Iš pradžių vos keli abejojo JAV prezidento Harry S. Trumano sprendimu numesti dvi atomines bombas ant Hirosimos ir Nagasakio, tačiau 1965 metais istorikas Garas Alperovitzas teigė, kad, nors bombos iš tiesų privertė nutraukti karą, Japonijos vadovai jau prieš tai norėjo pasiduoti ir veikiausiai tai būtų padarę prieš Amerikos invaziją, kurią planuota įvykdyti lapkričio 1 d. Todėl branduolinio ginklo panaudojimas buvo nereikalingas ir klaidingas.
Per kitus 48 metus dar daugiau ekspertų prisijungė prie šios aršios diskusijos: vieni pritarė G. Alperovitzo nuomonei ir smerkė bombardavimą, o kiti džiaugėsi ir teigė, kad branduolinio ginklo panaudojimas buvo morališkai pagrįstas ir būtinas.
Abi stovyklos visgi sutaria, kad naujo ir galingesnio ginklo panaudojimas Hirosimoje ir Nagasakyje iš tiesų rugpjūčio 9 d. privertė Japoniją kapituliuoti. Tačiau abi jos niekaip neatsako į klausimą, ar iš viso reikėjo panaudoti atomines bombas, ir ar tai padėjo?
Tradicinės pozicijos šalininkai mano, kad, žinoma, tai padėjo. Jungtinės Valstijos bombardavo Hirosimą rugpjūčio 6 d., o Nagasakį – rugpjūčio 9 d., kai Japonija galiausiai kapituliavo, baimindamasi naujo atominio bombardavimo.
Kalbant apie šią poziciją, pasak autoriaus, yra trys problemos, kurios verčia abejoti tradicine Japonijos kapituliacijos interpretacija.
Laikas
Pirmoji problema, susijusi su tradicine interpretacija, yra laikas. Ir tai yra rimta problema. Remiantis tradicine interpretacija, įvykių seka yra labai paprasta: JAV kariuomenė ant Hirosimos numeta atominę bombą rugpjūčio 6 d., po trijų dienų numeta atominę bombą ant Nagasakio, o jau kitą dieną Japonija praneša apie ketinimą pasiduoti. Vargu, ar galima kaltinti Amerikos laikraščius už jų antraštes: „Taika Ramiajame vandenyne: mūsų bomba tai padarė!“
Daugelyje Amerikos istorijos vadovėlių Hirosimos bombardavimas yra kulminacijos taškas. Deja, šios istorijos kontekste Japonijos sprendimo kapituliuoti analizuoti objektyviai praktiškai neįmanoma.
Žvelgiant iš Japonijos perspektyvos, svarbiausias laikas yra antroji rugpjūčio savaitė: ne rugpjūčio 6-oji, o 9-oji diena. Būtent tą dieną susirinko Aukščiausioji Taryba – pirmą kartą per karą – ir aptarė besąlygišką kapituliaciją.
Aukščiausiajai Tarybai priklausė šeši aukšto rango vyriausybės nariai. Ji buvo tarsi vidinė vyriausybė, 1945 metais iš esmės valdžiusi Japoniją. Iki tol Japonijos vadovai rimtai nesvarstė galimybės pasiduoti. Besąlygiška kapituliacija, kurios reikalavo Vakarų sąjunginiai, buvo karti piliulė, kurią reikėjo nuryti.
Jungtinės Valstijos ir Didžioji Britanija Europoje jau rengė karo nusikaltėlių teismus. O kas, jeigu jie nuspręstų teisti Japonijos imperatorių, kuris laikomas dievybe? O kas, jeigu jie atsikratys imperatoriumi ir pakeis valdymo formą?
Nors padėtis 1945 metų vasarą buvo bloga, Japonijos lyderiai nebuvo linkę atsisakyti savo tradicijų, savo įsitikinimų ir savo gyvenimo būdo. Bent jau iki rugpjūčio 9-osios.
Taigi kas tokio įvyko, jog staiga teko apsigalvoti? Kas privertė juos susėsti ir pirmą kartą per 14 karo metų rimtai apgalvoti kapituliaciją?
