Tokia tvarka atnešė naudos ir pačioms Jungtinėms Valstijoms, tačiau ne tiek, kiek kitiems, be to, Vašingtonas patyrė neproporcionaliai didelių išlaidų, bandydamas išlaikyti tą tvarką. Praėjusį antradienį dauguma amerikiečių, rodos, pareiškė, kad to pakaks: atėjo metas naujam susitarimui.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Jungtinės Valstijos kūrė ir naudojo beveik pusę pasaulyje buvusio turto. Per ateinantį ketvirtį amžiaus ši dalis sumažėjo iki ketvirtadalio, nes likusi dalis atiteko buvusiems Amerikos priešininkams ir Europos sąjungininkams.
Šios šalys augo sparčiau nei Junginės Valstijos, ir jau aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje Amerikoje imta smarkiai nerimauti dėl tų šalių, ypač Japonijos, plėtros. Pastaroji mėgavosi didžiuliu prekybos pertekliumi Amerikos sąskaita.
Galiausiai Europos šalių ir Japonijos ūkio plėtros rodikliai sumažėjo iki Amerikos lygio ar dar žemiau, tačiau atsirado naujų varžovų.
Kinija, Indija ir kiti Azijos „tigrai“ bei dar nemažai besivystančių šalių pastaraisiais dešimtmečiais augo sparčiau nei Jungtinės Valstijos.
Šimtai milijonų žmonių išbrido iš skurdo. Demokratija išplito nuo kelių dešimčių šalių Šiaurės Atlante į pusę pasaulio. Ir labiausiai šią plėtrą skatino laisvoji prekyba bei prieiga konkrečiai prie Amerikos rinkos. Su saugumo užtikrinimu susiję Amerikos įsipareigojimai Europoje ir Azijoje užtikrino taiką pasaulyje.
Tačiau dabar Jungtinės Valstijos šių šalių gynybai išleidžia daugiau nei tos pačios šalys. Amerika taip pat prarado daugiau savo žmonių Korėjoje, Vietname, Irake ir Afganistane, nei dauguma prie tarptautinių koalicijų prisijungusių šalių.
Jungtinės Valstijos nėra vienintelė šalis, kuri suka toliau nuo globalizacijos. Tokia populistinė reakcija, rodos, yra būdinga didžiajai daliai Vakarų pasaulio. Tačiau Jungtinės Valstijos yra vienintelė šalis, be kurios pasaulinė tvarka negali egzistuoti.
Madeleine Albright kartą pareiškė, kad Amerika yra nepakeičiama šalis. Ji norėjo pasakyti, kad dėl savo dydžio, turto ir galios Jungtinės Valstijos vaidina unikalų vaidmenį ir yra pasaulinės tvarkos pamatinis akmuo, ir jokia kita šalis negali pakeisti jos. Greitai mums gali tekti išbandyti, ar taip yra iš tiesų.
O gal ir ne. Donaldas Trumpas yra sandorių meistras ir didžiuojasi savo derybiniais įgūdžiais. Jis veikiausiai ne tiek pasitrauks iš Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutarties, įves importo muitus Kinijai, išsižadės Amerikos įsipareigojimų NATO, atsiims pažada ginti Azijos šalis, atsisakys dalyvauti kovos su klimato kaita projektuose ir atsisakys šešių pasaulio galingųjų šalių pasiekto susitarimo su Iranu. Veikiausiai jis sieks dar geresnių susitarimų.
Žinoma, Amerikos partneriai visame pasaulyje turėtų pagalvoti, ko jie patys prašys, jeigu prezidentas D. Trumpas nuspręs atnaujinti derybas dėl jau pasiektų susitarimų. Galbūt tą liberalią pasaulinę tvarką, kuri užtikrino saugumą ir klestėjimą tiek daug žmonių, gali būti atnaujinta, o ne atmesta. Net ir tokiu atveju, deja, laukia sunkus derybų kelias.