Jis sako, kad visada yra koks nors būdas, kad ir kaip JAV prezidentas Donaldas Trumpas bandytų sustabdyti srautus. Tačiau šiais metais užsiimti kontrabanda pasidarė sunkiau. Ir pavojingiau – ypač moterims ir vaikams, kurie vis dažniau žūsta bandydami kirsti sieną.
Mažai kas stebina Roberto, kuris prašo nenurodyti jo pavardės, nes užsiima neteisėta veikla. Įsitaisęs ant girgždančios metalinės kėdės cidonijos šešėlyje ir kalbėdamas garsiai, kad perrėktų triukšmą – besipešančių gaidžių gagenimą, 65-erių metų vyras čiumpa šaką ir ima braižyti smėlyje linijas, kad parodytų, kaip jam pavyksta vienu žingsniu aplenkti JAV ir Meksikos saugumo pajėgos.
Štai tvoros spraga, per kurią gali pralįsti migrantai – į žemę, priklausančią amerikiečių rančų savininkams (kuriems jis moka). Pro čia dažnai praeina JAV patruliai, todėl jis samdo daugiau žmonių, kad šie budėtų ir sunaikintų bet kokius pėdsakus lapų pūstuvais.
Roberto prisipažįsta, kad buvo nustebęs šių metų liepą, kai į jį pirmą kartą kreipėsi tėvai su mažais vaikais. „Kojotai“, kaip Meksikoje vadinami žmonių kontrabandininkai, paprastai tokių klientų nesirenka. Roberto paklausinėjo savo kolegų. „Jie taip pat priėmė daug šeimų, – sako jis. – Pasienį kerta daug, daug šeimų.“
Tai padeda paaiškinti vieną niūresnių statistikų, gimusią JAV ir Meksikos pasienio chaose.
Šiemet 2000 mylių (3200 km) siena virto savotiška tektonine baudų linija. Skurdas ir smurtas – ir turtingiausios pasaulio ekonomikos trauka – gena žmones šiaurėn. Pasienyje juos pasitinka naujas sustiprinto saugumo ir įstatymų režimas, kurį D. Trumpas įvedė kartu su savo Meksikos kolega Andresu Manueliu Lopezu Obradoru, dar žinomu kaip AMLO.
Kai kurie pasiduoda ir grįžta namo; kai kurie laukia ir tikisi – o kiti bando vis pavojingesniais būdais kirsti sieną.
Remiantis Jungtinių Tautų tiriamojo projekto „Dingę migrantai“ (angl. "Missing Migrants") duomenimis, per pirmuosius devynis 2019 metų mėnesius devyniolika vaikų mirė bandydami kirsti sieną – nuskendę, dehidratavę arba susirgę. 2018 metais buvo pranešta apie keturis mirties atvejus, o tais metais, kai projektas tik pradėjo rinkti duomenis (2014 m.), per visus metus mirė du vaikai. Moterų taip pat miršta daugiau – 44 per šiuos metus (iki rugsėjo), palyginus su 14 praėjusiais metais.
Daugelis tų šeimų bėga nuo nusikalstamumo epidemijų Centrinėje Amerikoje – ir nuo ekonominių sukrėtimų. Kavos – pagrindinio eksporto – kainos regione šiais metais nusmuko iki žemiausio lygio per daugiau nei dešimtmetį, sužlugdydamos žemdirbius.
Padėtį dar labiau apsunkina klimato kaita, vis dažniau sugadinanti tų pačių žemdirbių pasėlius, o tai, savo ruožtu, dar labiau skatina migraciją, teigia Eleonora Paynter, Ohajo universiteto mokslinė bendradarbė. „Prieglobsčio įstatymas kol kas netaikomas klimato pabėgėliams, – sako ji, – tačiau ateinančiais metais matysime jų vis daugiau ir daugiau.“
Priimančioji pusė taip pat nestabili. Kai 2007 metais prasidėjo Didžioji recesija, šlubuojanti JAV ekonomika sulaukė kur kas mažiau atvykėlių iš Meksikos ir Centrinės Amerikos. Šiandien viskas atvirkščiai: rekordiškai mažas nedarbas Jungtinėse Valstijose pritraukia didžiulį skaičių migrantų iš Centrinės Amerikos.
Tačiau nė vienas iš šių faktorių iki galo nepaaiškina, kodėl tiek daug šeimų šiuo metu yra pasiryžusios taip smarkiai rizikuoti. Kad tai suprastume, turime sugrįžti prie „Likite Meksikoje“ (angl. "Remain in Mexico") politikos gimimo sausio mėnesį, kai dėl naujų JAV taisyklių tapo kur kas sunkiau atvykus ieškoti prieglobsčio – ir jos eskalacijos birželio mėnesį, kai D. Trumpas pagrasino nustatyti tarifus Meksikos prekėms, o AMLO sutiko pasienyje dislokuoti 26 000 Nacionalinės gvardijos karių.
