Radikaliosios dešinės triumfas, prezidento Emmanuelio Macrono bloko nesėkmė ir sąlyginis ką tik sudaryto kairiojo „Naujo populiariojo fronto“ akcijų augimas pirmajame priešlaikinių parlamento rinkimų ture kelia rimtų klausimų, kokia bus naujosios šalies vyriausybės sudėtis – ir ypač jos galimybės laikytis konstruktyvios Europos Sąjungos politikos, rašo „Euronews“.
Ar antrasis turas baigsis mažumos vyriausybės sudarymu, ar priverstiniu E. Macrono ir ministro pirmininko iš kitos politinės stovyklos sunkiai prognozuojamos kokybės bendradarbiavimu – abu variantai nelabai įtikina Prancūzijos partnerius Sąjungoje, ypač Vokietiją.
Ir tai būtų ne pirmasis kartas, kai Prancūziją valdo skirtingoms politinėms stovykloms priklausantys prezidentas ir premjeras.
Nebe pirmasis kartas
Nuo 1986 iki 1988 metų socialistų prezidentas Francois Mitterandas šaliai vadovavo kartu su radikalios dešinės ministru pirmininku, Charleso de Gaulle’o pasekėju Jacquesu Chiracu, kurio tuo metu niekas nebūtų pavadinęs Europos entuziastu. Tik nors politikų pažiūros tarptautinės ir Europos politikos klausimais ir nesutapo, galiausiai Prancūzijai visgi pavyko bendradarbiauti su partneriais tuometinėje Europos Bendrijoje ir sukurti bendrą rinką.
F. Mitterandas galiausiai 1988 metais rinkimuose J. Chiracą įveikė, bet tuo sunkumai nesibaigė – 1993–1995 metais teko dirbti kartu su kitu Ch. De Gaulle’io tradicijų tęsėju Edouardu Balladuru.
Politikai dažnai nesutarė, kartu dalyvaudavo Europos Vadovų Tarybos viršūnių susitikimuose – tai dar vadinama „prancūziškąja išimtimi“, nes prie vieno stalo sėdėjo ir šalies prezidentas, ir vyriausybės vadovas.
Prezidentas buvo socialistas, o premjeras – konservatorius, tačiau didesni konfliktai jų nevargino, ypač politiniais Europos Sąjungos klausimais. Be to, F. Mitterando sveikata silpo, tad priverstinis bendradarbiavimas su E. Balladuru žymėjo jo politinės karjeros saulėlydį.
1997–2002 metais atėjo J. Chiraco eilė taikytis prie negeidžiamų politinių partnerių, kai jo konservatorių stovykla pralaimėjo pirmalaikius parlamento rinkimus. J. Chiracas išliko prezidentu, o socialistas Lionelis Jospinas, sudaręs parlamentinę daugumą su kairiųjų koalicija, sudaryta iš Komunistų bei Žaliųjų, tapo premjeru. Politikai dažnai nesutarė, kartu dalyvaudavo Europos Vadovų Tarybos viršūnių susitikimuose – tai dar vadinama „prancūziškąja išimtimi“, nes prie vieno stalo sėdėjo ir šalies prezidentas, ir vyriausybės vadovas.
Būta ir konstitucinių ginčų, kaip prezidentui ir premjerui padalinti įgaliojimus, pavyzdžiui, užsienio ir Europos Sąjungos politikos klausimais. Procesus kaip reikiant apsunkindavo, panašu, nė akimirkai nesiliovusi J. Chiraco ir L. Jospino rinkiminė kampanija.
Nepaisant visų sunkumų, 1997–2002 metais Prancūzija daug prisidėjo prie euro iniciatyvos, sudarytos dvi labai svarbios Europos Sąjungos sutartys – Amsterdamo 1997 metais ir Nicos 2000 metais, prasidėjo derybos dėl didžiausios Sąjungos plėtros per visą Sąjungos istoriją.
Radikaliųjų partijų vaidmuo dar niekada nebuvo toks svarbus, politinė arena itin poliarizuota.
Šįkart viskas gali būti kitaip
Tik šiandien Prancūzija susiduria su žymiai gilesniu politiniu susiskaldymu. Radikaliųjų partijų vaidmuo dar niekada nebuvo toks svarbus, politinė arena itin poliarizuota.
Dabar esminis klausimas, kuris kiltų, jeigu šaliai imtų vadovauti du skirtingų politinių stovyklų atstovai, skamba taip: ar prezidento tikslai gali būti kaip nors suderinti su naujojo premjeru tikslais? Ir situacija taps dar sudėtingesnė, kai politinės jėgos pradės aktyviai ruoštis 2027 metų prezidento rinkimams.
Tai labai riboja prezidento galias prieš ministrą pirmininką, nes E. Macronas mažiausiai metus negalės vėl paleisti parlamento ir pakeisti premjero.
Liberalusis Europos Sąjungos šalinininkas E. Macronas jau labai greitai turės ieškoti bendros kalbos su radikaliąja dešine ar net dar radikalesniais kairiojo sparno „Naujo populiariojo fronto“ elementais. Abi minimos politinės tendencijos yra kaip reikiant nutolusios nuo populiariosios politikos, tad tuo atveju, jeigu prezidentui teks taikytis su nepalankiu vyriausybės vadovu, jo rankos vienašališkiems sprendimams bus surištos.
Ši konkreti valdymo situacija, lyginant su trimis ankstesnėmis, ypatinga tuo, jog, vos tik bus suformuota nauja vyriausybė, ji žinos, kad E. Macronas iki 2025 metų nebegalės išprovokuoti dar vieno parlamento paleidimo, „Euronews“ sakė Paryžiuje veikiančio „Jacques Delors Foundation“ fondo analitikas Sebastienas Maillardas: „Taigi, tai labai riboja prezidento galias prieš ministrą pirmininką, nes E. Macronas mažiausiai metus negalės vėl paleisti parlamento ir pakeisti premjero“.
