Nuėjau į J. Bakerio apartamentus pateikti trumpą atmintinę kitos dienos susitikimui su Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministru. Apartamentai buvo didesni ir geriau apšviesti, apdaila tokia pat santūri. J. Bakeris su nuovargiu nusišypsojo ir pažvelgė į dokumentą, kurį jam padaviau. Jame buvo pastabos visais mūsų laukiančiais klausimais: taikus Vokietijos susijungimas 1990 metų rugsėjį, karinis triumfas prieš Saddamą Husseiną šiek tiek daugiau nei prieš mėnesį, vis labiau rizikinga Sovietų Sąjungos ateitis.
Pakėlęs akis nuo atmintinės J. Bakeris paklausė: „Ar esi kada nors matęs kažką panašaus?“ Patikinau, kad neteko, ir pradėjau pasakoti apie savo klozetą be rankenėlės. „Ne tai turėjau omenyje, – pasakė jis, negebėdamas sulaikyti juoko. – Kalbu apie pasaulį. Ar kada nors esi matęs, kad tiek daug dalykų taip beprotiškai greitai keistųsi?“ Sumišęs pripažinau, kad neteko. „Akivaizdu, tai nepaprastas laikas, – pasakė jis. – Lažinuosi, nematysi nieko panašaus tol, kol dirbsi diplomatinėje tarnyboje.
Jis buvo teisus. Dar nepasibaigus metams subyrėjo Sovietų Sąjunga. Po paskutinio telefoninio pokalbio su prezidentu George’u W. Bushu gruodžio 25 dieną atsistatydino Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas ir jo šalis nustojo egzistuoti. Vos po kelių savaičių, 1992 metų sausį, su J. Bakeriu nuvykome į Maskvą. Kremliuje susitikome su Borisu Jelcinu. Čia kabėjo Rusijos trispalvė vėliava. Tai buvo siurrealu.
Tada amerikiečių galia ir diplomatija buvo pasiekusios piką. Rusijos viltys žlugo, liko neapibrėžtumas ir kankinantis pažeminimas. Tai buvo painios ir įkyrios istorijos apie dviejų šalių santykius po Šaltojo karo prologas. Šioje istorijoje bėdos niekada tiksliai nebuvo numatytos, tačiau reguliariai kartojosi. Šia prasme, būtent čia prasidėjo Rusijos kišimosi į 2016 metų JAV prezidento rinkimus istorija. Šiuose audringuose santykiuose, Amerikos ambasadoje Maskvoje ir aukštuose postuose Vašingtone, atlikau daug vaidmenų. Ir štai ką mačiau.
Į Maskvą kaip amerikiečių ambasados vyriausias politinis pareigūnas sugrįžau 1994 metais, praėjus maždaug dviem su puse metų nuo Sovietų Sąjungos žlugimo. Jau tada pamažu nyko galimybės pojūtis, o sunkumai kuriant kažką naujo, kas pakeistų senąją sovietinę sistemą, darėsi akivaizdūs. Ambasada, įsikūrusi aptriušusiame garstyčių spalvos pastate netoli Maskvos upės, veikė nuo šeštojo dešimtmečio. 1991 metais kilęs gaisras stipriai nuniokojo jį. Į įvykio vietą atskubėję Rusijos žvalgybos pareigūnai sunkiai slėpė panieką ugniagesiams. Netoliese stovėjo stačiatikių bažnyčia, kuri, kaip manoma, buvo tiek prifarširuota pasiklausymo ir stebėjimo įrangos, kad buvo vadinama „Nekalto priėmimo Dievo Motina“. Senieji įpročiai ir abipusis įtarimas sunkiai nyksta.
Kitapus judrios gatvės į vakarų pusę nuo ambasados stovėjo Rusijos Baltieji rūmai, ant kurių vis dar buvo nesėkmingo sukilimo prieš B. Jelciną, įvykusio prieš devynis mėnesius, žymės. Pats B. Jelcinas buvo sužeista asmenybė. Jo didvyriška demokratinė aura aižėjo ir bluko, jis per daug gėrė ir valdė padrikai. Perėjimas prie rinkos ekonomikos nepanaikino didelių šalies ekonominių ir socialinių problemų. Pramonės produkcija nuo 1991 metų smuko perpus. Žemės ūkio gamybos apimtys taip pat mažėjo. Mažiausiai 30 procentų gyventojų gyveno žemiau skurdo ribos, o infliacija suvalgė ir taip menkas pensininkų santaupas. Visuomenės sveikatos sistema žlugo, atsinaujino tokios užkrečiamos ligos kaip tuberkuliozė ir difterija.
