Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto mokslininkas dr. Sergejus Suzdalevas ne vienus metus tyrinėja Baltijos jūrą. Moksliniai tyrimai atskleidžia, kad vandenyje knibždėte knibžta cheminių medžiagų, sunkiųjų metalų, antibiotikų ir kitų vaistų likučių.
„Be plastiko ir kitų atliekų, Baltijos jūrai aktuali vadinamoji nematoma tarša, tai yra tarša cheminėmis medžiagomis, kurių koncentracijas galima nustatyti tik atlikus laboratorinius tyrimus. Cheminės būklės vertinimas atliekamas jau ne vieną dešimtmetį, tačiau stebimų ir randamų teršiančių medžiagų sąrašas nuolatos didėja“, – sako S. Suzdalevas.
Anot mokslininko, aktualių cheminių medžiagų spektrą sudaro tiek anksčiau plačiai tyrinėti itin pavojingi sunkieji metalai (gyvsidabris, kadmis), naftos angliavandeniliai bei policikliniai aromatiniai angliavandeniliai (benzo(a)pirenas, benzo(b)fluorantenas, benzo(k)fluorantenas, benzo(g,h,i)perilenas, indeno(1,2,3-cd)pirenas, naftalenas, antracenas, fluorantenas ir kt.), tiek naujos organiniu pagrindu sukurtos cheminės medžiagos (fenoliai, ftalatai, perfluorinti junginiai), kurių tyrimai prasidėjo vos prieš 5–6 metus.
Mokslininkas vardija, kad šiuo metu Europos Sąjungos direktyvose išvardyta daugiau nei 50 cheminių medžiagų, galinčių turėti neigiamą poveikį Baltijos jūros aplinkai bei joje gyvenantiems organizmams. Anot mokslininko, tyrimai atskleidžia, kad pastaraisiais metais daugėja informacijos apie naujų medžiagų jūrinėje aplinkoje paplitimą ir aktualumą. Dalis viso to, ką dabar randa mokslo bendruomenė Baltijos jūroje, – dar sovietmečio palikimas, o mokslo pažanga leidžia išvysti, kas ilgai nebuvo matoma.
S. Suzdalevas nurodo, kad 2015–2020 m. laikotarpiu Baltijos jūroje aptiktos naujos sintetinės patvarios teršiančios medžiagos: ftalatai, fenoliai, perfluorinti junginiai (PFOS). Tiesa, šių medžiagų rasta skirtingose Lietuvos jūros rajono tyrimų vietose, todėl sunku nustatyti konkretų taršos šaltinį. Tokia tarša į jūros vandenį atkeliauja per upes, į kurias patenka ne tik dėl pramonės technologinių procesų, bet ir iš paprastų buityje naudojamų daiktų.
„Pavyzdžiui, ftalatai – vieni gausiausiai naudojamų plastiko gamyboje bei chemijos pramonėje (dažų, klijų, grindų dangų, plastikinių butelių, įvairių maistui laikyti skirtų indų, drabužių (pvz., lietaus drabužių, batų)), medicinos priemonių (pvz., maišelių kraujo plazmai, kateterių) gamyboje bei kosmetikos (pvz., nagų, plaukų lakų, kvepalų), žaislų pramonėje. Ftalatų, kaip minkštiklių, beveik visada randama minkštesnio plastiko (PVC – polivinilchlorido) gaminiuose, kuriuose jų kiekiai siekia iki 50 procentų plastiko svorio. Ftalatai plastike nėra „surišti“, todėl lengvai pasišalina į aplinką per visą daikto naudojimo laikotarpį. Ftalatai yra toksiški vandens organizmams, kaupiasi maisto grandinėje, gali sukelti endokrininės sistemos sutrikimų, astmą, onkologines ligas“, – vardija mokslininkas.
Remiantis tyrimais, tarša nėra nūdienos rykštė – perfluorinti junginiai sudaro didelę grupę žmogaus sukurtų patvarių cheminių medžiagų (daugiau nei 4700), gaminamų jau beveik 50 metų. Ir jei iš pirmo žvilgsnio žmonėms norisi sakyti, kad mes čia niekuo dėti, mokslininkas atveria akis – tie paslaptingai skambantys perfluorinti junginiai naudojami kuriant tai, ką kone kiekvienas turime namuose, tai yra nesvylančios teflono keptuvių dangos, atsparūs vandeniui audiniai, maisto produktų pakuotės.
