1984 m. filme su Ch. Norrisu „Missing In Action“ („Dingę be žinios“) yra scena, kurioje buvęs karo belaisvis (jį vaidina Ch. Norrisas) grįžta į Vietnamą ieškoti dingusių be žinios ir patenka į Vietnamo karių nelaisvę.
Vienas karys pririša jam ant galvos maišą, kuriame yra žiurkė. Tačiau vėliau atrišus maišą paaiškėja, kad tai herojus įkando žiurkei į kaklą ir ši nugaišo.
Sovietų eros laikais Rumunijoje buvo mėgstamos tokios scenos, rašo thedailybeast.com.
Iš tiesų dokumentiniame filme „Chuck Norris vs. Communism“ („Chuckas Norrisas prieš komunizmą“) teigiama, kad Rumunijos diktatoriaus Nikolajaus Čaušesku valdymo laiku rumunams patiko praktiškai visi vakarietiški filmai, nelegaliai patekdavę į šalį vaizdajuostėse.
„Šių filmų žiūrėjimas buvo kolektyvinis būdas pamiršti situaciją Rumunijoje“, – teigė filmo režisierė Ilica Calugareanu.
„Tuo metu Rumunijoje buvo taip sunku, kad žmonės norėjo veiksmo, jie matė herojus – Chucką Norrisą, Jeaną-Claude‘ą Van Damme‘ą, Bruce‘ą Lee, kurie galėjo pakeisti gyvenimą“, – teigė režisierė.
Pasitelkus medžiagą iš archyvų, dokumentiniame filme „Chuckas Norrisas prieš komunizmą“ rodoma, kaip bebaimis kontrabandininkas ir drąsi vertėja padėjo atverti Rumuniją Vakarams, o galiausiai prisidėjo prie N. Čaušesku režimo nuvertimo.
1985 m. šalis dvidešimtus metus buvo diktatoriaus valdžioje, ekonomika žlugo, o kadangi N. Čaušesku paranoja dėl galimų sąmokslų prieš jį vis stiprėjo, jo valdymas darėsi vis žiauresnis. Įsakymai kasdien keisdavosi, tvyrojo visuotinė paranoja, pasakojo filmo kūrėja.
Tuo metu Teodoras Zamfiras pradėjo kontrabanda gabenti filmus iš Vakarų ir įtikino valstybinės televizijos vertėją Iriną Nestor įgarsinti filmus rumunų kalba.
„Dirty Dancing“ („Purvini šokiai“), „Once Upon A Time In America“ („Kartą Amerikoje“), „Rocky“ („Rokis“), „Last Tango In Paris“ („Paskutinis tango Paryžiuje“) – šiuos ir daugelį kitų filmų įgarsino I. Nestor.
Iš viso ji įgarsino apie 3 000 filmų, taigi jos balsas buvo žinomiausias šalyje po diktatoriaus. Įgarsintas vaizdajuostes T. Zamfiras slapta nuomodavo žiūrėti filmų vakaruose butuose ir namuose visoje šalyje.
„Filmai keitė tavo požiūrį į gyvenimą. Vaizdo grotuve buvo visas gyvenimas“, – pasakojo rumunai.
Šalyje, kurioje buvo viena televizija, veikdavusi dvi valandas per dieną, kurioje kelionės ir vaizdo grotuvai buvo nelegalūs, būtent filmuose rodomas gyvenimas labiausiai žavėjo rumunus. Dalis žiūrėdavo filmus ne tiek dėl turinio, kiek dėl juose rodomo vakarietiško gyvenimo.
„Žmones žavėjo materialus aspektas, – teigė I. Calugareanu. – Dideli namai, baseinai, automobiliai. Tačiau už viso to jie matė, kad Vakaruose žmonės gyvena laisvai. Vienas iš kalbintų asmenų sakė matęs, kaip žmonės kalbasi, nebijodami padarinių.“
Žinoma, kitiems buvo įdomus siužetas. Pavyzdžiui, po filmo „Rokis“ vienas vyriškis apsivilko sportinį kostiumą ir ėmė treniruotis kaip S. Stallone. Kitas, pažiūrėjęs „Paskutinį tango Paryžiuje“ su atviromis sekso scenomis, sakė, jog tai buvo tarsi smūgis per galvą – jis suprato, kaip toli Rumunija yra nuo Vakarų.
Rumunija buvo ne vienintelė Sovietų bloko šalis, troškusi informacijos iš Vakarų. Pavyzdžiui, 2010 m. dokumentiniame filme „Disco and Atomic War“ („Disko ir atominis karas“) rodoma, kaip estai sugalvodavo įvairiausių gudrybių, kaip parsigabenti suomiškų televizorių.
„Atlikdami tyrimą supratome, kad šis fenomenas vyko ir kitose Rytų bloko šalyse, – teigė I. Calugareanu. – Tai buvo visuotinis fenomenas, bandant gauti informacijos iš Vakarų.“
Žiniasklaida buvo galingesnė, nei buvo galima manyti. Nepaisant kelių pagąsdinimų, režimas niekada nebandė sustabdyti T. Zamfiro kontrabandinės veiklos ar privačių filmų vakarėlių. Iš tiesų daugelį šalies Slaptosios tarnybos darbuotojų papirkdavo nelegaliomis vaizdajuostėmis (jų šeimos ne mažiau nei kiti troško filmų su Ch. Norrisu).
Net N. Čaušesku sūnus buvo T. Zamfiro klientas.
Dokumentinio filmo režisierė mano, kad režimas žlugo dėl plyšių aukštesniuosiuose režimo ešelonuose, režimas nežinojo fenomeno masto ir jo daromos įtakos.
„Per diktatūrą, kuri kontroliavo viską, jie prarado kontrolę, regis, nereikšmingo dalyko – vaizdajuostės“, – sakė T. Zamfiras filme.
Dokumentiniame filme daugiausia akcentuojama filmų įtaka. Nors filme rodomas specifinis laikas, vieta, režisierė tikisi, kad žiūrovus sudomins pasakojimas ir jie kuriam laikui persikels į kitą pasaulį.
„Tikiuosi, kad po mūsų dokumentinio filmo kils klausimų dėl filmo įtakos mums ar netgi paskatinimo mus veikti“, – teigė režisierė.
Galiausiai, kaip filme teigė vertėja I. Nestor: „Juk žmonėms reikia istorijų, tiesa?“