Vis labiau įsigalėjo įstatymų nepaisymas. Vieną 1995 metų rudens pradžios popietę kažkas iš reaktyvinio granatsvaidžio paleido granatą į ambasados pastatą. Ji šeštame aukšte pramušė skylę sienoje ir sprogo kopijavimo aparate, visomis kryptimis pasiųsdama metalo fragmentus ir stiklo šukes. Stebuklas, kad niekas nebuvo sužeistas. Tai daug ką pasako apie Maskvą tomis dienomis – eiti dienos metu per miestą su granatsvaidžiais nebuvo taip jau neįprasta.
Rusijos gyvenimo problemos – ir chaosas – tolstant nuo sostinės darėsi vis didesni. Vladivostoke, tuo metu Rusijos „laukinių rytų“ širdyje, kalbėjausi su vietinės mafijos bosais, noriai pasakojančiais apie „verslo galimybes“, kurių nei viena niekuo nepriminė naujų rinkos modelių, kuriuos patarėjai iš Vakarų nuoširdžiai bandė įdiegti Maskvoje ir Sankt Peterburge. Žiemą laukdamas skrydžio į Šiaurės Kaukazą mačiau kaip vienas „Air Dagestan“ techninis darbuotojas ledą nuo suklerusio seno orlaivio „Iljušin“ šalino litavimo lempa. Kabinos viduje sėdintis pilotas traiškanotomis akimis dėjo į šalį iki pusės nugertą degtinės butelį.
Tačiau B. Jelcino Rusijos suirutėje niekas neužsifiksavo ryškiau, nei brutalus pirmojo Čečėnijos karo absurdiškumas. 1995 metų pavasarį nuvažiavau į Čečėnijos sostinę Grozną. Čečėnijos sukilėlių vadas Džocharas Dudajevas ką tik buvo atitraukęs savo pajėgas į kalnus. Pakelės kioskeliuose buvo galima įsigyti visko, pradedant gaiviaisiais gėrimais ir degtine, baigiant ginklais ir šaudmenimis. Ant sovietinių šarvuočių sėdintys rusų kariai ryšėjo spalvotas skareles, atspindinčius akinius ir berankovius marškinėlius. Apsijuosę šovinių diržais ir apsiginklavę dideliais peiliais, jie labiau priminė gaujos narius nei profesionalius karius.
Pravažiavau pro sudegintus namus ir parduotuvės mažame Samaškų mieste, kuriame tie patys rusų kariai, kaip kalbama, girti ir ištroškę keršto po pralaimėjimo kare, prieš savaitę buvo išžudę du šimtus čečėnų, daugiausia moterų, vaikų ir pagyvenusių vyrų. Pačiame Grozne karo metu per bombardavimus su žeme buvo sulyginta keturios dešimtys daugiabučių – šioji kampanija pražudė tūkstančius. Miestas atrodė taip, tarsi būtų mažesnė 1943 metų Stalingrado versija.
Tai buvo siaubingas vaizdas. Taip pat tai rodė, kur Rusija nusmuko nuo Sovietų Sąjungos žlugimo: tai buvo netinkamai maitinti ir netinkamai paruošti Raudonosios armijos likučiai. Armijos, kuri kadaise buvo laikoma galinčia pasiekti Lamanšą per 48 valandas, o dabar nesugebėjo nuslopinti vietos sukilėlių atokioje respublikoje. Ir čia dar B. Jelcinas, narsiai metęs iššūkį griežto kurso šalininkams 1991 metų rugpjūtį ir amžiams palaidojęs komunistinę sistemą, pasirodė esąs silpnavalis lyderis, negebantis atkurti tvarkos. Rusijos pokomunistinio perėjimo pažadas dar nebuvo užgesęs, bet jau pradėjęs mirkčioti.
