Nudžiuginti bus ir knygų mylėtojai – vasario viduryje leidykla manoknyga.lt išleido minėtąją autobiografiją, pavadinimu „Amerikos snaiperis“.
DELFI skaitytojams – šios knygos ištrauka.
Sveiki atvykę į BUD/S
– Ant žemės! Šimtą atsispaudimų! Dabar pat!
Du šimtai ir dar maždaug dvidešimt kūnų trenkėsi į asfaltą ir ėmė pumpuoti. Visi aprengti kamiu, BDU kamufliažu, arba kitaip – mūšio uniformomis su ką tik išdažytais žaliais šalmais. Tokia buvo BUD/S mokymų pradžia. Visi ryžtingi, susižavėję ir susijaudinę tarsi vakar gimę.
Netrukus mus prilups, bet visi to laukė.
Šefas nė nesivargino išlįsti iš savo biuro netoliese esančiame pastate. Jo sodrus balsas, šiek tiek primenantis sadisto, be problemų pasiekė kiemą, kuriame buvome susirinkę.
– Daugiau atsispaudimų! Noriu keturiasdešimties! KeturiaSdešimties!
Mano rankos dar nė nebuvo įkaitusios, kai išgirdau keistą šnypščiantį garsą. Žvilgtelėjau, kas tai galėtų būti.
Ir sulaukiau vandens čiurkšlės tiesiai į veidą. Išlindę kiti instruktoriai laistė mus vandens žarnomis. Kvailys, sugalvojęs apsižvalgyti, tuoj pat gaudavo čiurkšlę.
Sveiki atvykę į BUD/S.
– Atsilenkimai! Pirmyn!
BUD/S reiškia „Povandeninės karybos pagrindai/SEAL“. Tai įvadinis kursas, kurį turi pereiti visi kandidatai į SEAL’us. Šiuo metu kursas vedamas jūrų specialiosios karybos centre, Koronade, Kalifornijoje. Jis prasideda instruktažu, kuriame kandidatai supažindinami, ko iš jų bus reikalaujama. Yra trys etapai: fizinis pasirengimas, nardymas, sausumos karyba.
Per daugelį metų prisikaupė gausybė pasakojimų ir dokumentinių filmų apie tai, kokie sunkūs BUD/S mokymai. Daugmaž viskas, ką jie sako, yra tiesa. (Arba bent jau beveik tiesa. Karinis jūrų laivynas ir instruktoriai šiek tiek sušvelnina toną, kad jis būtų prieinamas masėms per realybės šou ar kitose televizijos laidose. Bet vis tiek, net ir pagražinta versija pakankamai tiksli.) Iš pradžių instruktoriai tave prilupa, tada prilupa dar labiau. Kai jau baigia, apspardo užpakalį ir išmuša viską, jei kas dar liko.
Tikriausiai pagavote mintį.
Man patiko. Nekenčiau, bjaurėjausi ir keikiau tai... Bet man tikrai patiko.
Niekalai
Tačiau šio etapo dar teko laukti didžiąją metų dalį. Prie karinio jūrų laivyno prisijungiau ir į bazinius mokymus prisistačiau 1999-ųjų vasarį. Naujokų stovykla atrodė niekingai. Prisimenu, kad vienu metu skambinau tėčiui ir skundžiausi, kad baziniai mokymai yra vieni juokai, palyginti su darbu rančoje. Nieko gero. Atėjau į laivyną, kad tapčiau SEAL’u ir priimčiau iššūkį, bet tik sustambėjau ir praradau formą.
Matote, naujokų stovykla turi paruošti tave plaukioti laivu. Jie daug moko apie karinį jūrų laivyną. Tai gerai, bet aš troškau kažko panašaus į jūrų pėstininkų bazinius mokymus – fizinių iššūkių. Mano brolis buvo jūrų pėstininkas ir iš naujokų stovyklos grįžo puikios formos.
O aš grįžęs tikriausiai būčiau susikirtęs per BUD/S mokymus, jei traukčiau tiesiai ten. Dabar tvarka jau kita. Yra atskira BUD/S naujokų stovykla, kurioje daugiau dėmesio skiriama formos palaikymui.
BUD/S trunka pusę metų ir reikalauja itin stipraus fizinio ir psichinio pasirengimo. Jau minėjau, kad kartais atkrenta 90 procentų dalyvių. Blogiausiai pagarsėjusi BUD/S dalis yra „pragaro savaitė“. Tai 132 valandos nuolatinės mankštos ir fizinio krūvio. Bėgant metams programoje mažai kas pasikeitė, manau, ji ir toliau gyvuos. „Pragaro savaitė“ liko daugiausia jėgų reikalaujančiu fiziniu testu ir, matyt, liks viršūne arba dugnu, priklauso nuo jūsų vertinimo. Kai mokiausi aš, „pragaro savaitė“ vainikavo pirmąjį etapą. Bet apie tai vėliau.
