F. Castro mėgino sukurti nuo represijų vargšus ginančio kovotojo įvaizdį.
Vis dėlto per kone 50 jo valdžios metų susiformavo vienos partijos valdoma valstybė, kurioje buvo toleruojami tironiški susidorojimo su nepaklusniaisiais metodai.
Sprendžiant iš žmogaus teisių gynimo grupių ataskaitų, F. Castro valdymo laikais kalėjimuose atsidūrė tūkstančiai disidentų, be to, įvairias būdais buvo gniuždoma saviraiškos ir žodžio laisvė.
Lapkričio 25-ąją miręs devyniasdešimtmetis anksčiau Kubą valdęs prezidentas dažnai sulaukdavo liaupsių iš socialistinių pažiūrų veikėjų už sėkmingai 1959-aisiais metais įvykdytą revoliuciją. Po jos buvo nuversta korumpuota šalies vyriausybė, nedariusi nieko, kad sumažintų daugelį šalies gyventojų slegiantį skurdą.
Perėmęs valdžią F. Castro ėmėsi socialinių sąlygų gerinimo: jis siekė kad eiliniams Kubos gyventojams būtų prieinamos sveikatos priežiūros paslaugos, kad visi būtų aprūpinti gyvenamuoju būstu ir turėtų teisę į mokslą.
Vis dėlto, kaip teigia aktyvistų grupių nariai ir išeiviai iš Kubos, už atsivėrusias galimybes šalies gyventojams teko sumokėti tam tikrą kainą, būtent – teisės reikšti kritiką ir burti politines partijas kainą.
Anot kovotojų už žmogaus teises, F. Castro įtvirtinta sistema dar ir šiandien riboja žmonių laisves, nors 2008-aisiais metais valstybės valdymo vairą perėmė jo brolis Raulis Castro, be to, sumažėjo ekonominių suvaržymų.
„Nepaisant F. Castro pasiekimų socialinės politikos srityje, 49-erius metus trukusį jo valdymo laikotarpį galima apibūdinti kaip nuožmaus saviraiškos laisvės gniuždymo metą, – jam mirus konstatavo Erika Guevara-Rosas iš tarptautinės žmogaus teisių gynimo organizacijos „Amnesty International“. – Kuboje nusistovėjusi žmogaus laisvių varžymo politika, įsigalėję aktyvistų įkalinimo metodai ir susidorojimo su kritiką vyriausybės adresu išsakančiaisiais tradicijos yra labiausiai gluminantis F. Castro palikimas.“
Represinis režimas
Su tokia nuomone sutinka daugelis žmogaus teisių klausimus nagrinėjančių specialistų. Tikrai tiesa, kad F. Castro ėmėsi iki tol Lotynų Amerikoje precedento neturinčių iniciatyvų, pavyzdžiui, skatino spartų visuomenės raštingumo kėlimą ir medicinos specialistų rengimą, tačiau visi jo potvarkiai prisidėjo prie prievarta pagrįstos sistemos, kurioje nebuvo toleruojama nė menkiausia opozicija, kūrimo.
„Kitos šio regiono šalys nusigręžė nuo autoritarinio valdymo formų. Tik F. Castro valdomoje Kuboje ir toliau buvo besąlygiškai pažeidžiamos kone visos civilinės ir politinės teisės, – sako Jose Miguelis Vivanco iš tarptautinės organizacijos „Human Rights Watch“ (HRW). – Represinės F. Castro įvestos strategijos ir griežtos disidentams skiriamos bausmės tvirtai įsišaknijo kaip vienintelis dešimtmečius gyvavęs šalies valdymo režimas.“
F. Castro nuostata nesitaikstyti su jokiu prieštaravimu tapo aiški kone iš karto, kai 1959-aisais jis perėmė valstybės valdžią ir susidorojo su šimtais nuverstos Fulgencio Batista vyriausybės narių.
Tarptautinės bendruomenės pasipiktinimą dėl vykdomo susidorojimo F. Castro atrėmė giežtu visuotiniu pareiškimu.
„Vykstant revoliucijai teisingumas negali būti vykdomas vadovaujantis teisinėmis nuostatomis. Jis turi būti grįstas moraliniais įsitikinimais. Nekaltų žmonių ar politinių oponentų atžvilgiu jokio susidorojimo nevyksta. Vykdoma žudikų egzekucija, kurios jie nusipelnė“, – pasakė F. Castro.