Kaip ir JAV bei Rusijos partnerystės pažadas. 1994 metų gruodį, viceprezidento Alo Gore’o vizito į Maskvą išvakarėse, mėginau Vašingtonui nupasakoti Rusijoje tvyrančią nemalonią padėtį. „Žiema Rusijoje – ne optimistams skirtas metas, tam tikra prasme visuotinė nuotaika čia atspindi nusileidžiančią tamsą. Tai pagimdė nacionalinio apgailestavimo dėl supergalios statuso praradimo ir vienodai stipraus jausmo, kad Vakarai naudojasi Rusijos silpnybėmis, nuotaika“, – rašiau aš. Ryžtinga politika užsienyje tapo viena iš nedaugelio temų, kurios vienijo rusus. B. Jelcinas norėjo vėl patvirtinti Rusijos, kaip didžiosios galios, statusą bei jos interesus kaimyninėse posovietinėse respublikose.
Prezidentas Billas Clintonas labai stengėsi suvaldyti Rusijos potrauminio streso sutrikimą, tačiau jo pastangos plėsti NATO į rytus sustiprino Rusijos pasipiktinimą. Kai 1996 metų pradžioje po pirmosios kadencijos palikau Maskvą, nerimavau dėl to, kad Rusija vėl gali imti kankintis savo nuoskaudose ir nesaugume. Tik tada net neįtariau, kad tai nutiks taip greitai, ar kad Vladimiras Putinas – tada mažai kam žinomas biurokratas – netrukus iškils kaip tų ypač rusiškų savybių derinio įsikūnijimas.
„Jūs, amerikiečiai, klausykitės įdėmiau. Nebebus taip, kaip anksčiau. Mūsų santykiai gali būti produktyvūs, bet ne pagal jūsų dūdelę“, – sakė man Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, kai 2005 metais pradėjau eiti ambasadoriaus pareigas. Vėliau tą frazę – nykią ir tiesmukišką kaip ir pats jos autorius – girdėjau ne kartą ir ne du, rašo „The Atlantic“.
Tada V. Putinas prezidento poste jau buvo praleidęs penkerius metus. Dauguma aspektų jis buvo tikra Boriso Jelcino priešingybė – jaunesnis, blaivus, ryžtingas ir be emocijų. Iškilęs didelių energijos kainų ir pirminės kai kurių ekonomikos reformų sėkmės sąskaita (svarbu paminėti ir sėkmingai suvaldytą antrąjį Čečėnijos karą), dabar V. Putinas buvo pasiryžęs įrodyti, kad Rusija antraeiliu vaidmeniu pasaulio politikoje nesitenkins.
Tik pradėjęs savo karjerą Kremliuje, V. Putinas su tuometiniu Jungtinių Valstijų prezidentu George‘u W. Bushu bandė partnerystės formatą, atitinkantį jo viziją ir Rusijos interesus. Jis įsivaizdavo bendrą po 2001 metų rugsėjo 11-osios teroristinių išpuolių susiformavusį kovos su terorizmu frontą, mainais už tai reikalaudamas pagarbos Rusijai buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse – kitaip tariant, kad NATO neartėtų prie Baltijos šalių, ir niekas nedrįstų kištis į Rusijos vidaus politiką. Tik tokio sandorio iš tikrųjų niekas niekada nesvarstė. V. Putinas neteisingai interpretavo Jungtinių Valstijų interesus ir politiką. Busho administracija neturėjo jokio noro – ir nematė jokio pagrindo – ką nors aukoti dėl partnerystės su Rusija kovojant su „al Qaeda“. Jokių nuolaidų silpstančios galios valstybei ji daryti neketino.
Galiausiai trumpalaikė V. Putino sėkmė ėmė trauktis. Korupcijos liūnas tik gilėjo, nes prezidentui bet kokia kaina reikėjo stiprinti politinę kontrolę ir stabiliai auginti savo artimiausiojo rato turtą. Be to, augo ir įtarimai ir Jungtinių Valstijų interesų.
Jam demokratijos propagavimas buvo savotiškas Trojos arklys, kuriuo, esą, Amerika Rusijos sąskaita kėlė savo geopolitinius interesus ir griovė Rusijos įtaką, kuria jis pats asmeniškai nė akimirkai neabejojo. Kai Oranžinė revoliucija Ukrainoje ir Rožių revoliucija Gruzijoje iš postų išvertė prorusiškus lyderius, V. Putino neuralgija tik suintensyvėjo.