Straipsnio autorius teigia, kad tai negalėjo būti Nagasakio bombardavimas. Nagasakio bombardavimas įvyko vėlyvą rugpjūčio 9-osios rytą, kai Aukščiausiosios Tarybos posėdis dėl galimos kapituliacijos jau buvo prasidėjęs. O apie bombardavimą buvo sužinota tik popiet, kai Aukščiausiosios Tarybos posėdis buvo jau atidėtas dėl pasiektos aklavietės ir nuspręsta šiuo klausimu sušaukti visos vyriausybės posėdį. Taigi, kalbant vien apie laiką, Nagasakio bombardavimas negalėjo būti kapituliacijos priežastimi.
Hirosimos bombardavimas taip pat nėra geras paaiškinimas. Viskas įvyko prieš 74 valandas – prieš daugiau nei tris dienas. Kokiai krizei išsirutulioti prireikia net trijų dienų? Skiriamasis krizės ženklas yra artėjanti grėsmė ir didžiulis noras imtis veiksmų. Kaip Japonijos lyderiai galėjo nujausti artėjančią krizę ir apie tai nesikalbėti tris dienas?
1962 metų spalio 16-ąją maždaug 8.45 val. prezidentas Johnas F. Kenedy sėdėjo lovoje ir skaitė rytinius laikraščius. Staiga įėjo jo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais McGeorge‘as Bundy ir pranešė, kad Tarybų Sąjunga Kuboje slapta dislokuoja raketas. Jau po dviejų valandų ir keturiasdešimties minučių buvo suformuotas specialus komitetas, atrinkti jo nariai, su jais susisiekta, jie atgabenti į Baltuosius rūmus ir visi sėdėjo prie stalo ir tarėsi, ką daryti.
Kai Šiaurės Korėja 1950 metų birželio 25 d. užpuolė Pietų Korėją, prezidentas Harry. S. Trumanas atostogavo Independense, Misūrio valstijoje. Tą šeštadienio rytą valstybės sekretorius Denas Achesonas paskambino prezidentui ir pranešė jam naujieną. Jau po 24 valandų prezidentas buvo perskridęs per visą šalį ir sėdėjo Blero rūmuose (Baltieji rūmai tuomet buvo remontuojami) ir su aukščiausio rango kariškiais bei politikos patarėjais aptarinėjo padėtį.
Šie lyderiai – kaip ir lyderiai bet kurioje pasaulio šalyje – žaibiškai reagavo į artėjančią krizę. Jie per trumpą laiką ėmėsi veiksmų.
Kaip galime palyginti šių lyderių veiksmus su Japonijos lyderių veiksmais? Jeigu Hirosimos bombardavimas iš tiesų buvo kulminacinis taškas, privertęs Japoniją pasiduoti po 14 metų trukusios kovos, kodėl jiems prireikė trijų dienų susėsti ir tai aptarti?
Kai kas pasakytų, kad toks vėlavimas yra visiškai logiškas. Galbūt jie lėtai suvokė bombardavimo svarbą. Galbūt jie nežinojo, kad tai buvo atominė bomba, ir, kai jie pagaliau suvokė galimas siaubingas tokio bombardavimo pasekmes, nusprendė kapituliuoti. Deja, nėra įrodymų, galinčių pagrįsti tokį paaiškinimą.
Pirmiausia tą pačią dieną, kai buvo subombarduota Hirosima, miesto gubernatorius Tokijui raportavo, kad žuvo maždaug trečdalis gyventojų, o du trečdaliai miesto sunaikinta. Ši informacija nesikeitė kelias ateinančias dienas. Taigi, bombardavimo rezultatas buvo akivaizdus nuo pat pradžių. Japonijos lyderiai iš esmės žinojo bombardavimo rezultatą, tačiau vis tiek nieko nedarė.
Antra, preliminari ataskaita, kurią parengė kariuomenės komanda, tyrusi Hirosimos bombardavimą, ir kurioje buvo pateikiamos įvykio detalės, nebuvo pristatyta iki pat rugpjūčio 10 d. Kitais žodžiais tariant, Tokiją ji pasiekė jau priėmus sprendimą pasiduoti. Nors žodinė ataskaita kariuomenei buvo pateikta rugpjūčio 8 d., bombardavimo detalės nebuvo žinomos dar dvi dienas. Taigi, sprendimas kapituliuoti nebuvo paremtas siaubu, kurį sukėlė Hirosimos bombardavimas.
