Valtininkas iš dvokiančios Temzės ištraukia dar vieną kūną – šis šiurpus laimikis jam uždirbs dar penkis šilingus. Prieš kelias dienas garlaivis „Princesė Alisa“ lūžo pusiau, grįždamas į Londoną po visą dieną trukusios kelionės į Kentą. Juo plaukė vyrai, moterys ir vaikai. Katastrofa nusinešė apie 650 gyvybių, kelias savaites nelaimėlių kūnai iro užterštame upės vandenyje arba buvo išplauti į krantus.
Nelaimės rytą oras buvo giedras, o keleiviai su malonumu laukė, kada pramoginis garlaivis išplauks iš Londono, kad galėtų pasimėgauti paskutine vasariška saule ir gaiviu Širneso jūros oru. Tai nebuvo brangi kelionė – bilietai kainavo vos apie du šilingus, priklausomai nuo to, kur keleiviai išlipa.
Dauguma iš apytikriai 700 garlaivyje buvusių žmonių buvo aukštesnės darbininkų klasės ar žemesnės viduriniosios klasės šeimos. Vaikai buvo pavargę, bet laimingi po dienos, kurią praleido vaikštinėdami garsiajame sode „Rosherville Gardens“ Nortflite, žaisdami Širneso promenadoje ar klajodami po populiarų Greivsendo kurortą. Atėjus vakarui daugelis šeimų nusprendė užsukti į garlaivio saloną ar nusileisti į savo kajutes. Ir šis sprendimas nulėmė jų likimus.
Virtuvės šefas Alfredas Thomas Merrymanas paskutinę minutę sulaukė prašymo padirbėti šiame garlaivyje. Trisdešimtmetis keturių vaikų tėvas iš rytinės Londono dalies, be abejonės, džiaugėsi papildomu uždarbiu ir reta galimybe pabėgti iš purvinų Anglijos sostinės gatvių.
Kai maždaug 7 valandą 40 minučių garlaivis artėjo prie Šiaurės Vulidžo prieplaukos, jis stovėjo ant denio šalia salono durų. Tuo metu, kai ištarė, kokia „nuostabi“ buvo kelionė, jis išvydo milžinišką anglis gabenantį laivą, artėjantį gerokai mažesnės „Princesės Alisos“ link. 890 tonų sveriantis angliavežis „Baivelio pilis“ („Bywell Castle“) rėžėsi tiesiai į tris kartus mažiau sveriančio garlaivio dešinįjį bortą. „Princesė Alisa“ buvo perkirsta pusiau.
„Laive kilo siaubinga panika, moterys ir vaikai lėkė klykdami, – teigiama A. T. Merrymano parodymuose. – Aš iškart nulėkiau pas kapitoną ir paklausiau, ką daryti. Jis sušuko: „Mes greitai skęstame, daryk viską, ką gali“. Tai buvo paskutiniai jo pasakyti žodžiai. Tą akimirką jis nuskendo“.
Kaip galima matyti pagal Nacionaliniame jūrų muziejuje esantį modelį, laivo viduriui skęstant jo galai pakilo į orą, todėl denyje buvę žmonės staiga nugarmėjo į tarpe atsiradusį vandenį.
A. T. Merrymanas ir kiti kartu su juo denyje buvę žmonės atsidūrė vandenyje, o štai apatiniame denyje buvę keleiviai – beviltiškuose spąstuose. Iš rezervuarų, buvusių netoli laivų susidūrimo vietos, ištryško tonos nevalytų nuotekų. Jomis burbuliuojantis vanduo skleidė neapsakomą dvoką.
Į vandenį sukritę vyrai, moterys ir vaikai kvėpavo nuodingomis atliekomis. Nors „Baivelio pilies“ įgula mėtė į vandenį medines lentas, gelbėjimosi ratus ir netgi vištų narvus, kad skęstantys žmonės galėtų įsikibti, sunkūs Viktorijos laikų drabužiai traukė juos žemyn. Daugumai mirtis buvo neišvengiama.