Šitaip buvo tikimasi susidoroti su Centrinės Amerikos migrantais – daugiausia iš tokių skurdžių, smurtą kenčiančių šalių, kaip Salvadoras ir Hondūras, – kurie vis gausiau bando persikelti iš Meksikos į JAV. Iki tol daugelis kirsdavo sieną ir iš karto kreipdavosi prašydami prieglobsčio, o tada laukdavo JAV teismo posėdžio. Šis kelias buvo ypač mėgstamas migrantų su mažais vaikais, kuriems paprastai pavykdavo ištrūkti į laisvę greičiau.
Tačiau įvedus naują politiką dešimtys tūkstančių jų buvo išsiųsti atgal į Meksiką, kur turi laukti teismo dienos pavojinguose pasienio miesteliuose. Jiems gali tekti gyventi prieglaudose ištisus mėnesius, nes kasdien apklausiama vos 10 ar 20 šeimų. Be to, sklinda kalbos, kad prašymai suteikti prieglobstį šiaip ar taip nepatvirtinami.
Tai pastūmėjo tūkstančius šeimų priimti sunkų sprendimą. Juanas Fierro, kuriam priklauso migrantų prieglauda „El Buen Pastor“ Siudad Chuarese, sako, kad maždaug 10 proc. pas jį apsistojusių Centrinės Amerikos gyventojų galiausiai sugrįžo namo. Tichuanoje, pasienio mieste, esančiame už šimtų mylių į vakarus, Jose Maria Garcia Lara, kuris taip pat vadovauja prieglaudai, teigia, kad maždaug 30 proc. jo apgyvendintų šeimų užuot grįžusios namo bandė kopti į kalnus miesto pakraštyje. „Jie bando juos kirsti, – sako jis, – norėdami išnykti.“
Šeima, kuri kreipėsi į Roberto Siudad Chuarese, ketino rinktis mažiau fiziškai pavojingą maršrutą: kirsti tiltą į El Pasą.
Roberto gali pasiūlyti abiejų variantų infrastruktūrą. Jis teigia, kad jo žmonės gali permesti lieptą per Rio Grande, jei upė patvinusi, ir turi ant tilto įtaisytas kameras, kad pastebėtų, kada sargybinis stovi nusisukęs nugara. „Kojoto“ kainų skalė paslanki: už vaikus jis ima po 7500 dolerių – ir papildomą 1000 dolerių, jei esate iš Centrinės Amerikos. Akivaizdu, kad kontrabandininkų kainos auga griežtėjant pasienio kontrolei. „Jie sumoka krūvą pinigų, kad tik perkeltų savo vaikus į kitą pusę, – sako jis. – Kodėl už tuos pinigus verčiau negalėtų atidaryti nedidelės bakalėjos parduotuvės?“
Paprastai migrantai nėra kilę iš pačių skurdžiausių savo gimtųjų šalių bendruomenių, kur žmonėms nepavyktų sukrapštyti „kojotų“ reikalaujamų sumų, nei iš viduriniosios klasės. Pasak Vašingtono globaliosios plėtros centro ekonomisto Michaelo Clemenso, šie žmonės paprastai uždirba nuo 5000 iki 10 000 dolerių per metus. Kaip tik tokį lygį šiuo metu yra pasiekę Salvadoras, Hondūras ir Gvatemala.
Šeimai, norinčiai pereiti tiltą į El Pasą, Roberto pasiūlė tėvus ir vaikus leisti atskirai, kad pritrauktų mažiau dėmesio. Idealiu atveju vaikai miegotų, todėl sargybiniai būtų mažiau linkę sustabdyti mašiną ir užduoti nepatogius klausimus. Tačiau tai iškėlė kitą problemą. Jis ją išsprendė savaip: rado moterį iš savo komandos, kuri tris dienas lankė šeimą ir žaidė su vaikais. Tokiu būdu jie su ja apsiprato ir nebūtų verkę, jei gabenami per tiltą būtų pabudę.
Roberto teigia, kad šeima saugiai persikėlė į JAV, pasinaudojusi padirbtais asmens tapatybės dokumentais – šio teiginio patvirtinti mes negalime. Iš šeimos jis uždirbo apie 35 000 dolerių, o netrukus į jį pagalbos kreipėsi dar trys vaikai su tėvais. „Jie nori žūtbūt pereiti į kitą pusę, – sako jis. – Nežinau, kam kilo idėja, kad įmanoma tai sustabdyti.“
Tačiau žmonės visgi yra sustabdomi ir išsiunčiami atgal, o pasienyje sulaikytų migrantų skaičius jau gerokai sumažėjo – nuo gegužės mėnesio piko. Tai leido D. Trumpui girtis sėkminga naująja politika. (Meksikos pareigūnai linkę jam pritarti, nors Užsienio reikalų ministerija į „Bloomberg“ prašymą pakomentuoti neatsakė.) Vis dėlto ne viskas taip paprasta. Migracijos politikos instituto prezidentas Andrew Selee teigia, kad srautas šiaurės link iš pradžių išaugo, nes D. Trumpas pagrasino uždaryti sieną, sukeldamas migracijos ir kontrabandos bangą. Sulaikymų skaičius per rugsėjo mėnesį išaugo 90 proc. (lyginant su ankstesniais metais), tačiau dabar jų maždaug tiek pat, kiek buvo prieš bangą.