Trečia, Japonijos kariuomenė suvokė, bent jau apytikriai, kas yra atominiai ginklai. Pati Japonija vystė branduolinių ginklų programą. Keli kariuomenės atstovai savo dienoraščiuose minėjo tą faktą, kad Hirosimoje buvo panaudotas atominis ginklas. Karo ministras generolas Anami Korechika rugpjūčio 7-osios vakarą net konsultavosi su Japonijos branduolinių ginklų programos vadovu. Taigi, mintis, jog Japonijos lyderiai nežinojo apie branduolinius ginklus, yra nepagrįsta.
Galiausiai, autorius teigia, kad labai rimtą problemą dėl laiko kelia dar vienas faktas. Rugpjūčio 8 d. Japonijos užsienio reikalų ministras Togo Shigenori susitiko su premjeru Suzuki Kantaro ir paprašė Aukščiausiosios Tarybos susitikti aptarti Hirosimos bombardavimą, tačiau tarybos nariai atsisakė.
Taigi, krizė nesirutuliojo dieną po dienos, kol galiausiai rugpjūčio 9 d. buvo pasiektas apogėjus. Bet koks Japonijos lyderių veiksmų paaiškinimas galimu šoku, kurį sukėlė Hirosimos bombardavimas, nepagrindžia fakto, kad jie svarstė susitikimo bombardavimui aptarti galimybę rugpjūčio 8 d., tačiau vėliau nusprendė, kad tai nebuvo pakankamai svarbu.
Staiga kitą dieną jie visgi nusprendė susitikti ir aptarti pasidavimo galimybę. Arba juos buvo apėmusi kažkokia grupinė šizofrenija, arba nutiko kažkas labai svarbaus, kas galiausiai ir tapo tikrąja priežastimi, paskatinusia aptarti kapituliaciją.
Mastas
Istoriškai atominės bombos panaudojimas atrodo svarbiausiu karo įvykiu. Žvelgiant iš šiuolaikinės Japonijos perspektyvos, sunku būtų jį išskirti iš kitų. Juk tai būtų tas pats, jei mėgintum išskirti vieną lietaus lašą uragano metu.
1945 metų vasarą JAV karinės oro pajėgos surengė vieną iš intensyviausių savo kampanijų pasaulio istorijoje. 68 Japonijos miestai buvo bombarduoti, ir visi jie buvo dalinai ar visiškai sunaikinti. Skaičiuojama, kad be pastogės liko 1,7 mln. žmonių, 300 tūkst. žuvo, o 750 tūkst. buvo sužeista. Per 66 antskrydžius buvo naudojamos konvencinės bombos, per du – atominės.
Autorius straipsnyje teigia, kad konvencinių bombų sukelta žala buvo didesnė. Visą vasarą kiekvieną mielą naktį miestai virto dūmais ir griūvėsiais. Ir šios destrukcinės kaskados epicentre nestebintų, jog vienas atskiras bombardavimas būtų padaręs tokį įspūdį, net jei jo metu būtų panaudotas naujo tipo ginklas.
B-29 bombonešis, skridęs iš Marianų salų, galėjo, priklausomai nuo taikinio vietos ir aukščio, iš kurio būtų vykdoma ataka, skraidinti nuo 16 tūkst. iki 20 tūkst. svarų bombų. Tipinio antskrydžio metu skrisdavo 500 bombonešių. Tai reiškia, kad vieno konvencinio antskrydžio metu ant kiekvieno miesto krito 4-5 kilotonos bombų
(kilotona – tūkstantis tonų ir standartinis atominio ginklo sprogstamosios galios matavimo vienetas).
Hirosimos bombos rodiklis – 16,5 kilotonos, o Nagasakio – 20 kilotonų. Atsižvelgiant į tai, kad daugelio bombų žala plinta tolygiai (ir todėl gerokai efektyviau), viena galingesnė bomba iššvaisto savo energiją sprogimo centre. Todėl galima ginčytis ir teigti, kad konvencinių antskrydžių metu buvo padaryta daugiau žalos nei susprogdinus dvi atomines bombas.
