Po šių įvykių Sovietų Sąjungai nepavyko nei atkurti savo agentų tinklo, nei patraukti atsakomybėn perbėgėlio. Nors Olego Lialino istorija skambėjo visoje Vakarų žiniasklaidoje, Sovietų Sąjungoje skandalas nebuvo nušviestas, rašo currenttime.tv.
Ilgą laiką buvo manoma, kad 34 metų KGB pareigūnas O. Lialinas išdavė šnipų tinklą ir Sovietų Sąjungos diversijos planus mainais į savo neliečiamybę po to, kai jis buvo girtas pagautas prie vairo.
Tačiau neseniai paviešinti archyviniai duomenys apie septintajame ir aštuntajame dešimtmečiais su FST, CŽA ir MI5 bendradarbiavusius asmenis rodo, kad akcija prieš sovietų žvalgybos tinklą buvo ruošiama kelerius metus ir kruopščiai suplanuota. Tačiau būtent nuo alkoholio apsvaigusio MI5 nepatenkinto O. Lialino – jis tuo metu jau kelis mėnesius buvo dvigubas agentas – išsišokimas privertė pradėti operaciją anksčiau laiko.
Tarp O. Lialino išduotų Sovietų Sąjungos piliečių buvo prekybos atstovybės, sovietų ambasados, „Inturist“, Maskvos liaudies banko Londono filialo, „Soveksportfilm“ (dabar „Roskino“), „Aeroflot“ ir keleto prekybos bendrovių darbuotojai.
Tai sudėtinga žmogaus istorija. Žmogaus, kurio depresija sukėlė tarptautinį šnipinėjimo skandalą.
Ponas Olegas Lialinas
„Tu neturi teisės su manimi taip kalbėti, tu neturi teisės manęs liesti – aš KGB pareigūnas“, – šaukė girtas O. Lialinas policijos automobilyje, užmetęs kojas ant jį sulaikiusio pareigūno.
Tada policininkas Charlesas Sheareris, kaip jis vėliau pasakojo BBC žurnalistams, neteikė reikšmės eilinio sulaikytojo žodžiams. Po kelių dienų sovietų šnipo vardas ir nuotraukos mirgėjo visuose laikraščiuose, o jo išsišokimas išprovokavo tarptautinį skandalą.
Atviruose šaltiniuose informacijos apie buvusį KGB agentą visiškai nedaug. Pagrindiniai duomenys apie jo gyvenimą buvo saugomi CŽA ir MI5 archyvuose, kurie atverti tik 2018 metų vasarį. O. Lialinas gimė 1916 metais Stavropolyje, mokėsi keliose KGB mokyklose. Septintajame dešimtmetyje jis buvo išsiųstas į Londoną kaip sovietinės prekybos delegacijos narys, kad galėtų ten slaptai dirbti.
1954 metais O. Lialinas įstojo į Odesos jūreivystės akademiją, ruošusią specialistus prekybos laivynui. Po trejų metų su juo susisiekė KGB. Per ateinančius kelerius metus jis teikė žvalgybos tarnybai informaciją apie Vakarų jūreivius ir kontrabandininkus Odesos uoste.
O. Lialino darbu KGB buvo patenkinta, todėl netrukus jam buvo pasiūlyta prisijungti prie šios tarnybos. Tačiau prieš pradedant tiesiogiai eiti pareigas, jis buvo išsiųstas į vieną uždariausių iki šių laikų mokymo įstaigų – Aukštąją žvalgybos mokyklą, kurią vidaus susirašinėjime čekistai vadina 101-ąja. Tarp jos absolventų ir Vladimiras Putinas, „Rusijos geležinkelių“ vadovas Vladimiras Jakuninas bei kai kurie „Annos Chapman bylos“ veikėjai.
Vėliau O. Lialinas įveikė pasirengimo darbui KGB Penktajame skyriuje kursą. Šis skyrius buvo atsakingas už kontržvalgybos operacijas ir kovojo su ideologinėmis diversijomis. O. Lialinas buvo mokomas partizanų taktikos ir dirbti su sprogmenimis.
