Po Rusijos anšliuso Kryme praėjusią savaitę žmonės visame pasaulyje su nerimu klausia: „kaip toli eis Maskva? Ko iš tiesų nori Rusijos prezidentas V. Putinas?“ Atsakymą galima rasti jį palaikančiųjų žodžiuose, rašo thedailybeast.com.
Kad ir toks sėkmingai darančio karjerą maskviečio pasisakymas socialiniame tinklalapyje „Facebook“: „Jei Putinui pavyks taikiai aneksuoti Krymą ir pietrytinę Ukrainos dalį, aš asmeniškai jam viską atleisiu: klestinčią korupciją, pareigūnų savivalę, bet kokių perspektyvų ekonomikoje nebuvimą, chaosą švietimo ir žurnalistikos srityje, netgi visuotinį žmonių apstulbimą...“
Pasisakymas populiarus, nes, kaip rodo apklausa, jis atspindi bendras nuotaikas Rusijoje. Nuo tada, kai paskelbė Krymo aneksiją, V. Putiną palaiko 75 proc. rusų.
Sevastopolyje, Kryme, Maskvos TV kanalas ėmė interviu iš sovietų veteranų Nahimovo karinio jūrų laivyno akademijoje, okupuotoje rusų kariuomenės.
Kaip ir V. Putinas, jie ilgisi senų laikų. „Per TSRS žlugimą netekome Odesos (Juodojoje jūroje) ir dalies Baltijos jūros, – sakė vienas. – Bet dabar mūsų vyriausiasis vadas (savaime suprantama, V. Putinas) surinkinėja tarybines žemes. Mes dedame į jį viltis.“
Rusijos vyriausybės Tarptautinio teisės departamento vyresnysis tyrėjas Romanas Kokoriovas eina toliau.
„Kitas žingsnis – Moldova ir Ukraina“, – rašo jis tinklalapyje „Facebook“. Jis nori sugrąžinti senas Tarybų Sąjungos teritorijas, jis nori Rusijos karinės galios. Jis nori Baltijos valstybių ir Suomijos bei Lenkijos. „Aliaska bus sugražinta, nes šios žemės priklauso Rusijai“, – rašo jis (Atsargiai, Sarah Palin).
Kaip savo populiarioje esė „Konservatyvi revoliucija: Krymo įprasminimas“ rašo žurnalistas, politikos mokslų atstovas Aleksandras Morozovas, „Putino logika nebėra susieta su racionaliais bendradarbiavimo ir ekonominės nepriklausomybės pasvarstymais, kuriais taip tikėjo Vakarai.
Dabar jos mąstysena revoliucinga, jis ir jo pasekėjai yra nusiteikę paaukoti Vakarų kapitalą, rizikuodami, kad bus įšaldytas jų turtas, ir pasikliauti „politiniu mitu“ – akcentuojančiu heroizmą, pasiaukojimą ir kančią, – kad sulauktų visuomenės paramos. Racionalaus atsakymo nėra. Paveiktieji mito ateitį sieja tik su sėkme: „Krymas – mūsų.“
A. Morozovo teigimu, Kremlius galėtų sutelkti savo kariuomenę prie Baltijos valstybių sienų ir pareikalauti NATO dalinių atšaukimo. „Niekas nesulaiko nuo tokio žingsnio, nes jos žingsnius diktuoja ne politinis racionalumas, o revoliucinga logika, – rašo A. Morozovas. – Jei pastatai aulinį batą prie durų, gali pamėginti eiti toliau.“
Taigi, regis, rusai apimti troškimo sugrąžinti visas prieš 100 metų Rusijos imperijai priklausiusias žemes. Net naiviausiems V. Putino rėmėjams tai atrodo dvasinė misija, nors nedaugelis galėtų visa tai įtikinamai paaiškinti.
Populiari Rusijos žiniasklaida siūlo du šios priežasties paaiškinimus: vienas – „dvasiniai ryšiai“ tarp rusų, antras – pasipriešinimas „parsidavėliškiems, sugedusiems Vakarams“. Nuolatinė propaganda paveikė eilinių rusų mąstymą, šie įtikėjo, kad yra išskirtiniai dėl vietos, kurioje gimė, ir kalbos, kuria kalba, o daugiau mažai ką daro, kad išaiškintų šią išskirtinumo mįslę.
Vietoje to jie kalba apie „paslaptingą rusišką sielą“, kas reiškia „kažką tobulo, ko niekas nesugeba paaiškinti“, o drįstantys interpretuoti žaidžia „parsidavėliškų, sugedusių Vakarų“ žaidimą.
O tokios primityvios, fantastinės idėjos tėra ledkalnio viršūnė. Ideologas Sergejus Kurginjanas pamėgino pateikti labiau išplėtotą ir nuoseklią Rusijos viršenybės viziją, kad pateisintų tai, ką jis vadina „TSRS 2.0“.
„Vienintelė įmanoma forma, kurioje mūsų šalis gali egzistuoti, yra imperija, kuri yra lygių žmonių sąjunga“, – rašo S. Kurginjanas. Rusai turėtų sukurti valstybę, „branduolį, aplink kurį burtųsi kiti žmonės“.
Jo nuomone, Rusija negali būti Europos dalis, nes Rusija yra Europa, Rusija gali būti kitokia, alternatyvi Europa, kilusi iš Bizantijos imperijos rytinės dalies, o šiuolaikinė Vakarų Europa kilusi ir Romos imperijos vakarinės dalies.
S. Kurginjanas pateikia keturias visuomenės vystymosi versijas: moderni, antimoderni, postmoderni ir, kaip jis vadina, supermoderni. Galima spėti, kad pastarosios pavyzdžiu jis laiko Rusiją. Tačiau termino apibrėžimas toks miglotas, kad S. Kurginjanas sukūrė visą ciklą televizijos laidų „Laiko esmė“, o jose taip ir nepaaiškino, ką gi reiškia supermoderni. Jo kalbos – tarsi seansai pas hipnoterapeutą, o jo tiesios supratimas – be galo reliatyvus dalykas.
Paklaustas, kada meluoja, S. Kurginjanas atsakė: „Kai man atrodo, kad yra aukštesnė priežastis, galinti tai pateisinti, arba kai aiškiai suvokiu, kad dalyvauju žaidime, kuriame visi meluoja.“
S. Kurginjanas apibrėžia TSRS 2.0., kaip naują Tarybų Sąjungos formą, kuri suvokia praeities klaidas. Tenka pripažinti, kad totalitarinė imperija neįmanoma be geležinės uždangos ar visiško informacijos izoliavimo.
Šalyje, kurioje yra internetas, taip nebus. Na bet Rusijoje net ir su gausiu priėjimu prie žinių internete 75 proc. gyventojų mieliau renkasi propagandą per oficialią televiziją. Juk taip daug ramiau – motina Rusija glosto, čiulba ulba, įkvepia su žinia, kad jie išskirtiniai vien už tai, kas yra.
Jei galiausiai paklaustume, ko nori V. Putinas, paprasčiausias atsakymas būtų: „Išlaikyti savo įtakoje 75 proc. rusų.“ O vienintelis būdas tai padaryti – puoselėti mitą apie įgimtą Rusijos viršenybę. Kariuomenė, avantiūros, hipnotizuojančios kalbos per televiziją veikia. Pridėkime du prie dviejų ir štai šiandien esame ten, kur esame.