Izraelis uždaro duris šalies kritikams

Izraelio vykdoma uždarų durų politika vis stiprėja. Šią savaitę Izraelio vyriausybė paskelbė neįleisianti į šalį savaitgalį atvykstančių apie tūkstančio žmogaus teisių aktyvistų. Propalestiniškai nusiteikęs judėjimas į Vakarų Krantui priklausantį Betliejaus miestą vyksta protestuoti prieš čia kuriamus naujus žydų gyvenamuosius rajonus.

Vidaus reikalų ministerija pareiškė, jog Tel Avivo oro uoste iš įvairių Europos šalių atvykstančius protestuotojus pasitiks keli šimtai policijos bei saugumo pareigūnų ir jiems nebus leistą įžengti į Izraelio teritoriją. Avialinijoms buvo išdalinti juodieji sąrašai, viliantis, jog dauguma protestuotojų nė nebus įleisti į lėktuvus.

Toks vyriausybės sprendimas vertinamas prieštaringai. Izraelio dienraštis „Haaretz“ tokius vyriausybės veiksmus pavadino paranojiškais ir provokuojančiais, o analitikų teigimu, Iranui pagaliau sutikus derėtis dėl branduolinės programos ir Izraeliui netekus pagrindinio grėsmės šaltinio, šį vakuumą stengiamasi užpildyti žmogaus teisių aktyvistais.

Toks vyriausybės gestas gal ir nebūtų taip plačiai eskaluojamas, jei ne pastarųjų savaičių žodžių karas su Guenteriu Grassu. Vokiečių kilmės rašytojui, Nobelio premijos laureatui Vokietijos dienraštyje „Sueddeutsche Zeitung“ paskelbus kontraversišką eilėraštį „Was gesagt werden muss“ (Kas turi būti pasakyta), o Izraeliui į tai atsakius jo paskelbimu persona non grata, įsiplieskė tikras diplomatinės retorikos konfliktas.

G. Grassas savo eilėraštyje teigia, jog būtent branduolinis Izraelis yra grėsmė pasaulinei taikai, Irano gyventojams kyla grėsmė būti nušluotiems nuo žemės paviršiaus, o Vakarų valstybės į viską žiūri veidmainiškai.

Tokie poeto žodžiai sulaukė gana aštrios reakcijos Izraelio vyriausybėje: vidaus reikalų ministras Eli Yishai G. Grassui pasiūlė savo „antisemitines žinutes važiuoti skleisti į Iraną, kur galbūt jis ir susilauks palaikymo“, užsienio reikalų ministras Avigdoras Libermanas poetą pavadino „egoistišku Vakarų intelektualu, pasiryžusiu žydų tautą antrą kartą paaukoti ant antisemitiško altoriaus tik tam, jog parduotų keletą knygų“, o Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu teigė, jog tokia deklaracija yra „gėdinga bei nemokšiška, ir kiekvienas padorus žmogus šias eiles turėtų pasmerkti“.

Vokietijoje į tokius G. Grasso pareiškimus žiūrima kiek atlaidžiau: daugelis Vokietijos politikų teigia, jog šis eilėraštis demonstruoja ne ką kitą, kaip poeto neišprusimą tarptautinėje politikoje ir ypač Artimųjų Rytų regione, tad tokia stipri Izraelio vyriausybės reakcija kiek perdėta.

Vienintelis dalykas, dėl ko, atrodo, vieningai sutariama – tai meninė eilėraščio vertė. Tiek Vokietijos, tiek Izraelio rašytojai eilėraštį vadina neskoningu ir neturinčiu jokios literatūrinės vertės, o Izraelio rašytojų sąjunga kreipėsi į Tarptautinę pasaulio rašytojų asociaciją (International PEN), prašydama viešai atsiriboti nuo visų G. Grasso pareiškimų.

Tačiau ne meninė eilėraščio vertė ir netgi ne tarp eilučių įskaitomas antisemitizmas yra esminiai šio skandalo iškelti probleminiai klausimai. Vienas jų – kontraversiškas pasaulinis kontekstas, kuriame šis eilėraštis pasirodė.

Daugelis pasaulinės žydų bendruomenės narių G. Grassą kaltina ne tik branduolinio saugumo neišmanymu: kuomet prieštaringas eilėraštis leidžiamas branduolinių derybų tiek su Iranu, tiek su Šiaurės Korėja metu, bet ir politinio korektiškumo stoka bei žmogiškosios etikos nebuvimu – eilėraštį paskelbiant netrukus po teroro išpuolių prieš žydus Prancūzijoje, bei žydų Peisacho išvakarėse.

Izraelio nepageidaujamųjų sąraše – ir N. Chomsky

Kita vertus, tokia principinga Izraelio reakcija rodo vis pasikartojančią valstybės tendenciją su vyriausybės kritikais susidoroti uždedant jiems stigmatizuojantį diplomatinį statusą. G. Grassas toli gražu ne pirma garsi asmenybė, kuriai, po aštrios kritikos Izraeliui, buvo atimta teisė atvykti į šalį.

Vos prieš porą metų garsiam amerikiečių filosofui, lingvistui ir istorikui Noamui Chomsky nebuvo leista įvažiuoti į Izraelio ir Vakarų Kranto teritoriją, kur buvo numatyta jo vieša paskaita. Nors viešai šio sprendimo Izraelio vyriausybė plačiau nekomentavo ir teigė, jog tai tiesiog techninis nesusipratimas, pačio filosofo teigimu, leidimas atvykti į šalį nebuvo jam suteiktas dėl Izraelio vyriausybei nepriimtinų kairiųjų politinių pažiūrų.

Svarbiu elementu šioje istorijoje tapo faktas, jog profesoriaus paskaita buvo numatyta viename Palestinos, o ne Izraelio universitete.

Žymiausiam Ispanijos cirko klounui Ivanui Prado 2010-aisiais taip pat nebuvo leista įžengti į šalį. Ivanas Prado su trupe, kurioje buvo ir arabų kilmės ispanų, į Vakarų Kranto teritorijoje esantį Ramalos miestą vyko padėti organizuoti cirko festivalį. Izraelio pareigūnai tokį sprendimą grindė saugumo sumetimais. Toks paaiškinimas tik dar labiau papiktino Ispanijos visuomenę bei diplomatines tarnybas.

Tuo tarpu 2004-aisiais diplomatinė įtampa buvo kur kas stipresnė, kuomet BBC žurnalistas Peteris Hounamas buvo suimtas ir parą laikomas viename Izraelio kalėjimų, nepateikus jokių kaltinimų. P. Hounamas dėmesio susilaukė dėl slaptų kasečių, kuriose įrašytas interviu su Izraelio branduolinės technikos specialistu Mordechai Vanunu, išvežimu iš šalies. Mordechai Vanunu anksčiau buvo apkaltintas branduolinių valstybės paslapčių išdavimu, todėl buvo kalinamas. Britų žurnalistas neigė turėjęs ką nors bendro su minėtomis kasetėmis, tačiau vis dėlto saugumo sumetimais parą laiko buvo tardomas.