Pirmasis iš konvencinių antskrydžių, įvykdytas Tokijuje 1945 metų kovo 9-10 d. d., išlieka daugiausia žalos padariusiu antskrydžiu mieste per visą karo istoriją. Mieste išdegė maždaug 16 kvadratinių mylių plotas. Skaičiuojama, kad tuomet žuvo 120 tūkst. žmonių – tai didžiausias aukų skaičius per miesto bombardavimą.
Dėl to, kaip pasakoja istorija, mes įsivaizduojame, kad per Hirosimos bombardavimą buvo padaryta gerokai daugiau žalos. Mes įsivaizduojame, kad tuomet žuvo be galo daug žmonių.
Jeigu surašytume visas aukas 68-iuose miestuose, kurie buvo subombarduoti 1945 metų vasarą, tai pamatytume, kad Hirosima pagal civilių aukų skaičių yra antroje vietoje. Jeigu surašytume sunaikintą plotą, tai Hirosima atsiduria vos ketvirtoje vietoje. O jeigu pažiūrėtume į procentinę miesto dalį, kuri buvo sunaikinta, tai Hirosima liktų vos septyniolikta. Tad Hirosima akivaizdžiai atitiko konvencinės atakos tą vasarą normų ribas.
Straipsnio autorius teigia, kad žvelgiant iš mūsų perspektyvos, Hirosimos bombardavimas atrodo išskirtinis ir vienetinis atvejis. Jeigu Japonijos lyderių akimis pažvelgtume į tris savaites iki Hirosimos bombardavimo, tai vaizdas būtų visiškai kitoks.
Jeigu liepos pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje būtumėte vienas iš pagrindinių Japonijos vyriausybės narių, jūsų patirtis, susijusi su bombardavimais, būtų maždaug tokia: liepos 17-osios rytą jums būtų pranešta, kad per naktį subombarduoti keturi miestai – Oita, Hiracuka, Numazu ir Kuvana. Iš šių keturių Oita ir Hiracuka buvo sunaikinti daugiau nei 50 proc. Kuvana buvo sunaikintas daugiau nei 75 proc., o Numazu – dar daugiau (maždaug 90 proc.).
Po trijų dienų jūs atsibustumėte ir sužinotumėte, kad subombarduota dar daugiau miestų. Fukujus buvo sunaikintas daugiau nei 80 proc. Po savaitės subombarduoti dar trys miestai. Po dar dviejų dienų – dar šeši.
O rugpjūčio 6 d. pranešta, kad subombarduotas tik vienas miestas – Hirosima. Nauja tik tai, jog pranešta, kad žala buvo didelė, ir panaudota naujo tipo bomba. Tad kaip šis vienas miestas galėjo išsiskirti iš virtinės kitų bombardavimų, kurie vyko kelias savaites?
Per tris savaites iki Hirosimos JAV karinės oro pajėgos subombardavo 26 miestus. Iš jų beveik trečdalis buvo visiškai ar beveik visiškai sunaikinti, taip pat kaip ir Hirosima. Faktas, kad per 1945-ųjų vasarą Japonijoje buvo subombarduoti 68 miestai, sukeltų rimtų problemų žmonėms, norintiems parodyti, kad Hirosimos subombardavimas buvo pagrindinė priežastis, privertusi Japoniją kapituliuoti.
Tuomet kiltų klausimas: jeigu jie kapituliavo subombardavus vieną miestą, kodėl jie to nepadarė tuomet, kai buvo subombarduoti kiti 66 miestai?
Jeigu Japonijos lyderiai pasidavė dėl Hirosimos ir Nagasakio, būtų galima tikėtis, kad jiems apskritai rūpėjo visų miestų bombardavimas, ir kad šie antskrydžiai privertė valdžią kapituliuoti. Deja, neatrodo, kad taip ir buvo.
Praėjus dviem dienoms po Tokijo bombardavimo, atsargon išėjęs užsienio reikalų ministras Shidehara Kijuro išreiškė nuomonę, kurią tuomet, rodos, palaikė visi Japonijos aukšto rango pareigūnai.
