Jokio konflikto neįmanoma išspręsti tobulai. Dažnai silpnosios sumanymų vietos matyti dar dokumentuose. Bet Vašingtono idėjų kalvė Hadsono institutas sudarė įprastais trūkumais nepasižymintį planą, kaip galima užbaigti rytinėje Ukrainos dalyje rusenantį konfliktą. Jei šis sumanymas būtų patvirtintas, tikėtina, kad įsižiebtų tikroviškų vilčių pasiekti proveržį.
Pavieniai ukrainiečių ir Rusijos finansuojamų pajėgų susirėmimai tęsiasi. Beveik kasdien pranešama apie žuvusius žmones ir kol kas dar niekam nepavyko sugalvoti, kaip sumažinti įtampą. Prancūzams ir vokiečiams tarpininkaujant Ukrainai ir Rusijai pavyko susiderėti dėl vadinamųjų Minsko susitarimų. Per neseniai vykusias Kremliaus atstovo Viačeslavo Surkovo ir JAV specialiojo pasiuntinio Kurto Volkerio derybas susidarė įspūdis, kad nė viena šalis nesiklauso, ką sako kita.
Hadsono planas visai kitoks, tvirtina žurnalistas. Jo autorius Richardas Gowanas anksčiau dirbo Jungtinių Tautų Politinių reikalų departamente ir pradeda nuo to, kad vienintelė Rusijai ir Ukrainai priimtina tarpininkė yra Jungtinių Tautų Organizacija.
R. Gowanas siūlo įsteigti Jungtinių Tautų remiamas vidutinio dydžio tarptautines karines pajėgas (maždaug 20 tūkst. kareivių, t. y. perpus mažiau nei NATO pradžioje nusiuntė į Kosovą), kurias sudarytų ne NATO šalių kariai, o patyrę taikdariai iš Lotynų Amerikos, pajėgos iš buvusių sovietinių valstybių, nekonfliktuojančių su Ukraina ir Rusija, pavyzdžiui, Kazachstano ir Baltarusijos, taip pat kontingentas iš neutralių Europos šalių, kaip antai Švedijos, Suomijos ir Austrijos. Šios pajėgos būtų dislokuotos visoje vadinamųjų liaudies respublikų teritorijoje, įskaitant pasienį su Rusija, kad ši negalėtų įsiveržti. Taip pat taikdariai izoliuotų prorusiškų sukilėlių pajėgas ir ginkluotę „saugiose bazėse siekiant juos demobilizuoti arba perkvalifikuoti nekariniams užsiėmimams.“ Karinės pajėgos užkardytų pavienius abiejų konflikto šalių išpuolius.
Taikdarių pajėgoms padėtų nemažas policijos kontingentas, kuris palaikytų rimtį per rinkimus, apie planą toliau rašo L. Beršidskis. Norint surengti rinkimus ir užtikrinti, kad jie būtų laisvi bei sąžiningi, taip pat sklandžiai integruoti sukilėlių kontroliuojamas teritorijas į Ukrainą, prireiktų išorinės civilinės administracijos, kuriai vadovautų specialusis Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus atstovas.
Ši operacija būtų parengta pagal gerokai primirštą iniciatyvą, įgyvendintą per Jugoslavijos karus, – pereinamąją Jungtinių Tautų administraciją Rytų Slavonijoje, serbų kontroliuotame regione rytinėje Kroatijos dalyje. Anuomet 5000 „žydrųjų šalmų“ užtikrino saugumą minėtoje teritorijoje ir pasienyje su Serbija, paskui buvo surengti rinkimai ir prižiūrint stebėtojams valdžia perduota Kroatijai. Visa tai truko dvejus metus nuo 1996-ųjų iki 1998-ųjų. Siena su Serbija nebuvo visiškai uždaryta: tūkstančiai pabėgėlių grįžo namo, o baigiantis pereinamosios administracijos laikotarpiui dalis rytinės Slavonijos gyventojų persikėlė į Serbiją.
Žinoma, padėtis rytinėje Slavonijos dalyje skyrėsi nuo situacijos Ukrainos rytuose. Kitaip nei ukrainiečiams, kroatams pavyko pasiekti karinę pergalę, todėl Jungtinių Tautų administracija iš esmės siekė užkirsti kelią smurtiniam valdžios perėmimui ir jai tai puikiai pavyko. Be to, nors NATO dar nebuvo pradėjusi bombarduoti Belgrado, Serbija jau tada jautė karinę grėsmę, ko šiandien negalima pasakyti apie Rusiją.
Minsko susitarimai reikalauja surengti vietos rinkimus prieš Rusijai sugrąžinant sienos kontrolę Ukrainai. Rinkimai neįvyks be išorinio katalizatoriaus ir nebus sąžiningi be tarptautinės administracijos ir policijos. Taigi būtina kažkas panašaus į visišką tarptautinį Rytų Ukrainos perėmimą. Taip pat tai vienintelis kelias nuraminti Vladimiro Putino deklaruojamus nuogąstavimus dėl prorusiškos gyventojų dalies saugumo, jei ukrainiečiams būtų leista susigrąžinti valdžią regione. Tarptautinė administracija grįžti prie taikaus gyvenimo leistų ir vadinamosiose liaudies respublikose dirbusiems civiliams, pavyzdžiui, mokytojams ir valstybės tarnautojams.
Įvertinant pereinamąją administraciją sunkiausia būtų nuspręsti, kiek valdžios jai suteikti. R. Gowanas siūlo valdžią padalyti: Jungtinių Tautų administracija perimtų visus rinkimų bei saugumo reikalus ir turėtų veto teisę kitais klausimais. Po rinkimų taikdarių vaidmuo pasikeistų, bet jie liktų regione ir kontroliuotų Ukrainos veiksmus.
Tarptautinės karinės pajėgos būtų skirtos ne dideliems puolimams atremti, o stebėti pasienį su Rusija bei perskyrimo liniją ir užkirsti kelią nedideliems išpuoliams. Tai būtų išmintinga dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, šios pajėgos neturi bauginti Maskvos. Be to, būtų sunku pritraukti daugiau karių iš neutralių šalių.
Vis dėlto pradžioje svarbiausia aiškiai suprasti strateginius politinius tikslus ir pagal juos parinkti priemones. R. Gowanas, anot L. Beršidskio, būtent tai ir daro. Jis siūlo Kremliui būdą užbaigti konfliktą nepaliekant sukilėlių Kijevo kerštui ir išsaugant kultūrinius bei ekonominius santykius su Rytų Ukraina. Tuo metu Kijevo valdžia atgautų savo teritorijas ir vėl imtų kontroliuoti pasienį su Rusija.
Didžiausia kliūtis ta, kad visiškai neaišku, ar konflikto šalys nuoširdžiai nori minėtųjų tikslų, mano „Bloomberg“ autorius.
V. Putinas netiki Kijevo valdžios stabilumu. Atrodo, jis tikisi, kad švytuoklė vėl pakryps Rusijos naudai, ir nori pasinaudoti vadinamosiomis liaudies respublikomis kaip ilgalaike destabilizavimo priemone, kol Ukrainos valdžia nusiteikusi priešiškai. Prezidento Petro Porošenko vyriausybė irgi ne itin suinteresuota užbaigti konfliktą: juo naudodamasi korumpuota Kijevo grietinėlė bando išpešti daugiau Vakarų šalių pagalbos, nei verta jų vykdoma politika ir apsimesti svarbiais Vakarų sąjungininkais.