2006 metų spalį prisijungiau prie Condoleezos Rice pokalbio su V. Putinu Rusijos prezidento rezidencijoje Maskvos pakraštyje. Jis mus vertė laukti geras tris valandas – tai laiko išbandyta jo taktika, kuria siekiama priversti nepatogiai pasijusti užsienio šalių lyderius. C. Rice visai neatrodė susinervinusi, ji ramiai žiūrėjo vieną Rusijos sporto kanalą. Kai pagaliau sulaukėme audiencijos, diplomatė nepademonstravo nė menkiausio susierzinimo. Diskusijos būta nuosaikios, kol JAV diplomatijos vadovė nepalietė Rusijos ir Gruzijos santykių ir provakarietiško už NATO plėtrą pasisakančio prezidento Michailo Saakašvilio. Kaip ir visas Rusijos politikos elitas, V. Putinas vylėsi, kad mažesnės kaimynės palaikys Rusijos strategiją, o štai M. Saakašvilis drįsta elgtis priešingai.
Baimę keliantis V. Putino įvaizdis neatsiejamas nuo itin gerai įvaldytų manierų, kalbėjimo tono ir praktiškai neatremiamo žvilgsnio. Norėdamas pasiekti konkretų tikslą, jis geba ir atgyti – akys pradeda žibėti, netgi paaukštėja balsas. Stovėdamas prie židinio, V. Putinas kėlė į viršų rodomąjį pirštą ir perspėjo: „Jeigu Saakašvilis ką nors pradės, mes pabaigsime“. C. Rice sugebėjo apginti savo poziciją – visomis prasmėmis ji buvo aukščiau Rusijos prezidento. Tai, kad V. Putinas, norėdamas pažvelgti į akis JAV valstybės sekretorei, turėjo žiūrėti į viršų, situacijos tikrai nepagerino ir įtampos nesumažino.
„Saakašvilis ne kas kitas, o tik Jungtinių Valstijų marionetė. Kol neįvyko nelaimė, turėtumėte kaip reikiant timptelėti jį už virvučių“, – kategoriškai pareiškė V. Putinas.
Nors tas nejaukus pokalbis prie židinio prasidėjo ir baigėsi, įtampa dėl Gruzijos ir Ukrainos niekur nedingo.
Visą tą laiką Rusijoje kaupėsi audros debesys, prasidėjo vidaus politikos represijos. Dvi savaitės prieš V. Putino ir C. Rice pokalbį prie židinio, prie savo namų buvo nušauta bebaimė žurnalistė Anna Politkovskaja, rašiusi apie karus Čečėnijoje ir įvairias Rusijos visuomenės piktžaizdes. Kai kurie garsiai svarstė, jog tai, kad žurnalistė nužudyta V. Putino gimtadienio dieną, tikrai ne atsitiktinumas.
Iš pagarbos ir norėdamas solidarizuotis su Jungtinių Valstijų deklaruojamomis pamatinėmis vertybėmis, dalyvavau A. Politkovskojos laidotuvėse. Labai gerai prisimenu tą dieną – šalta rudens popietė, prietema, ore sukasi snaigės ir daugiau nei 3 tūkst. gedinčiųjų, lėtai judančių link tos vietos, kur gulėjo žurnalistės karstas. Laidotuvėse nepasirodė nė vienas Rusijos valdžios pareigūnas.
Ateinančiais metais per vieną iš pokalbių su manimi Rusijos prezidentas apkaltino Jungtinių Valstijų ambasadą ir amerikiečių nevyriausybines organizacijas prieš artėjančius rinkimus pinigais ir idėjomis aktyviai remiant Kremliaus kritikus. „Užsienio kišimasis į mūsų rinkimus toleruojamas nebus“, – pareiškė man. Stengdamas neprarasti pusiausvyros, bandžiau sakyti, kad jo kaltinimai nepagrįsti, ir kad Rusijos rinkimų baigtį lems ne kas kitas, o patys rusai. V. Putinas klausėsi, nusišypsojo pro sukąstus dantis ir atsakė: „Negalvokite, kad mes nereaguosime į kišimąsi iš išorės“.
JAV prezidentas Barackas Obama pirmą kartą su V. Putinu susitiko Maskvoje 2009 metų liepą, buvau kartu su juo. Tuo metu dirbau JAV Valstybės sekretoriaus padėjėju politikos klausimais. Ambasadoriaus karjerą oficialiai baigiau 2008 metų gegužę. V. Putinas prezidento postą užleido Dmitrijui Medvedevui ir tapo ministru pirmininku, tačiau ir toliau išliko tas, kuris priima visus svarbiausius sprendimus.