A. T. Merrymanas, apkurtęs nuo mirti pasmerktų bendrakeleivių klyksmų, įsitvėrė į laivo nuolaužą, kad išsilaikytų vandens paviršiuje. Tačiau į ją įsitvėrė dar dvi dešimtys skęstančiųjų, tad nuolauža nuskendo. Vyras pradėjo plaukti – jis buvo vienas iš nedaugelio, galėjusių tai daryti. Netrukus virtuvės šefas įsikibo į virvę, kabančią prie „Baivelio pilies“ šono. Jį ištraukė kartu su dar keturiais žmonėmis.
Kiti katastrofą išgyvenę žmonės pasakojo apie užvaldžiusį išlikimo instinktą. Vienas vyras sensacijų besivaikančiam bulvariniam leidiniui „Illustrated Police News“ pasakojo, kaip gelbėdamasis turėjo stumti nuo savęs skęstančius žmones. Claude’as Hamiltonas Wiele sakė: „Pamačiau plaukiantį savo brolį. Mes abu esame geri plaukikai, tad mums pavyko pasiekti sraigtinį garlaivį“.
Dvidešimtmetis jaunuolis pridūrė: „Vandenyje buvo pilna žmonių… mums buvo sunku jų išvengti. Į mane įsikibo moteris, tačiau išsivadavau nuo jos ir mačiau, kaip ji nuskendo tarsi akmuo“.
Iš vandens ištrauktas A. T. Merrymanas buvo nugabentas į Pietų Vulidžo prieplauką. „Čia buvo daugiau išgelbėtų žmonių, tačiau atsigavo vos keletas, – prisiminė jis. – Vienas berniukas mirė mano glėbyje.“
Virtuvės šefas tapo vienu iš maždaug 130 žmonių, kurie iš upės buvo ištraukti gyvi. Tiesa, keletas mirė artimiausiomis dienomis ir savaitėmis, daugiausiai dėl komplikacijų, kurias sukėlė nurytas užterštas vanduo, pranešė „The Times“.
Tarp išgelbėtųjų buvo ir „Princesės Alisos“ orkestre grojęs muzikantas Robertas Hainesas.
Kontrabosininkas domėjosi laivais ir „Baivelio pilį“ pastebėjo likus porai minučių iki susidūrimo. Jam atrodė, kad anglis gabenantis laivas artėja tiesiai į jų garlaivį, tačiau netrukus šią mintį nuvijo tikėdamasis, kad „Baivelio pilis“ pakeis savo kursą. Muzikantas ruošėsi kartu su kitais orkestro nariais leistis žemyn pertraukai. Jis buvo vos per metrą nuo „Baivelio pilies“ pirmgalio, kai šis įsirėžė į jų garlaivį. Sekundės dalį R. Hainesas sustingo, nežinodamas, ką daryti su savo didžiuliu instrumentu. Tačiau netrukus metė kontrabosą ir nulėkė į pirmos klasės denį.
„Per vieną akimirką pirmgalis atsiskyrė nuo laivagalio ir pamačiau juos visus, krentančius žemyn, – pasakojo muzikantas. – Žemyn nugarmėjo visi, išskyrus mane.“
R. Hainesas plaukti negalėjo, bet jam pavyko įsikibti į gelbėjimosi ratą. Jį įtempė į valtį, nuleistą nuo „Baivelio pilies“. Valtyje buvę vyrai ištraukė dar kelis žmones, tarp jų ir kelis žuvusiųjų kūnus, paskui išplaukė į saugią vietą.
Į pagalbą skęstantiems keleiviams netrukus atplaukė dar keli nedideli laivai, tačiau gelbėjimo misija netrukus virto baisiomis pastangomis ištraukti kaip įmanoma daugiau kūnų. Per kelias minutes vaikai liko našlaičiais, vyrai ir žmonos – našliais, o kai kurių šeimų nuskendo visi nariai.
Dar kelias dienas po nelaimės vanduo išmesdavo kūnus į krantą nuo Laimhauso iki Erito. Šimtai skenduolių buvo guldomi laikinuose morguose, atsiradusiuose rytinėje Londono dalyje.
