Kita vertus, tai susiję ir su įpročiais: buvęs šou sferos asas ne itin pratęs prie oficialaus aprangos kodo ir atrodo, kad paisyti jo ketina tik žengdamas į tarptautinę areną.
Prezidento administraciją V. Zelenskis pažadėjo perkelti už miesto arba į kokią nors atvirą vietą, kad savo kelionėmis nesudarytų Kijeve papildomų spūsčių, tačiau kol kas posėdžiai ir toliau vyksta masyviame stalinistinio stiliaus pastate, kuriame dirbo visi jo pirmtakai, pradedant Leonidu Kravčuku.
Visgi kai kurias sovietmečiui būdingas tradicijas naujasis Ukrainos vadovas stengiasi išgyvendinti. Sakydamas kalbą per inauguraciją jis paminėjo, kad draudžia pavaldiniams kabinti darbo vietose savo portretus (Petro Porošenkos laikais tai jau nebuvo privaloma, tačiau nebuvo ir atvirų draudimų).
„Geriau pasikabinkite šeimos nuotrauką“, – pasiūlė V. Zelenskis iš Aukščiausiosios Rados tribūnos. Tai, aišku, buvo dar vienas įvaizdžio dėlei žengtas žingsnis, turėjęs įtikinamai priartinti prezidentą prie tautos.
Apskritai, kalbant apie inauguraciją, tenka konstatuoti, kad ji mažai kuo skyrėsi nuo ankstesnių – akivaizdu, kad protokolas yra protokolas. Peno diskusijoms galėtų rasti nebent mėgėjai aiškintis neva reikšmingus ženklus: kai buvo prisaikdinamas Viktoras Janukovyčius, prieš jį netikėtai užsidarė Rados durys, prieš P. Porošenką apalpo garbės sargyboje stovėjęs karys, o per V. Zelenskio inauguraciją atsitiktinai nukrito jam įteikiamas prezidento įgaliojimų dokumentas.
V. Zelenskio pasakytą kalbą galima suskirstyti į tris dalis. Pirmoji – populistinė. Joje gausu tezių, skelbiančių, kad kiekvienas pilietis tapo prezidentu, kad visiems tenka atsakomybė už šalies ateitį, kad visi ieškos būdų, kaip sumažinti komunalinius mokesčius, kad reikia paleisti Radą, atstatydinti ministrų kabinetą, kad būtina suprasti, jog europėti pradedama vidumi, ir panašių banalybių.
Antroji dalis – patriotinė. Čia buvo galima išgirsti apie 65 mln. ukrainiečių. Turint omeny, kad, remiantis oficialia statistika, šalyje gyvena 44,8 mln. piliečių, V. Zelenskis veikiausiai pamėgino apeliuoti į visame pasaulyje gyvenančių tautiečių vienybę, paragino diasporą sugrįžti į istorinę tėvynę. „Turime stovėti gynyboje kaip izraelitai“, – sakė jis.
Trečioji inauguracinės kalbos dalis – tai kreipimasis į okupuotų teritorijų gyventojus, kuriems ankstesnė valdžia neva buvo kurčia. Keletą frazių V. Zelenskis pasakė ir rusiškai, taip sukeldamas pritarimo bangą tarp deputatų iš prorusiškojo „Opozicijos bloko“. Kalbėdamas iš tribūnos V. Zelenkis tęsė per rinkimų kampaniją vykdytą strategiją, kurios tikslas – patikti kuo platesniam elektoratui.
Visgi svarbu ne vien tai, ką naujasis prezidentas pasakė, bet ir tai, ką nutylėjo. Tarkim, nepaliesta liko apkaltos įstatymo tema, nors tada, kai buvo vykdoma rinkimų agitacija, šis punktas figūravo kaip vienas iš esminių. Vardijant ministrus, kurie turėtų atsistatydinti, nenuskambėjo vidaus reikalų ministro Arseno Avakovo pavardė. Galima tik priminti, kad apie tai, jog A. Avakovas turi likti poste, nes yra vienintelis ministras, gebantis tinkamai vykdyti įgaliojimus, prieš kelias savaites viename interviu kalbėjo oligarchas Igoris Kolomoiskis – senas V. Zelenskio partneris.