Shidehara Kijuro manė, kad „žmonės pamažu pripras prie kasdienio bombardavimo. Ir tuomet jų vienybė ir ryžtas augs“. Viename draugui siųstame laiške jis sakė, kad piliečiams labai svarbu patirti tas kančias, nes „net jeigu žus, bus sužeista ar badaus šimtai tūkstančių civilių, net jeigu milijonai pastatų bus sunaikinta ar sudeginta“, diplomatijai reikia papildomo laiko. Verta nepamiršti, kad Shidehara Kijuro buvo nuosaikių pažiūrų.
Aukščiausiame valdžios lygyje – Aukščiausioje Taryboje – buvo laikomasi panašios nuomonės. Nors Aukščiausioji Taryba aptarė Tarybų Sąjungos neutraliteto svarbą, jie neturėjo laiko rimtai aptarti miestų bombardavimo.
Iš išlikusių įrašų matyti, kad miestų bombardavimas net neminimas Aukščiausiosios Tarybos, išskyrus du atvejus – vieną 1945 metų gegužę ir per platesnes diskusijas rugpjūčio 9-osios vakarą. Remiantis šiais įrodymais, labai sunku pagrįsti, jog Japonijos lyderiai galvojo, jog miestų bombardavimus – palyginus su kitais skubiais su karu susijusiais reikalais – turėjo kokios nors ypatingos reikšmės.
Rugpjūčio 13 d. generolas Anami Korechika pažymėjo, kad atominiai bombardavimai buvo ne ką grėsmingesni už bombardavimus, kuriuos Japonija patyrė pastaraisiais mėnesiais. Tad jeigu Hirosimos ir Nagasakio bombardavimai nebuvo laikomi baisesniais, ir jeigu Japonijos lyderiai nelaikė jų pakankamai svarbiais skubiam aptarimui, kaip Hirosimos ir Nagasakio bombardavimai galėjo priversti juos kapituliuoti?
Strateginė svarba
Jeigu japonai apskritai nebuvo susirūpinę dėl miestų bombardavimo, ypač kalbant apie atominės bombos susprogdinimą Hirosimoje, kas jiems tuomet rūpėjo labiausiai? Ir atsakymas, pasak autoriaus, yra paprastas – Tarybų Sąjunga.
Japonai tuomet buvo gana sudėtingoje strateginėje situacijoje. Karas, kurį jie pralaiminėjo, ėjo į pabaigą. Sąlygos buvo baisios. Tačiau kariuomenė vis dar buvo stipri ir gerai aprūpinta. Kariuomenėje tarnavo beveik 4 mln. vyrų ir 1,2 mln. jų saugojo Japonijos salas.
Net ir griežčiausios linijos rėmėjai Japonijos vyriausybėje suvokė, kad karas negali tęstis amžinai. Esminis klausimas buvo ne tai, kaip tęsti karą, bet kaip jį užbaigti geriausiomis įmanomomis sąlygomis.
Sąjungininkai (Jungtinės Valstijos, Didžioji Britanija ir kiti – nepamirškite, kad Tarybų Sąjunga dar laikėsi neutraliai) reikalavo „besąlygiškos kapituliacijos“.
Japonijos lyderiai tikėjosi, kad jiems pavyks rasti būdą, kaip išvengti teismo procesų dėl karo nusikaltimų, išlaikyti suformuotą vyriausybę ir išsaugoti kai kurias užkariautas teritorijas, tarp kurių buvo Pietų Korėja, Vietnamas, Birma, kai kurios Malaizijos ir Indonezijos dalys ir didelė dalis Rytų Kinijos bei nemažai salų Ramiajame vandenyne.
Jie turėjo parengę du planus, kaip užsitikrinti geresnes kapituliacijos sąlygas. Kitais žodžiais tariant, jie turėjo dvi strategines galimybes.
Pirmoji buvo diplomatinė. Japonija 1941 metų balandį pasirašė penkerių metų trukmės neutraliteto paktą su Tarybų Sąjunga. Grupė, kuriai daugiausia priklausė pilietinės visuomenės lyderiai ir kuriai vadovavo užsienio reikalų ministras Togo Shigenori, tikėjosi, kad Josifą Staliną pavyks įkalbėti tarpininkauti siekiant susitarimo su Jungtinėmis Valstijomis ir kitais sąjungininkais.