„Taigi net jei ir netiesiogiai, kiekvienas prisidedame prie savo Lietuvos perlu vadinamo gamtos kampelio taršos. Anot mokslininko, tyrimai rodo platų perfluorintų junginių paplitimą: jų rasta gamybinėse, buitinėse, paviršinėse (lietaus) nuotekose (odą apdirbančių, plastiką gaminančių ir perdirbančių bendrovių, skalbyklų, puslaidininkius gaminančių įmonių, taip pat ir automobilių utilizavimo įmonių paviršinių nuotekų mėginiuose), nuotekų dumble, sąvartyne ir filtrate, upių vandenyje“, – pasakoja S. Suzdalevas.
Dar viena nemaloni žinia – gana neseniai atlikti pirmieji detalūs farmacinių medžiagų tyrimai atskleidė, kad teršiame net vartodami vaistus.
„2017–2019 m. laikotarpiu, įgyvendinant tarptautinį projektą MORPHEUS (Farmacinių medžiagų šalinimas pietinės Baltijos jūros rajonuose, 2017–2019), atlikti pirmieji detalūs farmacinių medžiagų tyrimai Lietuvos pajūrio regione esančiose nuotekų valyklose bei vandens telkiniuose. Atliktų tyrimų duomenimis, bendra 15 tirtų farmacinių medžiagų, patenkančių iš namų ūkių į 4-ias pajūrio regiono nuotekų valyklas, cheminė apkrova siekė daugiau kaip 3 tonas. Bendra metinė 15 farmacinių medžiagų apkrova ištekančiame (po valymo) nuotekų sraute siekė beveik 95 kilogramus. Į Europos Komisijos stebėsenos sąrašą įtrauktas antibiotikas eritromicinas rastas visuose vandens telkiniuose, taip pat rastas ir karbamazepinas. Farmacinių medžiagų tyrimai bus atliekami ir kitų Lietuvos regionų nuotekų valyklose bei vandens telkiniuose 2021–2022 m. laikotarpiu, įgyvendinant INTERREG V-A Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos iš dalies finansuojamą projektą „MEDWwater“ – „Farmacinės medžiagos nuotekose – kiekiai, poveikiai ir mažinimas“ (http://apc.ku.lt/index.php/medwwater/). Projektu siekiama padidinti farmacinių medžiagų taršos valdymo efektyvumą, t. y. surinkti naujos informacijos apie farmacinių medžiagų vartojimo pobūdį Latvijos ir Lietuvos programos regione, įvertinti farmacinių medžiagų kiekius pasirinktose miestų nuotekų valyklose (po 8 Latvijoje ir Lietuvoje) ir vandens telkiniuose bei parengti vandens telkinių apsaugos politikos gaires – strategines rekomendacijas dėl aktualių farmacinių medžiagų ir kitų mikroteršalų stebėjimo bei šalinimo poreikių nuotekų valyklose ir pažangių valymo technologijų diegimo galimybių ateityje“, – dalijasi mokslininkas. S. Suzdalevas konstatuoja: visi turime suprasti, kad gamtai vaistų nereikia.
Su kolegomis Baltijos jūros vandenis tyrinėjantis S. Suzdalevas neslepia, kad kasdiene buitimi gyvenantys žmonės dažnai nė nesusimąsto, kad net ir būdami kitoje Lietuvos pusėje nei Baltijos jūra, prisideda prie jūros ekosistemos būklės pokyčių.
