M.Pliseckajos mama yra kilusi iš Lietuvos, M. Pliseckajai su vyru išimties tvarka buvo suteikta Lietuvos pilietybė.
„Mano genai mane skatina prisiminti gera. Visada lieku ištikima šiam šauksmui.“
M. Pliseckaja gimė 1925 metais. Šokti baletą jai buvo lemta gamtos ir likimo: šokti mergaitė išmoko anksčiau nei vaikščioti. Jos dėdė ir teta, Asafas ir Sulamita Messereriai, buvo Maskvos Didžiojo teatro baleto artistai. Jie nuo mažens pastebėjo unikalius dukterėčios duomenis: platų žingsnį ir šuolį, ilgas rankas, puikią plastiką.
„Žmoguje, galbūt ne kiekviename, gyvena sunkiai žodžiais nusakomas jautrumo jausmas. Jį kitaip galima pavadinti drovumu. Padeda ar trukdo gyventi šis jausmas? Šiandien matau, kad naudos iš jo maža. Įžūlūs žmonės klesti, o jautriems ir droviems gyventi sunkiau.“
Messereriai Majai atstojo tėvus, kai jos tėvas Michailas Pliseckis per stalinistinius valymus buvo suimtas ir vėliau sušaudytas, o motina, nebyliojo kino aktorė Rachilė Messerer, buvo ištremta.
„Gamtos pasirinkimą priimu laisva valia ir pastangomis“.
M. Pliseckaja mokyklą baigė pačiame karo įkarštyje. 1943 metais ji buvo priimta į Maskvos Didįjį teatrą.
„Elegancija pasiekiama krauju“.
Dar prieš tai, kai buvo priimta į Maskvos Didįjį teatrą, M. Pliseckaja sušoko M. Fokine‘o miniatiūrą „Mirštanti gulbė“.
Šis jaudinančiu liūdesiu pasižymintis šokis atrodė tarsi maištingas iššūkis likimui ir visam gyvenimui tapo šokėjos kūrybos emblema: „Mirštančią gulbę“ M. Pliseckaja šoko iki 70 metų.
„Man patinka šis posakis apie partnerių rankas: „protingos rankos“. Su „kvailomis“ rankomis nepašoksi. Neabejotinai išmes, užlaikys, paskubės.“
Didžiajame teatre M. Pliseckaja kordebalete neužsibuvo nė sezono: išskirtinis jos talentas buvo pernelyg akivaizdus. Nors tuo metu trupėje šoko daug žymių balerinų, M. Pliseckajai lygių nebuvo – ji buvo ateities balerina.
„Aš iki šiol įtikinėju, kad viena technika pasaulio neužkariausi. Ir šiandien, ir po 150–200 metų šokių, kaip ir anksčiau, reikės paliesti sielą, priversti išgyventi, išspausti ašaras, sukelti šiurpuliukus.“
Prigimtiniai duomenys leido Majai šokti viską, ko tik norėdavo, tačiau dėl aristokratiškos išvaizdos ir tvirto temperamento naivių mergaičių ir lyrinių veikėjų vaidmenys ją aplenkdavo. Pati balerina tą puikiai suprato: romi iš meilės mirštanti Žizel – ne jai, vėlių valdovė Mirta – kur kas geriau.
„Mylintys žmonės pakyla virš apmaudo ir gyvenimo smulkmenų. Įsimylėjėliai visuomet gyvena tarsi kitoje erdvėje.“
„O ko žmogui reikia? Negaliu nieko sakyti apie kitus, bet apie save pasakysiu. Nenoriu būti vergė. Nenoriu, kad nepažįstami žmonės spręstų mano likimą. Nenoriu, kad man uždėtų antkaklį. Nenoriu narvelio, netgi jei jis būtų iš platinos.“
„Gulbių ežeras“, kuriame nesutramdomoji M. Pliseckajos Odeta varžėsi su įspūdingąja Odilija, tapo pagrindiniu M. Pliseckajos vaidmeniu Didžiajame teatre ir jos gyvenimo pareiga: šį vaidmenį M. Pliseckaja šoko 30 metų, daugiau nei 800 kartų. Visiems pasaulio galingiesiems, atvykusiems į Sovietų Sąjungą, M. Pliseckaja buvo rodoma kaip vienas iš šalies stebuklų.
