai atvažiuodavo koks žvejybos bosas ar bet kas iš Maskvos, žinodavo, kad Havanoje yra savas vertėjas – mane imdavo. Na, jis beveik neleidžia kitiems kalbėti. Net jei pas jį atvyko derėtis arba tartis, tai jis pasakys, kaip turi būti ir viskas, tai dabar sutarėm“, – prisimena A. Čekuolis.

1953 liepos 26 dieną šalį sukrėtė maištas – grupė menkai ginkluotų ir kartais tik medžiokliniais ginklais nešini studentai šturmavo kariuomenės barakus pietiniame Santiago de Cuba mieste. Šis įvykis tapo žinomas kaip Moncada barakų šturmas, kuriam vadovavo pats F. Castro.

Menkai organizuoti, neapmokyti ir prastai ginkluoti jaunuoliai tikėjosi pasinaudoti netikėtumo faktoriumi. Jie pasirinko smogti naktį po audringos kariškių šventės tikėdamiesi, kad šie bus nepasiruošę gintis ir tikėjosi greitai apšvarinti ginklų sandėlius, kol pastiprinimai į nuošalią būstinę nespėjo atvykti. Tą naktį barakuose lėbavo 400 karių.

Kaip ir buvo galima tikėtis, puolimas prasidėjo visišku fiasko. 16 automobilių su 135 jaunuolių, kurie turėjo kartu atvažiuoti prie barakų, imituodami aukšto rango pareigūno iš Havanos vizitą, išsibarstė dar nė nepasiekę tikslo, o sunkiuosius ginklus gabenęs sunkvežimis išvis pasiklydo. Dalis sukilėlių taip ir neatvyko, nes jiems nebuvo duota ginklų, o puolimui prasidėjus kai kurie maištininkai iš automobilių iššoko anksčiau – dar nepravažiavę taranuotų vartų. Visa tai reiškė, kad barakų viduje prastai ginkluoti maištininkai buvo apsupti santykiu 10 prieš 1.

Per ataką žuvo 61 maištininkas, dar virš 50 buvo suimti, tarp kurių buvo ir Castro broliai. Nukauta 19 kariškių, dar 30 buvo sužeista. Suimtiesiems buvo pritaikyta mirties bausmė, tačiau Rauliui ir Fideliui pavyko išsisukti. „Jo bendrus sušaudė, bet kadangi abiejų Castro tėvas buvo stambus žemvaldys, toks įtakingas, tai jis pašnekėjo su bažnyčios arkivyskupu, davė bažnyčios išlaikymui vertingą sumą, arkivyskupas nuėjo pas gubernatorių ir kariuomenės vadą ir paprašė, kad nešaudytų, nekartų, bet kalėjime pasėdėtų“, – sakė A. Čekuolis. Buvo skirta po 15 metų kalėjimo, bet 1955 metais, tarptautinis spaudimas dėl žmogaus teisių pažeidimų F. Batistą įtikino išlaisvinti grupę politinių kalinių.

F. Ir R. Castro buvo tarp laimingųjų, paleistų į laisvę. A. Čekuolis pasidalino linksma istorija: po brolių paleidimo žurnalistas paklausė Raulio, ar šis gerai jaučiasi. Jis atsakė: „Oi, jūs neįsivaizduojat kaip gerai, dabar man nebereikės nuo ryto, iki vakaro klausytis Fidelio prakalbų kameroje“.

Netrukus po paleidimo F. Castro pabėgo į Meksiką, tačiau pažadėjo sugrįžti. „Kaip Marti pasekėjas aš tikiu, kad išmušė valanda, kada mes kovosime dėl savo teisių, o ne maldausime jų“ (Citata, F. Castro). Meksikoje bėgliai susipažino su medicinos studijas baigusiu argentiniečiu Ernesto „Che“ Guevara, tęsėsi savanorių verbavimas.

„Galbūt vaizdingesnė figūra buvo „Che Guevara“. Jis toks populiarus, nešiojo barzdą. Jis buvo baigęs medicininę Argentinoj, Buenos Airėse, bet labai blogai baigė ir pats nedrįso gydyti. Užsiėmė revoliucija. Pirmiausia Argentinoj – neišėjo. Tada Nikaragvoj. Ten nėra ploto, nėra erdvės. Ir nebuvo aiškaus judėjimo. Užgirdo apie Fidelio judėjimą ir atvyko prisijungti“, – pasakojo A. Čekuolis.