„Kiekvienas žmogus savo namuose, uždedantis lašelį indų ploviklio ant kempinėlės arba įmetantis skysto skalbiklio kapsulę į skalbyklę, nevalingai prisideda prie cheminių medžiagų patekimo į centralizuotus nuotekų surinkimo tinklus. Surinktos nuotekos pasiekia atskirų miestų nuotekų valymo įrenginius, kuriuose išvalomos nuo perteklinio azoto ir fosforo kiekio, tačiau esantys valymo įrenginiai sunkiai pajėgia iš nuotekų išvalyti mikroteršalus. Kadangi absoliuti dauguma iš dalies išvalytų nuotekų išleidžiamos į vieną arba kitą vandens telkinį (upelį, ežerą, melioracijos kanalą), ilgainiui jos neišvengiamai nukeliauja link jūros. Vilniuje gyvenantys žmonės turi įtakos Neries cheminei būklei, Neris plukdo vandenis link Nemuno, kuris „maitinamas“ Kauno miesto tik iš dalies išvalytomis buitinėmis nuotekomis. Keliaudamas link Baltijos jūros Nemunas surenka mažesnių upelių vandenis, kurie būna prisotinti mikroteršalų, patekusių iš mažesnių miestų nuotekų valyklų“, – detalizuoja S. Suzdalevas.
Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto mokslo darbuotojas dr. Nerijus Nika antrina, kad nemažai teršalų į Baltijos jūrą pateko dar praėjusiame amžiuje, kuomet aplinkosaugos politika neretai buvo ignoruojama ir buvo naudojama daug pesticidų, mineralinių trąšų, į vandens telkinius išleidžiamos nevalytos industrinės nuotekos.
„Buvo neįvertinama labai plačiai naudotų pesticidų žala. Kad ir seniau labai gerai žinomas DDT (dichloro-difenil-trichloroetanas) pesticidas ir kiti tokie specifiniai teršalai, kuriuos Europos Sąjunga vadina prioritetinėmis teršiančiomis medžiagomis. Jos dabar griežtai reglamentuojamos, o didelis dėmesys skiriamas, nes gali padaryti žalos gyvūnijai ir žmogui per maistą. Pavyzdžiui, nustatyta, kad pesticidai ir kiti policikliniai junginiai lėmė žuvų reprodukcinius sutrikimus, buvo labai susilpnėjusi ir paukščių populiacija, patelės nesugebėdavo padėti pakankamai tvirtų kiaušinių. Supratus žalą, imtasi priemonių, ir šių medžiagų koncentracija aplinkoje sumažėjo“, – pasakoja N. Nika.
Anot mokslininko, žmogus nėra atskirtas nuo gamtos, tad į viską reikia žiūrėti kompleksiškai, vyksta bioakumuliacija, teršalai iš vandens, dugno nuosėdų, pernešami per mitybos grandis.
„Visi miesteliai, kur yra upelių, net ir Pabradė ar Dzūkijos regionas, kur, atrodytų, toli nuo Baltijos jūros, išleisdami komunalines atliekas teršia Baltijos jūrą. Kaip galime sumažinti, pavyzdžiui, fosforo taršą? Tai gali padaryti kiekvienas namų ūkis – plovikliai, skalbikliai turi fosforo ir kitų medžiagų, kurios nėra 100 procentų išvalomos valymo įrenginiais. Stojant į Europos Sąjungą prisiimti įsipareigojimai, skiriamos milijoninės investicijos, kad būtų gerinami paviršiniai vandenys. Lietuvai prieš įstojant į Europos Sąjungą praktiškai didžioji jos dalis neturėjo biologinio valymo įrenginių, būdavo išfiltruojama tik kietoji frakcija – išmatos ir šiukšlės, ištirpę teršalai keliaudavo į upelius, upes, o jomis – į Baltijos jūrą. Dabar jau išvaloma tikrai daug azoto, fosforo ir kitų biologinių medžiagų“, – pasakoja N. Nika.
Pašnekovas neslepia, kad po 2004 metais skirtų milžiniškų investicijų į valymo įrenginius buvo tikimasi, jog gana greitai, iki 2015 metų, vandens telkiniai atsigaus, tačiau paaiškėjo, kad jau neužtenka tik sumažinti ar nutraukti taršą visoms Baltijos jūros pakrantėse esančioms šalims.
Europos Komisijoje dirbantis Virginijus Sinkevičius sako, kad net ir kiek pagerėjusi Baltijos jūros vandens kokybė bendrame jūrų kontekste vis dar atrodo ne kaip. Ir nors tai nėra tik Lietuvos gyventojų „nuopelnas“, politikas aktyviai siekia, kad būtų įgyvendintas Komisijos nulinės taršos siekis, įskaitant oro bei vandens kokybės ir pavojingųjų cheminių medžiagų aspektus.