Pakeliui į V. Putino vasarnamį, patariau B. Obamai susitikimą su V. Putinu pradėti nuo klausimo. Kodėl gi nepaklausus Rusijos prezidento, kas, jo manymu, Rusijos ir Jungtinių Valstijų santykiuose per pastaruosius dešimt metų nutiko gero ir kas blogo. V. Putinas visada mėgo, kai klausiama jo nuomonės ir prašoma vertinimo, niekada nesidrovėjo jo pateikti. Galbūt galimybė pasisakyti pasitarnautų mūsų naudai? B. Obama su manimi sutiko.
Pirmasis B. Obamos klausimas inicijavo 55 minučių monologą, kuriame netrūko nuoskaudų, nukrypimų nuo temos ir karčių komentarų. Sėdėjau ir svarsčiau, ar mano patarimas tikrai buvo išmintingas, ir kokia ateitis manęs laukia naujoje administracijoje.
B. Obama kantriai klausėsi, ką pasakoja Rusijos vadovas, o tada perdavė savo žinutę apie galimybę perkrauti santykius. Jis puikiai suprato esminius dviejų valstybių skirtumus ir neakcentavo problemų, kurias sukėlė Rusijos veiksmai Gruzijoje. B. Obama pažymėjo, kad nei Vašingtonas, nei Maskva nesuinteresuoti leisti nesutarimams pakenkti sritims, kur būtų galima rasti bendrą kalbą ir bendradarbiauti, o Rusijos ir JAV tandemas turėtų teigiamos įtakos tarptautinei tvarkai. Turėtume analizuoti visas įmanomas bendradarbiavimo galimybes, tačiau neužsižaisti su nepamatuotomis viltimis. V. Putinas buvo atsargus, tačiau pažadėjo pamėginti.
Kremliuje sėdėjo D. Medvedevas, tad B. Obamai buvo sunku palaikyti artimesnį kontaktą su V. Putinu, kuris įtarimų taip niekada ir neatsikratė – jis ir toliau buvo suinteresuotas rusams piršti nuomonę, jog amerikiečiai ne draugai, o pavojus. Visgi mums pavyko šio to pasiekti: naujos branduolinės ginkluotės mažinimo sutarties, karinio tranzito sutarties Afganistane, partnerystės Irano branduolinės programos klausimu. Arabų pavasario įvykiai suerzino V. Putiną. Sklando kalbos, jog jis daugybę kartų žiūrėjo Libijos lyderio Muammaro Qaddafi žlugimo vaizdo įrašą. Pačioje Rusijoje, kur nafta pigo, o šalies ekonomika pradėjo lėtėti, V. Putinas ne veltui pradėjo nuogąstauti, kad žmonės liausis juo tikėję.
V. Putinui nusprendus grįžti į prezidento postą po D. Medvedevo kadencijos pabaigos 2012 metais, jį kaip reikiant nustebino masiniai protestai, sukelti visuomenės nepasitenkinimo tiek esama situacija, tiek parlamento rinkimų rezultatais. Sakydama kalbą Europoje, Hillary Clinton aršiai sukritikavo Rusijos valdžią: „Rusijos žmonės – kaip žmonės bet kur pasaulyje – nusipelnė būti išgirsti, nusipelnė, kad jų balsai būtų suskaičiuoti“.
V. Putinas priėmė šiuos žodžius asmeniškai, ir apkaltino H. Clinton viešai pasiuntus signalą, į gatves išvedusį protestuotojų minias. V. Putino talentas kaupti nuoskaudas ir lemiamu metu jas ištraukti į dienos šviesą puikiai pasitarnavo jo naratyvui, esą, Vakarai bando Rusiją sužlugdyti. H. Clinton žodžiai jam įstrigo labai giliai – nieko keisto, kad, pasitaikius progai (konkrečiai per 2016 metų prezidento rinkimus), jis jai juos priminė.
Rusijos ir Jungtinių Valstijų santykių arka jau linko į gerai žinomą pusę – kaip kad buvo Busho administracijos metais, kaip kad buvo ir Billo Clintono prezidentavimo metu. 2014 metais krizė Ukrainoje santykius nutempė dar žemiau. Kai prorusiškas Ukrainos prezidentas protestų įkarštyje pabėgo iš šalies, V. Putinas aneksavo Krymą ir įsiveržė į Donbasą. Supratęs, kad nebegali Kijeve turėti sau palankios valdžios, nusprendė, kad antras geriausias dalykas – disfunkcinė Ukraina.