Vienas iš sulaikytųjų – Enrique Garcia. 36-erių metų vyrui iš Sučitepekeso Gvatemaloje sunkiai sekėsi išmaitinti tris vaikus už 150 dolerių per mėnesį, kuriuos uždirbo sargaudamas. Taigi jis užstatė „kojotui“ 17 000 dolerių vertės žemės sklypą mainais už tai, kad kartu su sūnumi galėtų patekti į JAV.
Rugpjūtį jiedu kartu su dar aštuoniais suaugusiais ir vaikais gyvuliniu sunkvežimiu prasmuko į Meksiką ir nusigavo iki Chuareso. „Kojotai“ pavežėjo juos automobiliu iki netoliese esančio sienos perėjimo punkto, vadinamo Palomu, kur jie tiesiogine prasme dėjo į kojas.
Po 45 minučių bėgimo kepinant vasaros saulei E. Garcia sunerimo dėl sūnaus, kuris atsiliko ir prašė vandens. Tačiau bėgliams kažkaip pavyko prasmukti pro Meksikos nacionalinę gvardiją ir pasiduoti JAV pasienio patruliui, maldaujant, kad šis leistų jiems pasilikti. Tačiau jie buvo išsiųsti atgal į Meksiką su paskirta teismo data sausio mėnesį.
E. Garcia, savo istoriją paporinęs iš dviaukštės lovos Chuareso prieglaudoje, prisipažino esąs palūžęs. Jis nežino, ką veikti penkiems mėnesiams strigus Meksikoje be jokios perspektyvos susirasti darbą. Jo „kojotai“ sugebėjo atkurti ryšį su grupe, ir dauguma jų – su vaikais glėbyje – nutarė pamėginti dar kartą. Šį kartą jie nebepasitikės prieglobsčio suteikimo procesu. Jie bandys prasmukti pro pasienio patrulius ir išnykti Jungtinėse Valstijose.
Bet E. Garcia nusprendė, kad kartą jau sukėlė pavojų savo sūnaus gyvybei ir daugiau to nekartos. Jis surinko 250 dolerių, kad parvežtų berniuką namo į Gvatemalą. O paskui pats vienas vėl keliaus į pasienį. „Kojotams“ mokėti nebereikės. Perrašydamas teises į savo žemę jis gavo ypatingą pasiūlymą: du bandymai už vieno kainą.
Tyrėjai teigia, kad yra ir geresnė atgrasymo nuo tokių schemų priemonė: atidaryti daugiau teisėtų kanalų. M. Clemensas pažymi, kad nelegali imigracija iš Meksikos pastaraisiais metais sumažėjo po to, kai JAV valdžios institucijos padidino H-2 vizų laikinam darbui pasiūlą: beveik visos jos buvo išdalytos meksikiečiams. Ši tendencija tęsiasi ir valdant D. Trumpui.
Dabartinės diskusijos Vašingtone kelia prielaidą, kad „Centrinėje Amerikoje pakanka sugriežtinto saugumo, o teisėtų kanalų plėtra nebūtina“, teigia M. Clemensas. „Žmonės pamiršta istorijos pamokas.“
Sugriežtinto saugumo principas kai kuriuos migrantus iš tiesų atbaido, tačiau kitus nukreipia rizikingesniais maršrutais, kur jie susiduria su didesne tikimybe žūti. Tas pats nutiko tada, kai Europoje buvo nutarta susidoroti su migracija iš kitapus Viduržemio jūros, išnagrinėjusi JT projekto „Dingę migrantai“ duomenis teigia E. Paynter. 2019 metais, „nors bendras bandymų kirsti sieną skaičius buvo mažesnis, mirtingumo procentas išaugo net tris kartus“, pažymi ji.
Grįžtant prie Roberto, šis teigia liūdintis dėl vaikų, kurie mirė bandydami kirsti JAV ir Meksikos sieną. „Kojotas“ tvirtina, kad būtų bandęs jiems pagelbėti – net jei jie nebūtų galėję susimokėti.
Bet svarbiausia tai, kad jis mato begalę būdų, kaip užsidirbti pinigų iš pasienio saugumo sustiprinimo. Jis iš to juokiasi.
„Girdėjau, Trumpas ruošiasi priveisti upėje krokodilų, – sako jis. – Žinot, kas nutiks? Mes juos suvalgysime.“ Ir prideda: „Krokodilų oda labai brangi. Pradėsime visiškai naują verslą. Užsidirbsime pinigų siūdami batus, diržus ir pinigines. Atrodysime labai elegantiškai.“