1956 lapkričio 25 dieną F. Castro su 81 kovotoju išplaukė iš Verakruzo paplūdimio Meksikoje atgal į Kubą. Plaustas, skirtas gabenti daugiausiai 25 žmones, turėjo pasiekti pietinę Kubos pakrantę per 5 dienas, tačiau taip neatsitikus, jame kilo maištas. F. Castro visgi pavyko numalšinti savo vyrus, o dar po 2 dienų jie visgi pasiekė pakrantę. Tačiau paaiškėjo, kad čia jų pasaloje jau laukė F. Batistos kariai, įvyko susirėmimai. Visi kovotojai buvo arba nužudyti, arba sučiupti, tik 12 pavyko pabėgti į kalnus. Tarp jų buvo F. Ir R. Castro, bei Che Guevara. Šie 12 kovotojų pradėjo ilgą ir kruviną kovą džiunglėmis apaugusiuose Sierra Maestra kalnuose.

Nepaisant to, kaip atkakliai F. Batistos pajėgos medžiojo sukilėlius džiunglėse, šiems pavyko jų išvengti. Didžiulis visuomenės nusivylimas diktatoriumi reiškė, kad sukilėlių grupė buvo labai svetingai sutikta vietos gyventojų, kurie rėmė juos maistu ir prieglobsčiu. Kalnuose „Liepos 26-osios“ (pavadintas pagal Moncada barakų šturmą) judėjimas auginosi savo gretas, rengė pasalūniškus išpuolius, o F. Batistos pajėgos sekino savo moralę, išteklius ir valią kovoti.

Kad ir ko ėmėsi F. Batista kariai, jie niekaip negalėjo išgaudyti sukilėlių džiunglėse. Didžiulė ir visapusiška korupcija lėmė apgailėtiną pačios Kubos karių parengtį. Ėmė trūkti ginklų, šaudmenų, netgi maisto, moralė žlugo. Nepasitenkinimas augo, kariai ėmė dezertyruoti ar paprasčiausiai atsisakyti kovoti.

F. Batista desperatiškai pasiuntė 12 tūkstančių karių į Sierra Maestrą malšinti sukilimo, tačiau pastangos nedavė vaisių, o nepasiruošę kariai patyrė seriją pralaimėjimų. Kol F. Castro kovojo miškuose, kiti jam prijaučiantys judėjimai rengė atakas Kubos miestuose, per vieną iš jų pasikėsinta į patį F. Batistą. Sukilėliams užėmus keletą svarbių miestų centrinėje Kuboje F. Batista nusprendė bėgti į Dominikos respubliką. Maištininkai laimėjo, tačiau iškilo maža problema – priešas pabėgo, o F. Castro buvo už 550 km nuo sostinės, kitoje šalies pusėje. Tuo galėjo pasinaudoti kitos sukilėlių grupuotės, tačiau F. Castro šį atstumą išnaudojo savo naudai – leidosi į 8 dienų triumfo žygį per visą šalį. Atvykęs į Havaną jis buvo sutiktas kaip nugalėtojas.

Pirmieji F. Castro žingsniai politikoje iš karto komplikavo santykius su JAV. Imtasi turto nacionalizacijos, nusavintos cukraus plantacijos ir fabrikai, kasyklos, žemės ištekliai ir visas užsienio kapitalas, vykdyta žemės reforma. Aukštesniajam Kubos visuomenės sluoksniui buvo leista pabėgti, jie persikėlė į Majamį ir prižadėjo kovoti su F. Castro režimu iki pabaigos. Jų balsas ilgainiui tapo labai girdimas JAV Respublikonų partijoje, o jų palikuonis Marco Rubio 2016 kandidatavo į JAV prezidentus.

JAV priešiškumas dar labiau išaugo, nes F. Castro režimas priėmė pagalbą iš SSRS. Verta pabrėžti, kad pats F. Castro nelaikė savęs komunistu. „Jis dar 1959 metais pasako, jei neklystu, kad mes nesame komunistai. Mes esam nacionalistai, tai yra Marti ideologija, tai yra labai aiškiai einanti Amerikos mąstytojų linija. Aišku, jis turėjo ryšių su trečiuoju internacionalu, bet pirmiausia tai buvo antihegemoninis judėjimas prieš JAV“, – sakė I. Giedraitytė. Tačiau jau po JAV įvykdytos kiaulių įlankos invazijos, kuomet buvo laidojamos pirmosios aukos, F. Castro garsiai rėžė, kad iki mirties bus marksistas-leninistas.