Nors toks variantas buvo mažai tikėtinas, jis atspindėjo strateginį Japonijos mąstymą. Juk galiausiai Tarybų Sąjunga siektų, kad galutinio susitarimo sąlygos nebūtų per geros Jungtinėms Valstijoms, nes tai padidintų Amerikos įtaką Azijoje. O tai reikštų mažesnę Rusijos įtaką ir galią.
Antrasis planas buvo karinis. Ir už jį daugiausia pasisakė karininkai, kuriems vadovavo kariuomenės ministras Anami Korechika. Jie tikėjosi, kad imperinė armija invazijos metu sukels amerikiečių pajėgoms daug nuostolių. Jeigu tai pavyktų, jie tikėjosi, kad tai padėtų su Jungtinėmis Valstijomis susitarti dėl geresnių sąlygų. Šiuo atveju taip pat buvo mažai šansų, kad viskas pavyks. Tuo tarpu Jungtinės Valstijos siekė besąlygiškos kapituliacijos.
Japonijos vadovybės strategija nebuvo visai neteisinga, nes JAV kariuomenėje iš tiesų buvo nerimaujama, kad invazija į Japoniją gali kainuoti labai brangiai.
Vienas būdas įvertinti, ar Japoniją privertė pasiduoti Hirosimos subombardavimas ar Tarybų Sąjungos karo paskelbimas ir invazija, galima palyginus, kaip šie du įvykiai paveikė strateginę situaciją.
Po Hirosimos subombardavimo rugpjūčio 6 d. abi galimybės vis dar buvo įmanomos. Vis dar buvo galima prašyti J. Stalino tarpininkauti (ir rugpjūčio 8 d. bent jau kai kurie Japonijos lyderiai svarstė apie tai). Taip pat dar buvo galima kovoti lemiamą mūšį ir sukelti kuo daugiau aukų. Hirosimos sunaikinimas nepadarė nieko, kas sumažintų japonų ryžtą kariauti. Ir Hirosimos subombardavimas neatėmė iš Japonijos nė vienos iš minėtų galimybių.
Tarybų Sąjungos sprendimas paskelbti karą ir užimti Mandžiūriją bei Sachalino salą buvo visai kas kita. Kai tik Tarybų Sąjunga paskelbė karą, J. Stalinas nebegalėjo būti tarpininku. Dabar jis buvo kariaujančioji pusė. Tad Tarybų Sąjungos sprendimas panaikino diplomatinę galimybę.
Poveikis karinei situacijai buvo toks pat dramatiškas. Didžiąją dalį geriausių Japonijos karių teko perkelti į pietinę salų pusę.
Japonijos kariuomenė buvo teisingai nuspėjusi, kad pirmuoju tikėtinu amerikiečių invazijos taikiniu būtų piečiausiai esanti Kiušiu sala. Todėl, pavyzdžiui, kažkada išdidi Guangdongo armija Mandžiūrijoje virto savo paties šešėliu, nes geriausi daliniai buvo perkelti ginti Japonijos.
Kai rusai užėmė Mandžiūriją, jie sėkmingai praskrodė tai, kas kažkada buvo elitinė armija, ir dauguma Rusijos kariuomenės dalinių sustojo tik pasibaigus degalams. Tarybų Sąjungos 16-oji kariuomenė, kurią sudarė 100 tūkst. karių, užėmė pietinę Sachalino salos pusę. Tuomet buvo duotas įsakymas nuslopinti japonų pasipriešinimą, o po dešimties ar keturiolikos dienų pasirengti Hokaido – šiauriausios iš Japonijos salų – invazijai. O šią salą turėjusią ginti japonų kariuomenę sudarė tik dvi divizijos ir dvi brigados. Ir tos buvo įsikūrusios salos rytinėje dalyje, o Tarybų Sąjunga salą ketino pulti iš vakarų.
Nereikėjo būti kariniu genijumi, kad suprastum, jog gal ir galima kovoti su viena kariuomene, puolančia iš vienos pusės, tačiau neįmanoma kovoti su dviem kariuomenėmis, puolančiomis iš skirtingų pusių.
