Kaip rašo žurnalas „The Atlantic, esminė „Brexit“ referendumo idėja Didžiajai Britanijai buvo „susigrąžinti kontrolę“ – tai reiškė įstatymų, pinigų, imigracijos sistemos kontrolės susigrąžinimą. Agitavusiems už Jungtinės Karalystės pasitraukimą iš Europos Sąjungos „Brexit“ turėjo žymėti naujos, globalesnės Didžiosios Britanijos pradžią. Kaip tvirtino „Brexit“ šalininkai, palikdama ES, šalis iš Briuselio įstatymų leidėjams Vestminsteryje sugrąžintų jų galias, o tai reiškia, kad galios sugrįžtų ir Didžiosios Britanijos piliečiams.
Tačiau per pastaruosius dvejus metus nebuvo nieko, rodančio, jog Didžioji Britanija susigrąžina kontrolę. Veikiau ji tą kontrolę visiškai prarado.
Prabėgus daugiau nei tūkstančiui dienų po to, kai Jungtinė Karalystė referendume balsavo už pasitraukimą iš ES, šalies ateitis tebėra apgaubta nežinomybės. Pasitraukimo iš bloko data tebėra neaiški. Parlamentas beviltiškai susiskaldęs. Nebeaišku, kas vadovaus šaliai artimiausiu metu. Niekas, o ypač – Didžiosios Britanijos įstatymų leidėjai, panašu, nežino, kaip vyks „Brexit“ ir ar jis apskritai įvyks.
Kaip ir pats „Brexit“, Didžiosios Britanijos kontrolės praradimas nebuvo trumpalaikė akimirka, o visas procesas. Viskas prasidėjo prieš dvejus metus, kai Th. May ėmėsi derybų su Europos Sąjunga, per kurias jos vyriausybė, neturėdama jokio plano, o netrukus – ir palaikančios valdančiosios daugumos, pasirodė esanti labiausiai nepasirengusi tokiai situacijai, o blogiausia – net nesanti tikra, ko ji prašo.
Žurnalas „Politico" akcentuoja, kad ES sėkmės paslaptis buvo kruoštus pasiruošimas visiems galimiems referendumo rezultatams, kai JK atrodė visiškai pasimetusi.
Kruopštus pasiruošimas versus chaosas
Europos Sąjunga lemtingąjį procesą pradėjo dar prieš paskelbiant „Brexit“ referendumo rezultatus. Ankstyvą 2016-ųjų birželio 24-osios rytą, 6.22 val., 59 minutės iki oficialių rezultatų paskelbimo Europos Vadovų Taryba ES šalių narių vyriausybėms išsiuntė pirmąsias „veiksmų gaires“.
Jungtinė Karalystė nutarė palikti Europos Sąjungą, o Briuselis nusprendė šio proceso kontrolę laikyti savo rankose. Trumpame penkių pastraipų apimties dokumente, kurį parengė Europos Vadovų Tarybos pirmininko Donaldo Tusko biuro vadovas Piotras Serafinas ir kuris išplito tarp ES atstovų, likusių 27 bloko valstybių vyriausybės buvo raginamos kalbėti vienu balsu ir reikalauti, kad Jungtinė Karalystė pasitrauktų laikydamasi proceso, kurį numato ES teisėje įtvirtintas 50-asis straipsnis.
Tai reiškė, kad Jungtinei karalystei pasitraukus pirmiausia turėjo būti įtvirtinamos skyrybos, o tik po to numatomi būsimi santykiai. „Mes viliamės, kad ateityje Jungtinė Karalystė bus artima ES partnerė. Pirmiausia turime susitarti dėl pasitraukimo plano“, – rašoma dokumente.