„Baltijos jūra yra viena labiausiai užterštų jūrų pasaulyje. Tyrimai rodo, kad jos užterštumą lemia įvairūs veiksniai, tarp jų – perteklinis maistinių medžiagų naudojimas, sukeliantis eutrofikaciją.
Tarša lėmė reikšmingą biologinės įvairovės mažėjimą, taip pat mūsų sveikatai ir mūsų planetos atsparumui būtinų ekosistemų funkcijų, tokių kaip deguonies gamyba, praradimą. Viena valstybė negali išspręsti visos jūros klausimo, todėl Baltijos jūros problemos sprendimą aš laikau savo prioritetu, – apie sprendimus, svarbius mažinant Baltijos jūros taršą, pasakoja politikas. – Pernai inicijavau „Our Baltic“ konferenciją, į kurią sukviečiau Baltijos jūros regiono valstybių – Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Danijos, Vokietijos, Lenkijos – aplinkos, žemės ūkio ir žuvininkystės ministrus, su jais pasirašėme deklaraciją. Ja įsipareigojama imtis konkrečių veiksmų, kad Baltijos jūros tarša būtų sustabdyta. Deklaracijos esmė yra įsipareigojimas, kad Europos Sąjungos šalys narės tinkamai įgyvendins esamus reglamentus ir direktyvas, o ypač konkrečias su jūros tarša susijusias jų nuostatas.
Jau vien tai gerokai pagerintų jūros būklę. Taip pat įsipareigota siekti tikslų, kuriuos iškelia Europos žaliasis susitarimas, ES biologinės įvairovės strategija ir „Nuo lauko iki stalo“ strategija.
„Our Baltic“ deklaracijoje įsipareigojimai susiję su pokyčiais ir veiksmais visame Baltijos jūros regione, nes visiems vienodai aktuali Baltijos jūros švara ir visi turi prisidėti, kad pokyčiai įvyktų.
„Our Baltic“ įsipareigojimai yra pagrindas; kitas žingsnis – visa tai turėtų atsirasti kiekvienos iš aštuonių valstybių nacionalinėse programose, sektorių strateginiuose planuose ir kituose dokumentuose, šie įsipareigojimai turi virsti konkrečiais veiksmais bei žingsniais nacionaliniu mastu. Tik taip galėsime pasiekti rezultatą.“
V. Sinkevičius sako, kad jo inicijuota deklaracija buvo pasirašyta labai laiku – prieš naujo finansinio laikotarpio pradžią, ir tai suteikia vilties, kad prisiimtus įsipareigojimus valstybės atspindės savo nacionalinėse programose, įskaitant naujos finansinės perspektyvos programas.
„Mes stebime valstybių narių pažangą užtikrinant deklaracijoje ir ES teisės aktuose numatytus veiksmus. Apie pasiektą pažangą, žinoma, bus informuojama ir visuomenė. Ateityje dėl bendrų veiksmų neišvengiamai turėsime kalbėtis su šalimis, kurios nėra ES narės. Tad, kalbant apie šią deklaraciją, turime ir platesnį užmojį. Ji padės dar šiemet parengti ambicingą Baltijos jūros gelbėjimo veiksmų planą pagal HELCOM konvenciją. Tai leis į Baltijos jūros gelbėjimą įsitraukti ne tik Europos Sąjungos šalims narėms, bet ir Sąjungai nepriklausančioms regiono valstybėms“, – teigia svarbius Lietuvai aplinkos, vandenynų ir žuvininkystės klausimus ES keliantis V. Sinkevičius.
Europarlamentaras prof. Liudas Mažylis sako, kad ilgalaikės Baltijos jūros taršos ir jos mažinimo klausimas politiniame lygmenyje svarstomas įvairiais kontekstais ir priemonėmis.