„Pradininkams sunku bet kokioje socialinėje sistemoje. Tačiau totalitarizme jo laukia pragaro kančios.“
Didžiosios klasikos teritoriją M. Pliseckaja užkariavo iškart. Tačiau jos įkūnyti vaidmenys atrodė nepanašus į ankstesnius: akademiški savo forma, jie buvo revoliuciniai savo dvasia.
„Su savo Kolumbais ir Magelanais Rusija pasielgė negailestingai.“
„Nejaugi mūsų laikų herojai – žmonės be sąžinės?“
Revoliucija visais atžvilgiais tapo „Karmen-siuita“ – vieno veiksmo baletas, kurį 1967 metais specialiai M. Pliseckajai sukūrė kubietis choreografas Alberto Alonso ir balerinos vyras, kompozitorius Rodionas Ščedrinas. Moderni leksika, neslepiamas choreografijos seksualumas šokiravo sovietinę cenzūrą: kultūros ministeriją spektaklio rodyti neleido. M. Pliseckaja kovojo dėl šio baleto ir galiausiai nugalėjo: jis buvo įtrauktas į Didžiojo teatro repertuarą, o M. Pliseckaja įėjo į istoriją.
„Žinoma, dvidešimtieji gyvenimo metai pasakiški kiekvienai moteriai, nes ji gali atrodyti puikiai ištisą parą. Trisdešimties, deja, puikiai gali atrodyti tris valandas per dieną. Paskui – vis mažiau. O penkiasdešimties beliks penkios–septynios minutės. Ir tos pačios – esant geram apšvietimui, su kruopščiu makiažu.“
„Per savo gyvenimą regėjau, kokiu išbandymu žmogui gali tapti valdžia. Tik vienetai gali jį išlaikyti. Valdžia žmones pakeičia, subjauroja, sudarko.“
„Kaip lengva turėtų būti gyventi žmonėms be įsitikinimų. Pajutai, kad pučia palankus vėjas – ir kalbi tai, kas visiškai prieštarauja tavo vakarykštėms mintims“.
„Mūsų gyvenime niekas nepasikeitė. Ta pati vergiška priklausomybė nuo staigių valdžios užgaidų. O absurdo šalie! O motina Rusija!“
„Jei darbas – šventė, tai ir apranga turi būti daili.“
Vaidmenų trokštančiai M. Pliseckajai katastrofiškai stigo repertuaro. Daugybė literatūrinių baletų buvo jos inicijuoti, sukurti R. Ščedrino ir pastatyti įvairių choreografų. Stipri M. Pliseckajos asmenybė paversdavo juos autoriniais kūriniais. Tačiau po jos išėjimo iš Didžiojo teatro 1990-aisiais tokie kūriniai kaip „Ana Karenina“, „Dama su šuniuku“, „Žuvėdra“ dingo tiek iš teatro repertuaro, tiek iš baleto pasaulio apskritai.
„Ką aš suvokiau per prabėgusį gyvenimą, kokia mano filosofija? Pati paprasčiausia. Kaip vandens puodelis, kaip oro gūsis. Žmonės neskirstomi į klases, rases, pagal valdžios sistemas. Žmonės skirstomi į blogus ir gerus. Į labai gerus ir labai blogus. Blogų žmonių visais laikais būdavo daugiau, gerokai daugiau. Geri žmonės – išimtis, dangaus dovana.“
Išėjusi į pensiją, M. Pliseckaja tęsė pasirodymus visame pasaulyje, buvo Romos operos ir baleto teatro, Madrido baleto teatro meno vadovė. Tiesa, pedagogika nebuvo jos pašaukimas, o bekompromisiškumas, kuriuo garsėjo balerina, šiame darbe ne visada padėdavo.
„Duosiu jums patarimą, ateities kartos. Paklausykite manęs. Nepasiduokite, iki pat pabaigos nepasiduokite. Net ir tada kovokite, atsišaudykite, trimituokite, muškite būgnus, skambinkite, siųskite telegramas, nepasiduokite, kovokite iki paskutinės akimirkos. Netgi totalitariniai režimai atsitraukė, neatlaikę įsitikinimo, atkaklumo, atsidavimo. Tik tai ir nulėmė visas mano pergales. Charakteris – tai lemtis.“
„Antrą sykį gimti nebepavyks, kad ir kaip stengtumėmės. Tad gyvenkime savo gyvenimą!“