Tai buvo lemiamas dalykas, prieštaravęs Jungtinės Karalystės pergalingosios „Brexit“ šalininkų kampanijos „Vote Leave“ („Balsuok už pasitraukimą“) pareiškimams, kad pasitraukimas nebus supančiotas oficialia procedūra. Kaip tvirtino „Brexit“ šalininkai, jei Jungtinė Karalystė būtų sutikusi su pasitraukimo sąlygomis dar prieš tai, kai buvo numatyti būsimi santykiai, ji būtų netekusi daugelio savo svertų.
„Kontrolės susigrąžinimas yra atsargus pokytis, o ne staigus stabtelėjimas. Mes derėsimės dėl naujojo susitarimo sąlygų prieš tai, kai pradėsime bet kokį teisinį pasitraukimo procesą“, – rašyta oficialiame „Brexit“ šalininkų kampanijos leidinyje, kurį parėmė du politiniai kampanijos lyderiai – tuometinis šalies teisingumo ministras Michaelas Gove‘as ir buvęs Londono meras Borisas Johnsonas.
Tai buvo pirmasis toks iš ES paskelbtų mūšių, ir pirmasis iš daugelio laimėtų, kadangi ji laikėsi strategijos, kurią išdėstė pačiomis pirmomis „Brexit“ proceso dienomis. Per 33 mėnesius po referendumo Didžiosios Britanijos pareigūnai pademonstravo visą virtinę nesėkmingų pozicijų, mėgindami išstumti Europos Sąjungą iš pasirinktos veiksmų krypties, prieš tai nenoromis ir dažnai karčiai gaudami skausmo pliūpsnių dozę Vestminteryje.
Didžiosios Britanijos atstovai, įskaitant ir premjerę Theresą May, mėgino pasiekti atskirų šalių lyderius ir taip bandė pakeisti teisinį Briuselio požiūrį: megzti diplomatines diskusijas apie bendrus interesus, lankstumą ir „vaizduotės reikalaujančius sprendimus“. Visa tai sėkmės neatnešė.
„Politico“ apie beveik trejus metus besitęsiančias derybas kalbėjosi su daugybe vadovaujančių pareigūnų, diplomatų ir politikų iš Dublino, Paryžiaus, Berlyno, Belfasto, Londono ir Briuselio, įskaitant Didžiosios Britanijos premjerės ir ES vyriausiojo „Brexit“ derybininko Michelio Barnier komandas.
Vestminsteris pražuvo vidinėse kovose
Visa istorija kilo iš proceso, kurį ES neišvengiamai stūmė pirmyn, o Vestminsteris pražuvo vidinėse politinėse kovose, neapsisprendime ir nestabilume.
Vienintelė nuolaida, kurią ES suteikė per derybų laikotarpį, buvo dėl vienos iš bloko narių, Airijos Respublikos, prašymo, ir Jungtinei Karalystei ji buvo nenaudinga. Bendros rinkos taisyklės gali būti sulaužytos, tačiau tik dėl Šiaurės Airijos, ir tik tam, kad būtų pabandyta išspręsti specifinę Airijos sienos problemą. Jungtinei Karalystei jokių nuolaidų ir išlygų nebuvo. Europos Sąjungos derybininkų žodžiais, negalėjo būti jokių palengvinimų.
Nuo praėjusių metų birželio dėl „Brexit“ atsistatydino 29 vyriausybės nariai, o tiek Th. May Konservatorių partijoje, tiek opozicinėje Leiboristų partijoje beveik išgaravo partinė drausmė. Premjerė iškentė ne vieną pralaimėjimą, įskaitant ir patį didžiausią viso parlamento istorijoje, kai įstatymų leidėjai atmetė jos pasiūlymą iš pradžių sausį, tuomet dar du sykius – kovą. Ji netgi pažadėjo atsistatydinti, kai situacija dėl Didžiosios Britanijos atsiskyrimo nuo Europos Sąjungos taps aiški, nors ir nenurodė galimos tokio veiksmo datos.