Vėlesniais dešimtmečiais F. Castro įteisino sistemą, kurioje egzekucijos už politinę veiklą buvo vykdomos gana retai, tačiau įkalinimas, prievarta ir bauginimas buvo įprastos priemonės.
Remiantis HRW informacija, 2003-iaisiais metais, kai represijos buvo vykdomos itin dažnai, 75 už žmogaus teises kovojantys aktyvistai ir visas būrys vyriausybės kritikų buvo kvočiami už uždarų durų ir kaltinami darbu JAV slaptosioms žvalgyboms.
„Daugeliui teko ne vienerius metus praleisti už grotų, kenčiant nežmoniškas sąlygas. Dažnas buvo uždaromas į vienutę, mušimas, o rimtai sušlubavus sveikatai nesulaukdavo jokios medicininės pagalbos“, – rašoma HRW pranešime.
„Kai F. Castro perleido valdžią broliui, daugiau nei 50 kalinių buvo paleisti su sąlyga, kad išvyks į Ispaniją“, – rašoma pranešime.
Remiantis 2016-aisiais metais HRW pateikta ataskaita, iki šiol Kuboje kasmet nuteisiami tūkstančiai disidentų. Ataskaitoje nurodoma, kad Kubos Žmogaus teisų ir nacionalinio susitaikymo komisija – nepriklausoma žmogaus teisų gynimo grupė, kurią vyriausybė laiko nelegalia, – nuo 2015-ųjų metų spalio gavo per 6,2 tūkst. pranešimų dėl nesankcionuoto sulaikymo.
Nepaisant akivaizdžios pastaraisiais metais stebimos kalinių išlaisvinimo tendencijos, sulaikomų ir įkalinamų disidentų skaičius tebėra didelis.
Mirtys, skausmas ir aukos
Vienas svarbus kalinių išlaisvinimas įvyko 2014-ųjų metų gruodį. Tuo metu JAV prezidentas Barackas Obama ėmėsi žingsnių, kuriais buvo siekiama paskatinti po 1959-ųjų metų revoliucijos pašlijusių diplomatinių santykių atkūrimą.
Atsakydamas į B. Obamos raginimą užtikrinti didesnę politinę laisvę, R. Castro paskelbė apie lygtinį 53-ijų disidentų paleidimą. Diplomatiniai JAV ir Kubos santykiai buvo atkurti 2015-ųjų metų liepą.
Nors ledai, atrodo, pajudėjo, daugelis apžvalgininkų įsitikinę, kad F. Castro taip uoliai diegė netoleranciją opozicijai, kad Kubos vyriausybei vargu ar pavyks pakeisti valstybės valdymo strategijas.
„Svarbiausias Kuboje šiuo metu vykdomo režimo tikslas – kuo ilgiau išlaikyti valdžią. Kadangi disidentai vis dar gali paskatinti neramumus ir sukelti grėsmę Kubos vadovybei, represijų nebus atsisakyta“, – lapkričio 26 d. sakė Floridos tarptautinio universiteto viešosios politikos instituto direktorius Brianas Fonseca.
Kubos vyriausybei pavaldžios kone visos šalies žiniasklaidos priemonės. Toleruojama tik saujelė internautų, vedančių tinklaraščius arba skelbiančių žinutes socialiniame tinkle „Twitter“.
Valdžios pareigūnai reguliariai vykdo prevencinio pobūdžio sulaikymus, siekdami užtikrinti, kad aktyvistai nedalyvautų taikiose eisenose ar mitinguose.
Menininkai ir akademinio sluoksnio atstovai, reikalaujantys daugiau laisvių, kartkartėmis sulaikomi arba diskredituojami valstybinėje spaudoje.
Daugelis nukentėjusiųjų nuo F. Castro vykdomos politikos tikrai jo nepasiges.
„Jis atsakingas už neįtikėtiną skaičių mirčių, skausmo ir aukų, – lapkričio 26 d. naujienų agentūrai DPA sakė mirusio Kubos aktyvisto Oswaldo Paya brolis Carlosas Paya. – Visi, kurių artimieji tapo F. Castro vykdomos politikos aukomis, tikrai negedi šio asmens.“
Aktyvistas O. Paya vadovavo Kubos Krikščioniškojo išsilaisvinimo sąjūdžiui. 2002-aisiais metais Europos Parlamentas jam skyrė Sacharovo premiją už minties laisvę. 2012-aisiais metais jis žuvo automobilio katastrofoje. O. Paya šeima mano, kad šis įvykis nebuvo nelaimingas atsitikimas.