Nuo tada, kai 2017 metais prezidentu buvo išrinktas E. Macronas, Europos Sąjunga šalyje buvo atsidūrusi net kelių didelių kontraversijų epicentre. Žaliasis susitarimas, prieglobsčio teisės aktų paketas, migracijos įstatymai ir žemės ūkio reformos – visi šie Europos Sąjungos spendimai Prancūzijoje dar tik įsigalios.
Galime sulaukti žymiai galingesnių audrų nei paprasčiausi nesutarimai su Europos Komisija. Tai gali būti kažkas panašaus į (Vengrijos premjero) Viktoro Orbano požiūrį, ypač tuo atveju, jeigu naujoji vyriausybė pasirinks negerbti Europos Sąjungos teisės aktų viršenybės valstybės įstatymų klausimu.
Jeigu tektų dirbti kartu radikaliosios dešinės ministru pirmininku, priimti šiuos politinius sprendimus būtų labai sudėtinga – pagrindines Prancūzijos politines institucijas sukrėstų ne vienas institucinis bei politinis konfliktas, į sieną atsitrenktų visai Sąjungai svarbios iniciatyvos.
„Galime sulaukti žymiai galingesnių audrų nei paprasčiausi nesutarimai su Europos Komisija. Tai gali būti kažkas panašaus į (Vengrijos premjero) Viktoro Orbano požiūrį, ypač tuo atveju, jeigu naujoji vyriausybė pasirinks negerbti Europos Sąjungos teisės aktų viršenybės valstybės įstatymų klausimu“, – samprotauja S. Maillardas. Situaciją dar labiau komplikuoja ir tai, jog Paryžiaus santykiai su Briuseliu ir taip toli gražu nėra idealūs.
Kiek gali kainuoti nesutarimai?
Praeitą savaitę Europos Komisija ėmėsi perviršinio deficito procedūros prieš Prancūziją ir dar šešias Sąjungos nares, tarp kurių ir Italija bei Belgija. „Eurostat“ duomenimis, Prancūzijos biudžeto deficitas nuo 4,8 proc. BVP 2022 metais išaugo iki 5,5 proc. BVP 2023 metais.
Europos Komisija teigia, kad, nors šalies valdžios pastangos pažaboti deficitą kol kas ir buvo tinkamos, Prancūzijai reikia pasistengti dar labiau.
Briuselio kritika skamba kaip grasinimas neleisti įsigalėti dar didesniam valdžios nestabilumui, o Prancūzija – šalis, kur biudžetas gali tapti pagrindiniu įtampos tarp nusilpusio prezidento ir radikaliosios kairės ar dešinės vyriausybės šaltiniu.
Jeigu Prancūzijos partijos užsižais su manevrais parlamente ir pražiūrės svarbiausius politinius sprendimus bei jų įgyvendinimą, tai gali net keleriems metams sutrukdyti visos Europos Sąjungos ekonomines ir monetarines strategijas.
„Ateinančius kelerius metus Europai prireiks didelių investicijų. Esminis klausimas, ar Europos lyderiams pakaks drąsos visgi investuoti ir rasti būdų, kaip pasirūpinti tomis investicijomis, gauti pinigų tas investicijas apdrausti“, – sako Leveno universiteto Europos politikos dėstytojas Woutersas Wolfas.
Norint perkalibruoti viso bloko ekonomiką, prireiks daugiau viešų investicijų daugelyje sektorių – pradedant gynybos pramone ir baigiant aukštųjų technologijų gamyba bei aplinkosaugos pastangomis.
„Jeigu turime lyderių, kurie patiria spaudimą savo šalyse, jeigu patiria spaudimą dėl biudžeto, finansinių išteklių, ypač Prancūzijos lyderis, tai sukurs didžiulį politinį netikrumą, kuris kaip reikiant prislėgs Prancūzijos finansus“, – pridūrė akademikas.
Norint perkalibruoti viso bloko ekonomiką, prireiks daugiau viešų investicijų daugelyje sektorių – pradedant gynybos pramone ir baigiant aukštųjų technologijų gamyba bei aplinkosaugos pastangomis. Norėdama finansuoti tokias ambicingas politines iniciatyvas, Europos Sąjunga bus priversta keisti viešojo finansavimo modelį, o tai reiškia, kad valstybės narės, ypač Prancūzija ir Vokietija, privalės dar stiprinti bendradarbiavimą su Sąjunga.
Ar kompromisas ir bendra pozicija vis dar įmanomi politinėje terpėje, kurioje valstybės narės sunkiai tvarkosi su politiniais iššūkiais šalies viduje?
„Tam, kad bent dalis šių klausimų būtų depolitizuoti, gali prireikti technokratinės vyriausybės. Galbūt ji galėtų prisiimti atsakomybę už tam tikras reformas, kurias tiesiog būtina įgyvendinti. Toks, mano galva, būtų pats geriausias šioje situacijoje įmanomas scenarijus. Bėda ta, kad Prancūzija tokios tradicijos neturi. Todėl kyla klausimas, kiek tai įmanoma“, – sako W. Wolfas.
„Pavyktų nebent po poros mėnesių suirutės, jeigu nesisektų surasti kažkokio konkretaus politinio sprendimo. Galiausiai tai galėtų būtų pats geriausias scenarijus tiek Prancūzijai, tiek visai Europai“, – konstatuoja ekspertas.