Kalbėdamas apie saugumą, V. Zelenskis nė karto tiesiai nepaminėjo nei prezidento Vladimiro Putino, nei jo vadovaujamos Rusijos – rinkosi abstrakčias formuluotes, tokias kaip „ne mes pradėjome karą“. Apskritai, sprendžiant iš naujojo prezidento retorikos, didesnio priešo nei seno raugo politikai Ukraina tarsi neturi. Apie parlamentą ir deputatus jis kalba su panieka, o kreipdamasis į vyriausybę nevengia net įžeidaus tono: „Imkite lapą popieriaus ir parašykite atsistatydinimo prašymą“.
Tokiais atvejais progresyvaus mąstymo nelieka nė pėdsako ir prieš akis iškyla politikas, trokštantis sugniaužti valdžią taip tvirtai, kaip nesvajojo netgi Leonidas Kučma ir V. Janukovyčius, o juk kaip tik pastarieji savo prezidentavimo metodais ypač uoliai stengėsi prilygti tokiems posovietiniams lyderiams kaip Nursultanas Nazarbajevas ir Aleksandras Lukašenka.
Sparnus V. Zelenskiui išaugino sociologų skelbiami duomenys: remiantis grupės „Reiting“ atliktos apklausos rezultatais, prezidento partija „Tautos tarnas“ gali džiaugtis 33 proc. piliečių palaikymu.
Jei išankstiniai parlamento rinkimai įvyktų tuojau pat, dabartiniam šalies vadovui, reikia manyti, būtų garantuota didžiulė frakcija, taigi, ir lojalūs ministrai. Jei rinkimus reglamentuojantys įstatymai nenumatytų mažoritarine sistema pagrįsto mechanizmo (deputatų rinkimas vienmandatėse apygardose), jokių problemų kilti neturėtų. Dėl šios priežasties Rados paleidimas, neeiliniai rinkimai (jau numatyti liepos 21 d.) ir mažoritarinės sistemos apkarpymas V. Zelenskiui tapo prioritetinės svarbos uždaviniais.
Per prezidento susitikimus su frakcijų vadovais buvo aptariamos būsimų rinkimų taisyklės.
Mažoritarinė sistema Ukrainoje yra gerokai diskredituota, mat apygardose balsus dažnai „nusipirkdavo“ stambūs verslininkai. Tačiau svarbiausias klausimas dabar susijęs su atvirais arba uždarais partijų sąrašais. Pirmuoju atveju rinkėjai turėtų galimybę per reitinginį balsavimą nulemti partijos atstovų parlamente sudėtį. Antruoju atveju partija pati turėtų teisę patvirtinti atstovų sąrašą, o rinkėjai negalėtų padaryti jokios įtakos jo sudarymui.
Visuomenės atstovai visada agituoja už atvirus sąrašus. Šiam modeliui pritaria ir kai kurie parlamentarai. Tačiau V. Zelenskio šalininkai tokio lygio demokratiją laiko kone besaike, todėl pateikė įstatymo projektą dėl proporcinės sistemos ir uždarų sąrašų. Šiai iniciatyvai parlamente pritarė nedaugelis: už balsavo 91 parlamentaras, o kad įstatymas būtų priimtas, būtini 226 balsai.
Šitaip konstruktyviam prezidento ir Rados dialogui buvo padarytas galas. V. Zelenskis sau būdinga maniera paragino įveikti juos (t. y. senuosius politikus) ir mažoritarinėse apygardose.
Kas gi labiausiai nukentės dėl tokios konfrontacijos? Parlamentas neturi ko prarasti. Šansų, kad bus užprotestuotas prezidento sprendimas dėl Rados paleidimo, nėra daug. V. Zelenskio tvirtinimu, perrinkimas būtinas dėl ypač žemo visuomenės pasitikėjimo Rada (tai patvirtina ir sociologai), tačiau formaliai kaip priežastis nurodomas kelių frakcijų pasitraukimas 2016 metais (tiesa, tada parlamente ir toliau liko prezidentui palanki dauguma). Prezidento iniciatyvos apskundimas Konstituciniame teisme vargu ar pakeistų įvykių eigą. Taigi, Rada ruošiasi vasarą įvyksiantiems rinkimams, o V. Zelensiui reikia skirti generalinį prokurorą, Saugumo tarnybos vadovą, taip pat gynybos ir vidaus reikalų ministrus, tačiau be parlamento jis to padaryti negalės. Vadinasi, Ukrainoje artimiausiu metu veiks techninė vyriausybė.
Pirmiausia V. Zelenskio laukia kadrų skyrimas prezidento administracijoje. Jai vadovauja Andrejus Bohdanas – teisininkas iš I. Kolomoiskio komandos, spėjęs pabuvoti V. Janukovyčiaus „Regionų partijoje“, bandęs tęsti karjerą Petro Porošenkos bloke, tačiau nesėkmingai, nes sutrukdė praeitis.
