J.M.Barroso, kurio pasisakymas buvo labiau panašus į improvizuotą jo darbo Europos Komisijos pirmininko poste reziumė, o ne oficialią kalbą, daugiau nei pusvalandį įstatymų leidėjams vardijo, jo nuomone, didžiausius kadenciją baigiančios aukščiausios Europos Sąjungos vykdomosios valdžios institucijos pasiekimus.
J.M.Barroso sakė, kad labiausiai „jaudinantis“ momentas buvo priimti Europos Sąjungai 2012 metais skirtą Nobelio taikos premiją, ir jis „nepaprastai didžiuojasi“ tuo, kad pavyko prastumti „ambicingą“ kovos su klimato kaita darbotvarkę.
J.M.Barroso, kuris į įstatymų leidėjus kreipėsi angliškai, o ne gimtąja portugalų ar prancūzų kalba, kurią puikia moka, davė griežtą atkirtį visiems, kritikuojantiems dabartinę padėtį Bendrijoje, paraginęs juos „nepamiršti, kur buvome“.
Jis pažymėjo, kad nuo 2004-ųjų, kai stojo prie Europos Komisijos vairo, ES įveikė konstitucinę krizę, kilusią, kai Prancūzija ir Nyderlandai atmetė Bendrijos konstituciją, taip pat euro zonos krizę ir ekonomikos krizę.
J.M.Barroso sakė, kad šiuo metu ES susiduria su geopolitine krize, kilusia dėl vis agresyviau besielgiančios Rusijos, kurios veiksmus Ukrainos atžvilgiu jis pavadino „nepriimtinais“.
Europos Komisijos vadovas taip pat pabrėžė, kad jo komanda buvo nešališka ir dirbo visos ES labui, jos dėka buvo priimta 40 teisės aktų finansų priežiūrai gerinti, ir nepaisant prastos ekonominės situacijos Bendrijoje ji toliau dosniai dalijo pagalbą ištikus pasaulinėms nelaimėms.
Visas dėmesys – taupymui
J.M.Barroso, kurio kadencija Europos Komisijos pirmininko poste oficialiai baigsis spalio 31 dieną, atrėmė kritiką, esą jo komanda buvo per daug susitelkusi į taupymą, pareiškęs, jog tai yra „karikatūra“, ir kaltino nacionalines vyriausybes dėl per mažo dėmesio investicijų skatinimo politikai.
Tačiau savo kalboje J.M.Barroso neužsiminė apie rimčiausią Bendrijos negalavimą - rekordiškai didelį nedarbą, ir neskyrė dėmesio kitai pastaruoju metu itin dažnai linksniuojamai problemai - augančiam visuomenės priešiškumui Briuselio biurokratiniam aparatui, kurį nemaža dalis europiečių laiko per daug atitolusiu nuo eilinių žmonių.
Savo atsisveikinimo kalbą J.M.Barroso baigė įprastu „Iki pasimatymo“ vokiečių, anglų, prancūzų ir portugalų kalbomis.
Kaip pažymi EUobsever, nors J.M.Barroso ir 27 jo komandos nariai, dauguma kurių klausėsi savo vadovo kalbos, sulaukė garsių plojimų, salėje buvo palyginti nedaug įstatymų leidėjų.
Iš 751 deputato pasiklausyti J.M.Barroso atėjo mažiau nei 200, o tarp tų, kurie vis dėlto pasirodė, dauguma jo darbą vertino santūriai.
Konservatyvios Europos liaudies partijos (EPP), kuriai priklauso J.M.Barroso, frakcijos vadovas Manfredas Weberis pripažino, jog europarlamentarams būtų labiau patikęs „energingesnis“ Europos Komisijos pirmininkas, tačiau apskritai jo darbą įvertino „teigiamai“.
Jo kolega iš Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso (S&D) frakcijos Gianni Pitella sakė „apgailestaujantis“, kad J.M.Barroso niekada nekalbėjo apie nedarbo lygį Europos Sąjungoje, o liberalas Pavelas Telička nurodė, kad J.M.Barroso dirbdamas pademonstravo „realų vadovavimo trūkumą“.
Žaliųjų europarlamentaras Philippe'as Lambertsas pažymėjo, kad ketvirtadaliui europiečių dabar gresia skurdas, ir sakė, kad tai „keturiais procentais daugiau nei prieš penkerius metus“.
Britų euroskeptikas Nigelas Farage'as padėkojo J.M.Barroso už įsitraukimą į Jungtinės Karalystės debatus dėl narystės ES ir parodymą ministrui pirmininkui Davidui Cameronui, kad jis, Europos Komisijos pirmininkas, yra „bosas“ priimant sprendimus dėl tokių klausimų kaip migracijos ribojimas.
Europos Parlamento pirmininkas Martinas Schulzas, kuris kaip paprastas europarlamentaras dalyvavo daugelyje įnirtingų debatų su J.M.Barroso, sakė, kad šis portugalų politikas nusipelno „pagarbos ir pripažinimo“ už 10 Europos Sąjungai paskirtų metų.
Tada, greit paspaudęs rankas keliems europarlamentarams, J.M.Barroso išėjo iš plenarinio posėdžio.