Pati Šaltojo karo situacija viską įsprausdavo į labai aiškius rėmus. Trečiosios šalys privalėjo rinktis, kurią pusę palaikyti. „Situacija galiausiai viską įstatydavo į ideologinius šablonus, nes per vidurį niekur negalėjai būti. Turėjai būti arba ten, arba ten. Na tai tada Fidelis sakė, mes būsim komunistais“, – teigė I. Giedraitytė.

Pati Šaltojo karo situacija viską įsprausdavo į labai aiškius rėmus. Trečiosios šalys privalėjo rinktis, kurią pusę palaikyti. "Situacija galiausiai viską įstatydavo į ideologinius šablonus, nes per vidurį niekur negalėjai būti. Turėjai būti arba ten, arba ten. Na tai tada Fidelis sakė, mes būsim tada komunistais", – teigė I. Giedraitytė.

Įvykis, visam laikui sugadinęs JAV ir Kubos santykius įvyko 1961 balandį Kiaulių įlankos paplūdimyje. JAV iškart po F. Castro atėjimo į valdžią ėmė rengti planus, kaip jį iš ten pašalinti. Dar Dwighto Eisenhowerio administracija davė nurodymus CŽA parengti slaptos invazijos į šalį planus.

1960 m. buvo skirtas 13 mln. dolerių biudžetas, pradėta apmokyti 1400 savanorių kubiečių, prieš tai pabėgusių iš šalies. Norėta sudaryti įvaizdį, kad patys kubiečiai nuvertė F. Castro režimą. Jie apsistojo kaimyninėje Gvatemaloje, kur laukė pradžios signalo.

Operacija prasidėjo balandžio 13 dieną, kuomet 8 CŽA parūpinti bombonešiai B-26 bombardavo Kubos oro pajėgas, kad paralyžiuotų gynybą. Tačiau paaiškėjo, kad F. Castro žinojo apie artėjantį puolimą ir patraukė savo pajėgas iš angarų. Operacijai žalią šviesą davęs Johnas F. Kennedy sunerimo, kad žadėta „slapta ir sėkminga“ operacija gali būti per didelė, kad būtų slapta, ir pernelyg maža, kad būtų sėkminga.

Po dviejų dienų prasidėjo sausumos invazija. 5 laivais iš Nikaragvos atplukdyti perversmininkai išsilaipino Playa Giron paplūdimyje, kur iš pradžių jiems pavyko įveikti Kubos pajėgas. Išsilaipinimas turėjo būti slaptas, tačiau radijo bokštas paplūdimyje, kurio JAV žvalgyba nepastebėjo, ištransliavo visas smulkiausias operacijos detales visai šaliai.

Tačiau JAV vaidmuo operacijoje tapo aiškus, pasaulį apskriejo pasipiktinimo banga, o J. F. Kennedy atšaukė tolimesnę paramą iš oro, atsisakyta ir pagalbos iš laivyno. F. Castro asmeniškai ėmėsi vadovauti gynybai. Vieni palikti revoliucionieriai atsilaikė vos tris dienas. 118 jų žuvo, likę buvo sumesti į Kubos kalėjimus. F. Castro tapo nacionaliniu didvyriu, apgynusiu šalį nuo JAV invazijos ir užsitikrino gyventojų paramą.

Tapo aišku, kad su JAV suartėti – neįmanoma. Havana pasirinko Maskvos pusę, o tai lėmė dar didesnę akistatą vos po metų, kuomet įsižiebė viena didžiausių krizių pasaulio istorijoje sovietams nusprendus dislokuoti šalyje branduolines raketas.

Kubos revoliuciją pačiai JAV politinei sistemai galima laikyti trauminiu reiškiniu. Iki tol JAV neturėjo tokios griežtos ir aiškios politikos Karibų ir Centrinės Amerikos atžvilgiu. Ši revoliucija užklupo Vašingtoną nepasiruošusį, tačiau buvo greitai nutarta neleisti tokiam scenarijui pasikartoti regione bet kokia kaina.

„Man regis, kad Kuba apskritai buvo Amerikos užsienio politikos skylė. Amerikiečiai iki tol neturėjo tokios griežtos pozicijos. Kuba radikalizavo JAV užsienio politiką. Tai, kas buvo daroma Centrinėje Amerikoje Šaltojo karo metais prasilenkia su bet kokiu elementariu padorumu. Tai, kaip ten buvo slopinami tie pseudokairieji judėjimai yra absoliučiai nepaaiškinama, tačiau dalis to paaiškinimo buvo siaubas. Baisiausias dalykas, ką galėdavai pasakyti JAV administracijai, tai ar jus norit dar vienos Kubos pašonėje? Ir tada ten užsiblokuodavo bet kokie žmogiškumo veiksniai. Iki tol nebuvo tokios baimės, tokio aiškumo, kad taip gali atsitikti. Nebuvo precedento“, – kalbėjo I. Giedraitytė. Paradoksaliai, kaip Haičio revoliucija atidėjo kitų šalių nepriklausomybę, taip Kubos revoliucija užkirto kelią bet kokiems kitiems kairiesiems judėjimams.