Kai siaubingas tragedijos sukeltas šokas virto pykčiu, artimųjų netekusios šeimos ir vietos politikai pareikalavo atsakymų. Kodėl laivai susidūrė? Kas dėl to kaltas? Gal garlaivyje „Princesė Alisa“ buvo per daug žmonių? Kodėl gelbėjimo valtys neišgelbėjo daugiau žmonių? Ar nuotekos buvo mirtinai pavojingos? Ar tiesa, kad „Baivelio pilies“ kapitonas buvo girtas?
Kitą dieną po nelaimės koroneris Charlesas Carttaras pradėjo apklausą, o po kelių savaičių Prekybos taryba inicijavo atskirą tyrimą. Dvi savaites tyrimo prisiekusieji tegalėjo stebėti nepaliaujamai rikiuojamus kūnus ir tūkstančius sunerimusių žmonių Vulidžo gatvėse, su baimės ir vilties kupinomis akimis tarp lavonų ieškančių savo artimųjų veidų.
Koroneris galiausiai pripažino, kad nesant keleivių sąrašo ir tikslaus jų skaičiaus, tiksliai įvardinti žuvusiųjų skaičiaus niekada nepavyks. Per kitus du mėnesius devyniolika prisiekusiųjų valandų valandas klausė parodymus, kurių rašytinė versija sudarė apie 5000 puslapių. Lapkričio 13 dieną koroneris uždarė juos kabinete ir atsisakė išleisti tol, kol bus priimtas nuosprendis.
Pasak „The Times“ korespondento, vienu metu vienuolika prisiekusiųjų norėjo priimti nužudymo dėl neatsargumo nuosprendį, tačiau galutiniam verdiktui reikėjo dvylikos balsų. Kitą rytą vyrai galiausiai apsisprendė. Pagrindinės tyrimo išvados buvo tokios:
„Baivelio pilis“ turėjo sustoti ir anksčiau pasukti savo variklius atgal.
„Princesė Ana“ turėjo sustoti ir nejudėti atbuline eiga.
Visi Temze plaukiojantys laivai išvengtų susidūrimų, jeigu būtų laikomasi griežtesnių navigacijos taisyklių.
Garlaivis „Princesė Alisa“ nelaimės metu buvo tinkamas plaukioti, tačiau nepakankamai valdomas žmonių, taip pat jame buvo daugiau keleivių nei „buvo atsargu“, taip pat jis turėjo nepakankamai gelbėjimo įrangos.
Tačiau tuo pat metu atlikto Prekybos tarybos tyrimo išvados buvo kitokios, nors parodymus abiem tyrimams davė tie patys liudininkai. Vietoj teiginio, kad dėl nelaimės kalti abu laivai, pastarasis tyrimas teigė, jog „Princesė Alisa“ nesilaikė laivybos taisyklių, todėl visa kaltė dėl nelaimės tenka garlaiviui.
Parlamente kilo susirūpinimas, kaip užtikrinti teigiamus pokyčius, kad ateityje būtų išvengta panašių tragedijų. Nemažiau susirūpinę tragedijos teisine puse buvo ir Londono gyventojai, kuriems nedavė ramybės klausimai, kas turėtų apmokėti už neidentifikuotų žmonių palaidojimą ar kaip išvalyti upę.
Šios katastrofos pasekoje buvo patobulinta nuotekų sistema, visame pasaulyje laivuose įrengti avariniai signaliniai žibintai, o Londone atsirado Karališkoji Alberto prieplauka (Royal Albert Dock), leidžianti atskirti sunkiasvorių krovininių laivų srautą nuo mažesnių laivų.
Nepaisant milžiniško aukų skaičiaus ir laivybos pokyčių, kuriuos inicijavo „Princesės Alisos“ katastrofa, šiandien mažai kas primena tai, kas nutiko tą lemtingą vakarą. Krantas, kur garlaivis pasitiko savo tragišką lemtį, šiandien ramus. Tylą kartkartėmis sudrumsčia tik dangų skrodžiantys kirai ir metalo laužo aikštelės įrangos skleidžiami garsai kitapus upės Barkinge.
Vienintelis priminimas netoli vietos, kur įvyko tragedija, yra išblukusi ir grafičiais išpiešta informacinė lenta.