Europos Vadovų Tarybos „veiklos gairės“ buvo ilgų planavimo mėnesių rezultatas. Artėjant „Brexit“ referendumui D. Tuskas kalbėjosi su kiekvienu Europos Sąjungos lyderiu ir ragino elgtis vieningai nepriklausomai nuo to, koks bus referendumo rezultatas. Buvo sudarytas politinio atsako projektas, parengtas pritaikymui. Suprantama, toks planas buvo abiem variantams – ir jei būtų balsuota už pasitraukimą, ir pasilikimo atveju.
Kai tapo aišku, kurią kryptį referendumu pasirinko Jungtinė Karalystė, dokumentą Europos Vadovų Taryba išplatino ES atstovams.
Pirmasis mechanizmo sraigtelis suveikė 2016-ųjų birželio 24-ąją 11.57 val. perpiet, prabėgus mažiau nei penkioms valandoms po to, kai buvo paskelbti referendumo rezultatai: Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude'as Junckeris ir EK generalinis sekretorius Martinas Selmayras pristatė bendrą pranešimą.
Europos Sąjunga nubrėžė aiškias geltonai mėlynas ribas, kurias sekmadienį, birželio 26-ąją, įformino ES atstovai.
Po keturių dienų ES lyderiai susitiko Briuselyje, kad suformuotų oficialią poziciją. Viršūnių susitikimas, kuriame iš pradžių dalyvavo 28 valstybių atstovai su prlaimėjusiu tuometiniu Didžiosios Britanijos premjeru Davidu Cameronu, o po dienos – jau tik 27 valstybės, nustatė toną artimiausiems dviem metams ir 10 mėnesių.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel pareikalavo, kad į galutinį komunikatą būtų įtraukta speciali eilutė dėl keturių laisvių – laisvo prekių, paslaugų, kapitalo ir žmonių judėjimo – nedalijamumo.
D. Cameronas susitikime savo kolegoms sakė, kad imigracija buvo ta varomoji jėga, paskatinusi Didžiosios Britanijos sprendimą pasitraukti, tačiau jis vylėsi, jog Jungtinė Karalystė nedings iš bendrosios rinkos.
ES išvados, atmetančios galimybę atskirti laisvą žmonių judėjimą nuo likusios laisvosios rinkos, atrodė tarsi atkirtis. Jei Londonas 2016-ųjų birželio 24-ąją būtų pasirengęs „Brexit“, derybos galėjo vykti kitaip.
Krizės sėklas pasėjo D. Cameronas
„Didžiosios Britanijos vyriausybė turėjo kažką pasiūlyti labai greitai. Jei Jungtinė Karalystė būtų pasakiusi: „Štai, turime planą“, mes galėjome su juo sutikti“, – sakė vienas aukštas didelės ES šalies pareigūnas.„Didžiosios Britanijos stiprybė slypėjo tame, kad tai buvo ta šalis, kuri sugebėdavo greitai apibrėžti savo nacionalinius interesus ir greitai veikti. Tačiau dabar ji to nedarė“, – sakė tas pats pareigūnas.
Didžiojoje Britanijoje vyko kitokie dalykai: po referendumo iš premjero pareigų atsistatydino D. Cameronas, leiboristų parlamentarai mėgino iškelti savo partijos lyderį Jeremy Corbyną, Škotijos vyriausybės vadovė Nicola Sturgeon pažadėjo surengti antrą referendumą dėl nepriklausomybės, o tuometinis Šiaurės Airijos vyriausybės vadovas Martinas McGuinnessas paragino balsuoti dėl to, ar ši Didžiosios Britanijos teritorija turėtų palikti Jungtinę Karalystę ir tapti Airijos Respublikos dalimi.
Krizės, su kuria šiandien susiduria Didžioji Britanija, sėklas pasėjo D. Cameronas, teigia Europos reikalų ministras Alanas Duncanas: „Jis per anksti surengė referendumą, surengė prastą kampaniją ir tuomet pasitraukė, palikdamas vakuumą“.
„Šią krizę sukėlė netinkami sprendimai, po kurių sekė kiti netinkami sprendimai. Taip trumpalaikė problema virto ilgai besitęsiančia katastrofa. Galima atsekti viską nuo pradžių. Nelaimės nebuvo galima išvengti“, – pridūrė A. Duncanas.