„Vienas pagrindinių teisės aktų, tiesa, skirtas ne tik Baltijos jūrai – tai 2008 m. priimta vadinamoji Jūrų strategijos pagrindų direktyva (Direktyva 2008/56/EB), kuri nustatė būtinybę sudaryti sąlygas pasiekti gerą jūrų aplinkos būklę. Ši direktyva susisieja su skirtingų sričių ES politikomis (pvz., ES jūrų politika, bendrąja žuvininkystės politika), skirtingomis direktyvomis (pavyzdžiui, ES vandens pagrindų direktyva, Miesto nuotekų valymo direktyva ir t. t.). Deja, kaip parodė 2020 m. pasirodžiusi Europos Komisijos parengta ataskaita dėl Jūrų strategijos pagrindų direktyvos įgyvendinimo, Europos jūrų būklė yra labai įvairi ir nors dedama daug pastangų, jų reikėtų dar daugiau. Egzistuoja ilgalaikės problemos, kurias privalu spręsti intensyviau“, – dalijasi profesorius.
Anot L. Mažylio, Europos Komisija žada, kad iki 2023 m. direktyva bus peržiūrėta, tad tikisi, kad į pasiūlymų svarstymą aktyviai įsitrauks ir Europos Parlamentas.
„Pereinant konkrečiai prie Europos Parlamento, turbūt galiu drąsiai teigti, kad jo nariai yra pasirengę atidžiai svarstyti visus Komisijos pasiūlymus, įsitraukti į derybas ir teikti savo pasiūlymus, kuriais būtų gerinama ES vandenų ir jūrų būklė, tarp jų ir Baltijos jūros. O susijusių esamų ir būsimų sprendimų laukas platus. Skirtingos Europos Žaliojo kurso iniciatyvos, tokios kaip 2030 m. biologinės įvairovės strategija, „Nuo ūkio iki stalo“ strategija ir kiti būsimi pasiūlymai vienaip ar kitaip palies ir geros jūrų būklės klausimus. Atskirai kaip EP iniciatyvų rezultatą norėčiau išskirti Europos Sąjungos Baltijos jūros regiono strategiją, kuri atsirado būtent po 2006 m. išreikštų EP raginimų sukurti atskirą strategiją Baltijos jūros regionui. Vienas iš trijų jos prioritetų – išsaugoti jūrą“, – dėsto europarlamentaras.
Lietuvai įstojus į ES, jau investuota milijonai eurų į nuotekų valymo įrenginius. Tačiau, anot L. Mažylio, jūros užterštumo atžvilgiu nuotekos yra opi problema, tad per daug dėmesio šiai sričiai negali būti. Kaip teigia prof. L. Mažylis, gerinti valymo įrenginių kokybę vis dar būtina, tad šioje srityje finansinė parama yra didelė paspirtis.
„„Baltijos jūra – viena labiausiai užterštų pasaulio jūrų“ niekur neišnyko. Susiduriame su situacija, kuomet jūros baseine vandens apykaita yra labai lėta, jūra yra gana uždara, o čia vanduo visiškai atsinaujina per 30 metų. Todėl reikia jautriai reaguoti į bet kokią iš skirtingų šaltinių patenkančią taršą. Taršos atžvilgiu konkuruojame nebe su ES šalimis ir jas skalaujančiomis jūromis ar vandenynais, o su visu pasauliu – Baltijos jūra patenka į labiausiai užterštų pasaulio jūrų penketuką. Remiantis mano jau minėta Europos Sąjungos Baltijos jūros regiono strategija ir jai skirtais projektais, investicijos, atliktos nuotekų tvarkymo sistemų plėtros ir atnaujinimo srityje, patenka tarp kūrusių santykinai didžiausią naudą tiek gyventojams, tiek verslui. Tiesa, kaip parodė „Grigeo Klaipėda“ skandalas, būtina kontrolė, kad parama aplinkos taršos mažinimui nebūtų veltui investuoti pinigai. Nuotekų valymo įrenginiai turi būti ne tik įrengti, bet ir naudojami“, – patikina prof. L. Mažylis.
Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, net apie 48 procentų visų šiukšlių į Baltijos jūrą patenka dėl namų ūkiuose susidarančių atliekų. 33 procentus sudaro šiukšlės iš turizmo ir rekreacijos sektoriaus. Nors šiukšlės įvairios, didžiąją dalį jų (apie 60-80 proc.) sudaro plastikas (maisto ir užkandžių pakuotės, buteliai, žvejybos tinklai, cigarečių nuorūkos ir kitos šiukšlės.