Visa laimė, kad iš karto į BUD/S nėjau. Iš pradžių reikėjo įveikti kitus mokymus, o BUD/S instruktorių trūkumas kurį laiką saugojo mane (ir daugybę kitų) nuo šiurkštaus elgesio.
Pagal laivyno įstatus, turėjau specializuotis (tai vadinama karinės profesijos specialybe arba tiesiog MOS, kaip sakome tarnyboje), jeigu netyčia susimaučiau per BUD/S ir nepatekčiau į SEAL’us. Pasirinkau žvalgybą – kažkaip naiviai tikėjausi seksiąs Džeimso Bondo pėdomis. Taip, galite kiek pasijuokti.
Bet būtent per šiuos mokymus ėmiau ruoštis rimčiau. Tris mėnesius mokiausi karinio jūrų laivyno žvalgybos specialybės pagrindų. Svarbiausia, pagerinau savo formą. Taip jau nutiko, kad bazėje mačiau krūvą tikrų SEAL’ų. Jie įkvėpė mane stengtis. Eidavau į sporto salę ir iš kūno spausdavau paskutinius syvus: kojos, krūtinė, dvigalvis, trigalvis raumuo ir taip toliau.
Pradėjau bėgioti tris kartus per savaitę, nuo keturių iki aštuonių mylių5 per dieną, kas dvi mylias dariau šuoliukus. Bėgioti nemėgau, bet taip pradėjau ugdyti reikalingą mąstyseną: stenkis iš paskutiniųjų.
Čia taip pat išmokau plaukioti, tiksliau, plaukioti profesionaliai. Teksaso dalis, iš kur buvau kilęs, driekėsi toli nuo vandens. Be kitų stilių, įvaldžiau ir plaukimą šonu, SEAL’ams tai itin svarbu.
Baigęs žvalgybos mokyklą, jau buvau arti padorios formos, bet, ko gero, vis tiek nepakankamai pasiruošęs BUD/S. Nors tada taip negalvojau, bet man pasisekė, kad kurį laiką trūko BUD/S instruktorių ir naujokams teko laukti. Laivynas kelioms savaitėms paprašė manęs padėti SEAL atstovams, kol prasidės mokymai. (Atstovai – armijos žmonės, dirbantys su personalu. Panašūs į tuos žmogiškųjų išteklių specialistus didžiosiose korporacijose.)
Su jais dirbdavau pusdienį, nuo aštuonių iki vidurdienio arba nuo vidurdienio iki keturių. Kai nedirbau, treniravausi su kitais kandidatais į SEAL’us. Dvi valandas imdavomės PT – fizinių treniruočių, kurias seno sukirpimo mokytojai vadina laisvaisiais pratimais. Na, suprantate, atsispaudimai, atsilenkimai, pritūpimai.
Nuo svorio kilnojimų laikėmės atokiau. Reikalas tas, kad niekas nenorėjo nuvarginti raumenų. Siekėme būti stiprūs, bet kiek įmanoma miklūs.
Antradieniais ir ketvirtadieniais plaukiodavome iki išsekimo. Tai reiškia, kad plauki, kol imi skęsti. Penktadieniais laukė ilgos distancijos – dešimt arba dvylika mylių. Sunku, bet BUD/S mūsų laukė pusė maratono.
Mano tėvai atsimena, kad tuo metu rimtai su manimi pasikalbėjo. Bandžiau juos nuteikti tam, kas laukia ateityje. Apie SEAL’us jie žinojo nedaug, ir tikriausiai tai buvo gerai.
Kažkas paminėjo, kad mano tapatybė gali dingti iš oficialių įrašų. Kai apie tai įspėjau tėvus, pastebėjau, kaip jie susiraukė. Paklausiau, ar neprieštarauja, bet nemanau, kad jie turėjo kokį pasirinkimą.
– Viskas gerai, – patikino tėtis.
Mama priėmė tyliai. Abu buvo daugiau nei sunerimę, bet slėpė tai ir niekada nepasakė nieko, kas atgrasintų mane tęsti.
Pagaliau po šešių mėnesių laukimo, pasiruošimo ir dar daugiau laukimo gavau įsakymą: prisistatyti į BUD/S.