Tarybinė invazija iš Japonijos atėmė ne tik diplomatines, bet ir karines galimybes. Vienu mostu Japonijai nebeliko jokių galimybių. Tarybų Sąjungos invazija buvo lemtingas sprendimas, nes atėmė iš Japonijos abi galimybes. O Hirosimos subombardavimas, išsaugojęs abi galimybes, to nepadarė.
Tarybų Sąjungos karo paskelbimas taip pat paliko mažai laiko bet kokiems manevrams. Japonijos žvalgyba skaičiavo, kad JAV pajėgos nesiverš dar kelis mėnesius, o štai sovietinės pajėgos galėjo Japonijoje būti jau po dešimties dienų. Tad galima sovietinė invazija sprendimą dėl karo nutraukimo pavertė tiesiogiai su laiko klausimu susijusiu sprendimu.
Ir prie šios išvados Japonijos lyderiai jau buvo priėję prieš kelis mėnesius. Per Aukščiausiosios Tarybos posėdį 1945 metais kalbėta, kad Tarybų Sąjungos prisijungimas prie karo „galėtų nulemti imperijos likimą“. Kariuomenės štabo vado pavaduotojas Kawabe to pačio posėdžio metu pareiškė: „Taikos išsaugojimas mūsų santykiuose su Tarybų Sąjunga yra itin svarbus, kad karas tęstųsi“.
Japonijos lyderiai rodė, kad miestų bombardavimas jiems visai neįdomus. Ir nors tai bombardavimams prasidėjus 1945 metų gegužę ir atrodė labai prastai, jau tuomet, kai buvo smogta Hirosimai, tapo aišku, kad jie elgėsi visiškai teisingai, laikydami miestų bombardavimą nesvarbiu šalutiniu dalyku (strateginės įtakos klausimu).
Kai H. S. Trumanas pagrasino Japonijos miestams „pražūtingu lietumi“, jeigu Japonija nepasiduos, tik keli žmonės Jungtinėse Valstijose suvokė, kad vargiai beliko ką naikinti, nes buvo likę tik dešimt miestų su daugiau nei 100 tūkst. gyventojų, kurie dar nebuvo subombarduoti. O po Nagasakio bombardavimo tokių miestų liko vos devyni.
JAV karinių oro pajėgų vykdyto Japonijos miestų bombardavimo stropumą atspindi tai, kad vėliau jau imta bombarduoti „miestus“, kuriuose tebuvo 30 tūkst. gyventojų. Šiuolaikiniame pasaulyje tiek gyventojų turi didokas miestelis.
Žinoma, pasak autoriaus, visuomet galima dar kartą subombarduoti jau subombarduotus miestus. Tačiau tokie miestai jau buvo beveik 50 proc. sunaikinti. Arba Jungtinės Valstijos galėjo bombarduoti mažesnius miestus, panaudodamos atomines bombas.
Tiesa, buvo likę dar šeši mažesni miestai, kuriuose gyveno 30-100 tūkst. žmonių, ir kurie dar nebuvo tapę taikiniais. Atsižvelgiant į tai, kad Japonijoje jau buvo subombarduoti 68 dideli miestai, iš esmės nestebino tai, kad Japonijos lyderiai nesibaimino tolesnių bombardavimų. Strategiškai jų tai neįtikino.
Tradicinė interpretacija vis dar gaji
Nepaisant šių trijų rimtų prieštaravimų, tradicinė interpretacija vis dar gaji, ypač Jungtinėse Valstijose. Karo pabaigoje tradicinė Hirosimos įvykių interpretacija padėjo Japonijos lyderiams pasiekti nemažai svarbių politinių tikslų – tiek šalies viduje, tiek ir tarptautiniu mastu.
Pasijuskime Japonijos imperatoriaus vietoje. Jūs vedėte šalį per siaubingą karą. Ekonomika sunaikinta. 80 proc. miestų subombarduota ar sudeginta. Kariuomenė patyrė daugybę nesėkmių. Laivynas sunaikintas. Artėja badas. Karas, trumpai tariant, buvo tikra katastrofa ir blogiausia, kad jūs melavote savo žmonėms, kokia iš tiesų bloga yra padėtis. Naujiena apie pasidavimą jiems sukels šoką.
