Kadaise dominavusi Vokietija dabar apimta desperacijos: kliba šalies verslo modelis

Pietinės Vokietijos Badeno-Viurtembergo žemės, kur dirba tokie gigantai kaip „Bosch“, „Mercedes“ ir „ZF Friedrichshafen“, finansų misterija – lakmuso popierėlis įvertinti visą Vokietiją kankinanti nerimą. Artėjant pirmalaikiams rinkimams, po kurių posto neabejotinai neteks Olafas Scholzas (jeigu partija jo neišmes pirmiau), šalį kausto deindustrializacijos baimė. Minėtosios žemės finansų ministras Danyalas Bayazas nuogąstauja, kad Vokietija jau iššvaistė per pastaruosius penkiolika metų sukauptus „globalizacijos dividendus“, nes mažų palūkanų normų laikais neskyrė pakankamo finansavimo viešajam sektoriui. Susidūrus su energijos išteklių trūkumu, augančia Kinijos konkurencija ir perspektyva, jog Donaldas Trumpas pasirūpins 10-20 proc. muito tarifais importui, Vokietijai, anot ministro, gresia dabartinio šalies verslo modelio „žlugimas“.

D. Bayazas apgailestauja dėl Vokietijos nesugebėjimo įsisavinti naujųjų technologijų, nors šalies stiprybės – būtent moksliniai tyrimai ir inžinerijos sritis. Finansų ministras atkreipia dėmesį, kad paskutinis didelis Vokietijos startuolis buvo programinės įrangos bendrovė SAP, įkurta dar tada, kai Franzas Beckenbaueris atvedė Vokietijos futbolo rinktinę į lemiamą pergalę 1972 metų Europos futbolo čempionate. Vokietijoje gyvena net 60 kartų daugiau žmonių nei Estijoje, bet šalyje viso labo penkiolika kartų daugiau vadinamųjų vienaragių (privačių daugiau nei milijardo dolerių vertų startuolių).

Girdėta pasakaitė. Vokietijos pramonė, ypač mažos ir vidutinio dydžio „Mittelstand“ bendrovės, daugiausia koncentravosi į laipsniškas naujoves, tad liko visai nepasirengusios tokiems technologiniams išbandymams kaip elektrinių automobilių atsiradimas. Glaudūs verslų, bankų ir politikų ryšiai skatino apgaulingą pasitikėjimą savo jėgomis ir nenorą kažką keisti. Dogmatinis fiskalinių taisyklių paisymas lėmė surūdijusius tiltus, apverktinos būklės mokyklas ir traukinių vėlavimus. Augimas užsienio rinkose kiek padidino „Deutschland AG“ pelną (ir biudžeto įplaukas), bet toks eksportu grįstas modelis paliko Vokietiją itin pažeidžiamą papūtus atšiauresniems globalizacijos vėjams.