Kitus dešimt metų sovietų agentas praleido Didžiojoje Britanijoje, kur rinko informaciją apie atokių teritorijų, tinkamų desantui nusileisti, kraštovaizdį. Jis taip pat verbavo informatorius ir agentus, kuriuos prireikus galima būtų „pajungti“. Formaliai šis vyras buvo laikomas eiliniu prekybos atstovybės Londone darbuotoju. Visą tą laiką Rusijoje jis turėjo žmoną.
Kaip vėliau britų kontržvalgybai pasakojo pats O. Lialinas, sovietų specialiosios tarnybos planavo sukurti šalyje situaciją, kuri parodytų kariuomenės neveiksnumą ir sukeltų politinę krizę. Pasak O. Lialino, KGB planavo užteršti radioaktyviomis medžiagomis pietinėje Škotijos dalyje esančios įlankos vandenį. Tuo metu ten buvo įsikūrusi Amerikos laivyno bazė, o radiacija turėjo užteršti ne tik jūrą, bet ir per gruntinius vandenis pasiekti geriamo vandens šaltinius krante. Vis dėlto, nurodymas vykdyti šį planą taip ir nebuvo duotas.
Dvigubas agentas
Yra kelios versijos, kodėl O. Lialinas nusprendė bendradarbiauti su britų specialiosiomis tarnybomis. Vis dėlto, visi šaltiniai sutaria dėl vieno – pagrindine priežastimi tapo jo romanas su prekybos atstovybės sekretore Irina Tepliakova.
Kai ši istorija pasiekė spaudą, žurnalistai buvo įsitikinę, kad O. Lialinas išdavė informaciją apie sovietų agentus tik po to, kai buvo girtas sulaikytas prie vairo.
Sovietų žiniasklaidoje šis skandalas nebuvo nušviestas, tačiau vos keliuose dešimtojo dešimtmečio vidurio leidiniuose minima, kad MI5 agentai, sužinoję apie O. Lialino romaną su jo viršininko žmona, 1971 metų gegužę šantažo būdu privertė jį bendradarbiauti su britų kontržvalgyba. Grasindamos O. Lialino paslaptį išduoti KGB ir jo Rusijoje likusiai žmonai, britų specialiosios tarnybos per kelis mėnesius iš jo gavo ataskaitas ir kitų šnipų pavardes. Anot kitos versijos, I. Tepliakova buvo britų kontržvalgybos užverbuota agentė.
MI5 ir FST archyvuose teigiama, kad O.Lialinas, nusivylęs savo darbu ir santuoka, pats 1971 metų pavasarį atėjo į britų specialiąją tarnybą. Mainais už informaciją apie Maskvos planus jis išsiderėjo sau neliečiamybę ir deportavimą. O. Lialinas planavo iš Londono išvykti į Rusiją, kur būtų pareikalavęs žmonos skyrybų, o siekdamas „užsitarnauti kolegų pagarbą“, išprašė MI5 suteikti jam persona non-grata statusą.
Nepaisant Vakarų spaudoje pasirodžiusių antraščių apie „superšnipą“ O. Lialiną, JAV ir Didžiosios Britanijos specialiųjų tarnybų agentai tarpusavyje su pašaipa jį vadino daugiausia „ryšininku“. Per dešimt KGB praleistų metų O. Lialinas nepakilo aukščiau kapitono laipsnio ir jokių ypač svarbių reikalų jam niekas nepatikėjo. O kai jo aptartas išsiuntimas į Rusiją užtruko, jis įkliuvo girtas prie vairo.
Vos tik buvo suimtas, sovietų prekybos atstovybė sumokėjo už jį 50 svarų sterlingų užstatą, tačiau iki teismo, kuris vyko po kelių dienų, jis spėjo dingti iš KGB akiračio. Dėl nepaaiškinamų priežasčių O. Lialinas išvyko iš policijos nuovados be palydos ar apsaugos. Namuose šnipas surinko visus savo užrašus ir iškart susisiekė su MI5. Ilgai įkalbinėti I. Tepliakovos palikti šeimą taip pat nereikėjo.