Pati Kuba taip pat atkakliai puoselėjo viltis „eksportuoti“ revoliuciją į kitas Lotynų Amerikos šalis. Ji aktyviai rėmė sandinistų judėjimą Nikaragvoje, Farabundo Marti judėjimą Salvadore, FARC judėjimą Kolumbijoje ir kitas kairuoliškas revoliucines organizacijas. Ta parama neretai reiškė netiesioginį dalyvavimą pilietiniuose karuose, tačiau itin griežtas ir JAV atsakas neleido tiems judėjimas nugalėti. CŽA pasirinko kariniais būdais remti itin brutalius režimus vien tam, kad nebūtų dar vienos Kubos.

Revoliucijos arba įvyksta, arba žlunga. Paprastai jos netrunka visą gyvenimą, tačiau Kuba šiuo atveju yra išimtis. Kas atsitinka su revoliucija, kuri neturi pabaigos? Ji ima vysti. Laisvę žadėjęs judėjimas panaikino bet kokias asmenines laisves. Kaip vienas iš didžiausių pasiekimų kartais įvardijamas raštingumo išplėtimas, tačiau draudžiama skaityti bet kokią medžiagą iš užsienio. „Išmokė rašto. Buvo neraštingumo likvidavimo brigados su raudonais kaklaraiščiais. Ir išmokė, neraštingų neliko. Bet skaityti buvo galima tik savo literatūrą, vienas dienraštis, pora žurnalų, „Verde Olive“ ir kiti, – pasakojo A. Čekuolis. – Jei esi raštingas, bet neskaitai laikraščių, neskaitai romanų, velniam tas raštingumas. Visai nemažas nuošimtis tų išmokusių raštą paprasčiausiai užmiršo jį“.

A. Čekuolis atskleidė, kad Kuba jam iš pradžių paliko teigiamą įspūdį, tačiau žurnalistas netruko pažinti tikrąjį revoliucijos veidą. „Patiko dėl to, kad dar buvo revoliucija. Žmonės tarnautojai, kareiviai, karininkai visi vaikščiojo vienodai apsirengę alyvmedžių žalumo uniformomis be jokių tenais ženkliukų, medalių, be nieko. Į Fidelį kreipdavosi visi tu, – sakė pašnekovas. – Žinant, kokia prie sovietų buvo griežta, rigoristinė nomenklatūrinė struktūra: visi „tamsta direktoriau“, „drauge pirmininke“. Lietuvoj to gal buvo mažiau, labiau Rusijoje. Bet toks proletarinėje valstybėje vergautojo stilius. Ir be jokių perspektyvų, kad kas nors į gerą pasikeis. O pas juos jau dabar toks demokratiškas požiūris, o jie dar žada toliau daryti revoliuciją Lotynų Amerikoje. Bet kas paaiškėjo, kad jie neturėjo iš ko daugiau mokytis, tik iš Sovietų Sąjungos“.

„Bet tai tebuvo pradžioje, ir tai tebuvo išorinė demokratija. Valdžios eiliniai tarnautojai ar gyventojai neturėjo ir iki šiol jos neturi jokios, – prisiminimais dalijosi A. Čekuolis. – Aš tik paskui po kurio laiko supratau, kad kai įvedamas socializmas, tai pradeda trūkti produktų. Ir pirmoje eilėje tų produktų, kuriuos gamina vietoje. Kuboje pradėjo trūkti kavos. O ją augina ir labai plačiai ir labai gerą kavą. Ir eksportuodavo, bet svarbiausia, kad blogi derliai būdavo. Visur, kur socializmas – blogi derliai. Kodėl? Ne laiku pasėjo, ne laiku palaistė, paskui perlaistė, ne laiku apgenėjo, apžiūrėjo. Dabar tas viskas kartojasi Venesueloje. Irgi neva tai demokratija, o demokratijos nėra. Mokantys dirbti pabėgo, o rezultate buvo labai daug žmonių, bet galinčių dirbti – ne, mokančių dirbti – ne. O jų žvejyba iš viso sustojo. Todėl, kad neliko visai laivų, visi laivai su pabėgėliais prie Majamio“.