M. Barnier, aukšto, išauklėto, itin mandagaus buvusio Prancūzijos ministro ir du kartus Europos Komisijos komisaro, paskyrimas laikomas viena esminių priežasčių, dėl kurių Europos Sąjungai pavyko „Brexit“ akivaizdoje sukurti vieningą frontą.
„Kai tik suradome tinkamą atstovą, visa kita nebebuvo tokia didelė problema. Tai pagrindinė priežastis, dėl kurios Jungtinė Karalystė nebeatrodė kaip grėsmė“, – aiškino vienos iš ES šalių narių lyderio patarėjas. Kitas svarbus pareigūnas, įtakingo ES lyderio patarėjas, pridūrė: „Brexit“ yra toks žaidimas, kuriame abi pusės pralaimi. Mes siekiame susitelkti į Europos Sąjungos ateitį ir leisti M. Barnier suvesti praeities sąskaitas“.
M. Barnier, prancūzas ir A. Merkel centro dešinės Europos Liaudies partijos narys, sulaukė palaikymo iš Vokietijos kanclerės ir Prancūzijos prezidento. Jis taip pat puikiai pažinojo Jungtinę Karalystę ir Londono Sitį, mat po pasaulinės ekonominės krizės buvo atsakingas už ES finansinį reguliavimą. „Jis yra Prancūziją nuraminęs politikas, tačiau atpažįstamas Vokietijoje. Jis – Briuselio žmogus, bet iš šalies narės sostinės“, – aiškino patarėjas.
Svarbiausia tai, kad jam pakako stiprybės ir įtakos leisti valstybių lyderiams nesivelti į procesą. Nors Th. May ir jos pareigūnai įnirtingai stengėsi „Brexit“ derybas paversti diplomatine diskusija, derybomis tarp lygių pusių, M. Barnier užtikrino, kad viskas liktų instituciniu procesu – derybomis tarp Jungtinės Karalystės ir gerokai didesnės ES.
Buvusio Pasaulio prekybos organizacijos vadovo Pascalio Lamy žodžiais, „Brexit“ buvo ne derybos, bet „amputacija“. Jungtinei Karalystei jos padėties beviltiškumas atsiskleidė 2018-ųjų rugsėjį, specialiajame ES susitikime Austrijos mieste Zalcburge.
Trečiadienį, rugsėjo 19-ąją, vyriausieji Th. May patarėjai užsuko atsipalaiduoti į ant stogo esantį viešbučio barą. Atmosfera buvo neįpareigojanti, lūkesčiai – dideli. Kitą dieną Th. May turėjo kreiptis į ES lyderius, jos laukė suplanuoti susitikimai akis į akį su pagrindiniais lyderiais – D. Tusku ir Airijos ministru pirmininku Leo Varadkaru.
Tačiau iki kitos dienos pietų premjerė ir britų diplomatija buvo viešai pažeminti, o jos „Brexit“ planas buvo atmestas. Th. May situacija pablogėjo dar labiau, kai ji paragino surengti skubotus rinkimus, taip vildamasi užsitikrinti stiprią daugumą, kurios reikėjo siekiant pritarimo bet kuriam susitarimui, ties kuriuo ji įstrigs su Briuseliu. Planas atsigręžė prieš ją pačią: priekaištaudami rinkėjai atėmė daugumą iš Konservatorių partijos.
Kaip didžiausios partijos vadovė, Th. May liko premjere, tačiau tapo priklausoma nuo Šiaurės Airijos demokratinės unionistų partijos. „Ji nubrėžė kruvinas raudonas linijas, kurias po to stengėsi nuosekliai sušvelninti. Buvo iššvaistyta daug laiko, nes kiekvienas žingsnis tapo labai skausmingas“, – sakė vienas įtakingas ES „Brexit“ pareigūnas.