Tad ką verčiau darytumėte? Pripažintumėte, kad baisiai susimovėte? Išplatintumėte pareiškimą, jog labai apsiskaičiavote, padarėte daug klaidų ir pridarėte šaliai didžiulės žalos? Ar dėl visko kaltintumėte neįtikėtiną mokslo proveržį, kurio niekas negalėjo numatyti?
Pasak autoriaus, atominė bomba buvo puikus būdas pasiteisinti dėl pralaimėto karo. Nebėra reikalo prisiimti atsakomybės. Nebereikia jokio tyrimo. Japonijos lyderiai galėjo pareikšti, kad padarė viską, ką galėjo. Tad atominė bomba leido nustumti kaltę nuo Japonijos lyderių.
Visos kaltės suvertimas atominei bombai turėjo dar tris konkrečius politinius tikslus. Pirma, tai leido išsaugoti imperatoriaus valdžios legitimumą. Jeigu karas pralaimėtas ne dėl klaidų, o dėl priešo panaudoto stebuklingo ginklo, tuomet imperatoriaus institucija gali ir toliau valdyti ir bus remiama Japonijoje.
Antra, tai sukėlė tarptautinės bendruomenės užuojautą. Japonija agresyviai kariavo ir itin brutaliai elgėsi su užkariautomis tautomis. Jos elgesį neabejotinai pasmerktų kitos šalys. Tačiau galimybė pavaizduoti Japoniją kaip auką, kuri nesąžiningai patyrė karo baisumų, padėtų nukreipti bent jau dalį dėmesio nuo baisių dalykų, kurių pridarė Japonijos kariuomenė.
Į atominius bombardavimus nukreiptas dėmesys pavaizdavo Japoniją geresnėje šviesoje ir sumažino pasisakančių už griežtą bausmę skaičių.
Galiausiai kalbos, kad atominė bomba padėjo laimėti karą, pamalonins amerikiečius. Amerikos okupacija Japonijoje oficialiai baigėsi tik 1952 metais, ir iki tol amerikiečiai galėjo keisti Japonijos visuomenės santvarką, kaip tik norėjo.
Pirmosiomis okupacijos dienomis daugelis Japonijos pareigūnų baiminosi, kad amerikiečiai norės atsikratyti imperatoriumi. Jie taip pat baiminosi ir dėl kito dalyko.
Daugelis aukščiausio rango Japonijos pareigūnų suvokė, kad jiems gresia teismai dėl karo nusikaltimų (tuo metu Europoje jau vyko Vokietijos lyderių teismai). Japonų istorikas Asada Sadao teigia, kad daugelyje pokario interviu „japonų pareigūnai ... akivaizdžiai norėjo pamaloninti amerikiečius“. Jeigu amerikiečiai norėjo tikėti, kad atominė bomba padėjo jiems laimėti karą, kam juos nuvilti?
Atominės bombos kaltinimas dėl karo pabaigos padėjo Japonijai pasiekti konkrečių savų tikslų. Tačiau tai atitiko ir Amerikos interesus. Jeigu atominė bomba padėjo laimėti karą, tai didina JAV karinės galios suvokimą ir didina JAV diplomatinę įtaką Azijoje bei visame pasaulyje. Taigi 2 mlrd. JAV dolerių, kurie buvo skirti sukurti atominei bombai, nebuvo iššvaistyti veltui.
Jeigu, kita vertus, būtų teigta, kad Tarybų Sąjungos įsitraukimas į karą paskatino Japoniją pasiduoti, tuomet sovietai galėtų teigti, kad sugebėjo per keturias dienas padaryti tai, ko amerikiečiai nesugebėjo padaryti per ketverius metus. Tuomet, pasak straipsnio autoriaus, augtų Tarybų Sąjungos karinės galios suvokimas ir jos įtaka Azijoje.
Sunku galvoti, kad šiame straipsnyje pateikiami įrodymai apie įvykius Hirosimoje ir Nagasakyje yra visko, ką mes galvojame apie branduolinius ginklus, pagrindas. Šie įvykiai yra branduolinių ginklų svarbos pagrindas. Šių ginklų statusas yra unikalus, ir jiems netaikomos įprastinės taisyklės. Šiuos ginklus supa ypatingos galios aura, todėl jie yra tokie svarbūs kalbant apie tarptautinius santykius.