Kas prarado Rusiją?
Tai senas ginčas, kuris neturi prasmės. Rusija niekada nebuvo mūsų, kad ją prarastume. Tai rusai prarado viltį ir pasitikėjimą savimi po Šaltojo karo, ir tik jie patys gali atkurti savo valstybę ir ekonomiką. Praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį šalis tuo pat metu išgyveno tris istorines transformacijas: komunizmo žlugimą, perėjimą į rinkos ekonomiką ir demokratiją; sovietinio bloko ir saugumo, kurį jis suteikė istoriškai nesaugiai Rusijai, žlugimą; ir pačios Sovietų Sąjungos, o su ja ir kelis šimtmečius kurtos imperijos griūtį. Nei viena šių transformacijų negalėjo būti amortizuota vienoje kartoje, jau nekalbant apie kelerius metus. Ir nei vienos jų negalėjo sutvarkyti pašaliečiai. Didesnio amerikiečių dalyvavimo niekas nebūtų toleravęs.
Praradimo ir pažeminimo jausmas, atėjęs su pralaimėjimu Šaltajame kare, buvo neišvengiamas, nesvarbu kiek kartų mes ir rusai vieni kitiems sakėme, kad pralaimėtojų jame nebuvo, tik nugalėtojai. Iš šio pažeminimo ir B. Jelcino Rusijos netvarkos išaugo V. Putino Rusijos gilus nepasitikėjimas ir žaižaruojantis agresyvumas.
JAV ir Rusijos santykių modelis kartais liudijo apie istorinį nekintamumą, tarsi mus neišvengiamai sietų konkuravimas ir besibaigiantys įtarimai. Šiame požiūryje gali būti tiesos. Istorija yra svarbi ir nuo jos sunku pasprukti. Tačiau visa tiesa yra daug sudėtingesnė ir gerokai labiau proziška. Mes kiekvienas turėjome savų iliuzijų. Amerika galvojo, kad Maskva galiausiai pripras prie jaunesniosios partnerės vaidmens ir nenorom prisitaikys prie NATO plėtros iki jos sienos su Ukraina. O Rusija visada Amerikos motyvuose įžvelgė blogiausia, ką galima, ir tikėjo, kad jos pačios korumpuota politinė tvarka ir nereformuota ekonomika yra tvarus pagrindas tikrai geopolitinei galiai. Mes maitinome vieni kitų patologijas. Pernelyg dažnai nesusikalbėdavome.
Šiandien, žinoma, Amerikos santykiai su Maskva yra keistesni ir neramesni nei bet kada nuo Šaltojo karo pabaigos. Pernai vasarą Helsinkyje prezidentas Donaldas Trumpas stovėjo šalia V. Putino, išteisino jį dėl kišimosi į rinkimus ir viešai abejojo JAV žvalgybos ir teisėsaugos tarnybų pateiktomis išvadomis.
D. Trumpo narcisizmas, kvapą gniaužiantis istorijos ignoravimas ir vienašališkas diplomatinis nusiginklavimas yra slegiantis trigubas smūgis tuo metu, kai Rusija kelia grėsmes, kokios buvo neįsivaizduojamos prieš ketvirtį amžiaus. Regis, jis nesuvokia realybės, kad „sutarimas“ su tokiais priešininkais kaip V. Putinas, nėra diplomatijos tikslas.
Santykių su Rusija tvarkymas bus ilgas žaidimas, vykdomas esant santykinai siauram galimybių pasirinkimui. Tokių didelės galios varžybų valdymas reikalauja taktiškos diplomatijos: manevravimo pilkoje zonoje tarp taikos ir karo, galimų ribų suvokimo demonstravimo, svertų sistemos sukūrimo, bendro pagrindo suradimo ir atkaklaus ir nuolatinio nustūmimo atgal visur, kur tik galime.
Priekyje laukiantis kelias taps labiau akmenuotas, tik vėliau palengvės. Turėtume eiti juo be iliuzijų, atmindami Rusijos interesus ir jausmus neatsiprašinėdami dėl savo vertybių ir pasitikėdami savo pačių ilgalaikėmis stiprybėmis. Mes neturėtume nusileisti V. Putinui ar netekti vilties dėl Rusijos po jo.