„Socializmas – puiki svajonė, puiki utopija. Bet ji ir lieka utopija. Ji nefunkcionali, ji negali veikti. Kavos nebuvo. Šalis, kuri augina cukranendres, neturėjo cukraus parduotuvėse. Galvijus turi, mėsa pagal korteles. Vištų, paukščių turi – mėsa pagal korteles“, – pasakojo A. Čekuolis.

Anot A. Čekuolio, tos pačios problemos šiandien kartojasi Venesueloje. „Na tiesiog, rodos, per kalkę perpiešta. Turi daugiau naftos atsargų, negu bet kuri kita šalis pasaulyje, daugiau negu Saudo Arabija – trūksta benzino, trūksta dyzelio, tepalų. Turi pampas, ten tūkstančiai galvijų. Kokiu būdu padaryti, kad trūktų mėsos? Reikia labai pasistengti. Dar Kuboj be kavos ryžius augindavo, apelsinus. Faktiškai laukiniai patys auga, įkišai pagalį ir po 2-3 metų jau apelsinmedis. Tai mano žmonai, kai laukėsi, pagimdė dukrelę, tai kaip užsienietei, jaunai motinai – 3 apelsinai per parą. Tai aš savo mašiną paimdavau, išvažiuodavau pas valstiečius, tai tie verkdami duodavo man veltui. Po apelsinmedžiais ten tokios piramidės sukritusių. Nėra, kas surenka“, – kalbėjo pašnekovas.

„Mes pristatydavome žuvį, bet Kuba niekada už tą žuvį nėra sumokėjusi. Kaip nėra sumokėjusi už naftą, už audinius, už automobilius tiesiog. SSRS „eksportuodavo“, tiesiog išveždavo „Volgas“, „Žigulius“, net „Moskvičius“, kurie labai sunkiai pajuda iš vietos, o kai pajuda – sugenda. Ir nei karto už tai nėra sumokėjusi. Jeigu buvo, tai simboliškai ką nors nedaug. O kaip apsigindavo Fidelis? Jis visada ką nors mandro pasako. Mes gavome iš SSRS, bet mes jai tiesiogiai nemokėsime. Mes mokėsime kitoms šalims, kurios kovoja už socializmą. Savo pagalbą mes suteiksime ir nereikalausime iš jų atlyginimo“, – pasakojo A. Čekuolis.

A. Čekuolis puikiai prisimena, kad pradžioje Havanos kino teatre pasirodžius filmui apie F. Castro visi imdavo ploti. Vėliau plojimai nurimo, o po kiek laiko imta jį nušvilpinėti.

Kubos laukia neišvengiami pokyčiai. Šalis vis dar tebėra įstrigusi savo revoliucijos gniaužtuose, tačiau ji jau nebėra tokia, kokia buvo anksčiau. 2018-jų liepą Havana paskelbė naujos konstitucijos juodraštį. Vienas iš įdomiausių aspektų – Kuba atsisako tikslo pastatyti komunizmą. Taip pat pripažįstama ribota privati nuosavybė, prezidentui įvedamas dviejų kadencijų limitas. Ekspertų teigimu, Kuba bandys sukti Kinijos arba Vietnamo keliu.

„Paradoksaliai, bet man atrodo, kad Kubai sekasi. Nepaisant to, kad žlugus SSRS Kuba neteko rankos maitintojos. Tai buvo didžiausia ekonominė krizė. Jei kalbiesi su kubiečiais, jie tą atsimena su didžiuliu siaubu. Kitas dalykas, galima kalbėti, kas atsitinka, kai revoliucijos užsitęsia. Nėra sunku suprasti revoliucijos žiaurumą. Yra priešai, yra gėris, yra blogis, žmonės šaudosi, kažkas bėga, ateini į valdžią, visi žino, kas atsitiko. Nuo Prancūzijos revoliucijos ir taip toliau. Bet ką daryti, kai revoliucija trunka 50 metų? Kaip gali revoliucija trukti 50 metų? Tada atsiranda labai daug priešų. Tada bet koks nepritarimas laikomas išdavyste. Iš principo tu negali nesutikti su partijos linija. Problema yra ir ta, kad partija nėra visai neteisi, sakydama, kad JAV 600 kartų bandė nužudyti Fidelį ir finansuoja bet kokią įmanomą opoziciją. Kad tu niekada nežinai, kada ta opozicija kyla iš žmonių noro gyventi geriau, o kiek ji kyla iš to, kad JAV finansuoja ją“, – sakė I. Giedraitytė.

Tačiau aišku viena – Kuba turės keistis.