Po trijų savaičių Didžiosios Britanijos Užsienio reikalų ministerija pareiškė išsiunčianti 105 oficialius sovietinius veikėjus. Reaguodama į tai, Sovietų Sąjunga išsiuntė aštuoniolika britų diplomatų.
Buvęs sovietų kontržvalgybos vadovas Olegas Kaluginas savo memuaruose pasakojo, kad netrukus po šio incidento įtūžęs KGB vadas Jurijus Andropovas asmeniškai davė nurodymą likviduoti O.Lialiną. Deja, agentams taip ir nepavyko jo surasti – O. Lialinui ir I. Tepliakovai buvo išduoti nauji dokumentai. Esama duomenų, kad buvo pakeista jų išvaizda.
Ilgai iki O. Lialino
Įslaptinto šaltinio britų specialiosiose tarnybose duomenimis, pati operacija prieš sovietų žvalgybos tinklą Didžiojoje Britanijoje buvo rengiama ir kruopščiai planuojama keli mėnesiai iki to, kai į MI5 duris pasibeldė O. Lialinas. Kontržvalgybos viduje ji buvo vadinama FOOT. Šią informaciją vėliau patvirtino FTB Nacionalinės žvalgybos skyriaus vadovas E. S. Milleris.
Pradedant šeštojo dešimtmečio viduriu britų specialiosios tarnybos ėmė pastebėti „laipsnišką, bet bauginantį Rusijos žvalgybos pareigūnų skaičiaus didėjimą“. Oficialių sovietų atstovų Didžiojoje Britanijoje veiksmus sekti pradėta 1968 metais. Beveik 80 procentų visų agentūros lėšų iki aštuntojo dešimtmečio vidurio buvo skiriama kovos su šnipinėjimu ir sabotažu Didžiojoje Britanijoje programai.
Išslaptintoje archyvų medžiagoje teigiama, kad specialiosios tarnybos ilgą laiką negalėjo įtikinti aukščiausių šalies vadovų imtis kokių nors veiksmų prieš sovietų šnipus. Net ir tada, kai O. Lialinas su MI5 bendradarbiavo jau kelis mėnesius. Būtent dėl incidento, kai jis buvo sučiuptas girtas prie vairo, Jungtinės Karalystės vyriausybė vis dėlto nusprendė ryžtis masiniam išsiuntimui.
O. Lialinas perdavė britams viską, su kuo dirbo beveik dešimt metų: detalius vietų, kur galima išlaipinti desantą, aprašymus ir jo užverbuotų informatorių detalias charakteristikas. Dalį šių duomenų MI5 pareigūnams pavyko surinkti patiems ir viskas iš tiesų sutapo.
„Mes neturime pagrindo abejoti O. Lialino pateiktos informacijos patikimumu, taip pat ir juo, kaip šaltiniu“, – vidaus susirašinėjime MI5 pareigūnai rašė savo kolegoms iš CŽA. O. Lialino surinkta informacija netrukus atsidūrė ir ant JAV nacionalinio saugumo patarėjo Henry Kissingerio, vėliau – ir ant prezidento Richardo Nixono darbo stalo.
O. Lialinas atskleidė sovietų agentus ir informatorius JAV ambasadoje Londone, naftos kompanijos „SHELL“ tyrimų centre, daugelyje tarptautinių organizacijų, taip pat jis įvardijo KGB žvalgybos agentus, dirbusius JAV, Kanados ir Kolumbijos teritorijose.
Sovietų specialiosioms tarnyboms sučiupti O. Lialino taip ir nepavyko. Anot britų specialiųjų tarnybų informacijos, jis „po ilgai trukusios ligos“ mirė 1995 metais. Kuo konkrečiai vyras sirgo, britai nepatikslino.