Formaliai A. Bohdanas negali eiti tokių aukštų pareigų – tai draudžia liustracijos įstatymas. Vis dėlto, kaip rodo kitų valdininkų patirtis, liustracijos įstatymą galima be didelio vargo apeiti per teismą.
A. Bohdano ir Saugumo tarybos vadovo (kol kas to paties) pavaduotojais skirti asmenys, jau matyti V. Zelenskio rinkimų štabe, – žmonės, kokiu nors būdu susiję su šou „95-asis kvartalas“.
Generalinio štabo viršininku paskirtas Ruslanas Chomčakas – generolas, dar visai neseniai vadovavęs Sausumos kariuomenės štabui. R. Chomčako skyrimas akivaizdžiai rodo, kad į saugumo sferą tinkamų kandidatų V. Zelenskio komanda neturi, todėl bandys išsiversti su tuo personalu, kuris dirbo prie P. Porošenkos.
Kodėl vyriausiuoju vadu skirtas kaip tik šis generolas (nepasižymintis puikiu įvaizdžiu, be to, ne kartą kritikuotas dėl neefektyvaus vadovavimo kaunantis prie Ilovaisko ir Debalcevės)? Įtikinančių argumentų rasti sunku. Lemtinga galbūt galėjo būti ta aplinkybė, kad per mūšį dėl Ilovaisko R. Chomčakas palaikė nuolatinį ryšį su savanorių batalionais, suformuotais Dniepre padedant tuometiniam Dniepropetrovsko srities gubernatoriui I. Kolomoiskiui.
Pasisakydamas per inauguraciją V. Zelenskis nemažai kalbėjo apie karą Donbase, taikų sureguliavimą, tačiau jokio konkretaus plano nepristatė. Visiškai netikėtai nuskambėjo prezidento administracijos vadovo A. Bohdano pareiškimas, kad klausimą dėl derybų su Rusija reikia spręsti referendumo keliu. Ką būtent naujoji valdžia norėtų sužinoti kreipdamasi į žmones, kol kas neaišku, tačiau pati iniciatyva sukėlė nemenką patriotiškai nusiteikusios visuomenės, veteranų organizacijų ir kt. pasipiktinimą.
Kol V. Zelenskio komanda žarstė pareiškimus apie miglotais tikslais pagrįstas iniciatyvas ir tolesnius veiksmus, pastebimai suaktyvėjo prorusiškos jėgos. Į Ukrainą ėmė grįžti „išguitieji“ – V. Janukovyčiaus režimui tarnavę funkcionieriai. Bene ryškiausia figūra – Andrejus Portnovas, ėjęs prezidento administracijos vadovo pavaduotojo pareigas 2010–2014 m.
A. Portnovą ir į juos panašius veikiausiai priviliojo parlamento rinkimai ir troškimas įsitvirtinti naujos sudėties Radoje.
Okupuotame Donbase reikalai kiek pasikeitė. Ištikimybės priesaikas Rusijai ir jaunų „respublikų“ kūrimo planus čia staiga pakeitė kalbos apie grįžimą į Ukrainos sudėtį išlaikant autonomiją. Apie tai ne tik kalbama – pradėti rinkti parašai (tiesa, kol kas ši iniciatyva neatrodo bent kiek rimta, mat yra vykdoma internetu ir be jokios registracijos). Ukrainiečių žurnalistas ir tinklaraštininkas Denisas Kazanskis mano, kad tokius pokyčius galėjo lemti Luhansko ir Donecko „Liaudies Respublikų“ kuratoriaus pakeitimas Maskvoje: nepriklausomomis pasiskelbusias „respublikas“ patronavusio Vladislavo Surkovo vietą greičiausiai užims Michailas Babičius, buvęs Rusijos ambasadorius Baltarusijoje, priverstas su trenksmu išvykti iš Minsko.
Visgi svarbiausias čia ne konkretus asmuo. Aišku viena: Maskva tikrai stengsis siūlyti Kijevui taiką ir Donbaso reintegraciją savo pačios diktuojamomis sąlygomis. Kaip elgsis V. Zelenskis, prognozuoti sunku. Vargu ar pavyks užmaskuoti kapituliaciją surengiant referendumą. Artimiausiu metu Ukrainos prezidentas privalės įrodyti, kad pats geba „gintis kaip izraelitas“.