Daugiau nei tikėtina, kad dar iki pradedant diskutuoti dėl „Brexit“ sandorio, jau nekalbant apie galutinį susitarimą dėl jo, Europos Sąjunga sužlugs savaime. Pagrindinis tokios baigties veiksnys gali būti 17 metų Alžyrui vadovaujančio A. Bouteflikos iškeliavimas anapilin. Dabar prezidentui 79-eri, ir nuo 2013-ųjų, kuomet patyrė insultą, jis nebepakyla iš neįgaliųjų vežimėlio. Kaip straipsnio autoriui nurodė vienas iš kalbintų liudininkų, A. Bouteflikos protinė negalia dar sunkesnė nei kūno. Neseniai prezidentas grįžo į namus, savaitę praleidęs privačioje klinikoje Prancūzijoje. Jo sveikatos prognozės nėra geros.
Oficialiais duomenimis, Grenoblyje A. Bouteflikai buvo atlikta įprastinė reguliari medicininė patikra. Tačiau, pasak S. Pollardo, niekas tuo netiki. Tarp padėtį Alžyre gerai išmanančių žmonių sklando kalbos, kad prezidento būklė yra labai sunki ir kad jo dienos – suskaičiuotos. Vadinasi, jo režimas taip pat ilgai negyvuos. To padariniai bus juntami toli už Alžyro ribų.
Dabar islamistai prispausti, bet ieško progų
Kai A. Bouteflika iškeliaus, padėtis Alžyre veikiausiai pasikeis iš esmės. Islamistai, kuriuos geležinė prezidento ranka laiko smarkiai užspaudusi, nedels pasinaudoti susidariusiu vakuumu. Nuo pilietinio karo laikų atkakliai slopinta įtampa netruks prasiveržti. Jei tai nutiks, Europą gali užlieti nauja didžiulė migrantų iš Šiaurės Afrikos banga.
Vis dėlto praktiškai niekas už Alžyro ribų nė nenutuokia, kas gali įvykti. Tik ne Vakarų žvalgybos agentūros. Galbūt jas 2011 m. netikėtai užklupo „Arabų pavasaris“, tačiau dabar jos labai gerai supranta, kokie pavojai gresia Alžyre. Užkulisiuose kalbama, kad vyriausybės rengiasi galimam dar vienam pilietiniam karui ir jo padariniams.
Vos prieš 24 metus tarp islamistų ir valstybės kilęs pilietinis karas Alžyre nusinešė apie 150 tūkst. žmonių gyvybių. Manoma, kad šį kartą kraujo bus pralieta dar daugiau, turint galvoje vien jau tai, kad per kelerius pastaruosius metus islamistai gerokai pasitobulino ginkluotę.
Kaip teigia S. Pollardas, kai kurie stebėtojai apsigavo, manydami, jog islamistinių partijų nesėkmė rinkimuose reiškia, kad islamistų judėjimas Alžyre slopsta. Islamistinės partijos „El Islah“, „Ennahda“ ir „Visuomenės judėjimas už taiką“ (pranc. Mouvement de la société pour la paix) suskilo ir subyrėjo. 2012 m. rinkimuose jos pamėgino suvienyti jėgas ir įkūrė „Žaliojo Alžyro Aljansą“ (pranc. Alliance de l`Algérie verte), tačiau vis tiek tegavo vos 48 vietas parlamente iš 462.
Šis rodiklis labai apgaulingas. Islamistų lyderiai pakeitė taktiką. Jie jau seniai suprato, kad rinkimuose daug balsų negaus, todėl pasirūpino kitomis priemonėmis. Apsiskelbę visuomenės moralės sergėtojais, islamistai dėjo daug pastangų, kad mokyklų mokymo programos būtų kuo labiau orientuotos į islamą, ir, naudodamiesi savo įtaka bendruomenėse, pasistengė užkirsti kelią vyriausybės planuotiems galiojančio šeimos kodekso, pagal kurį moterys turi būti nuolat prižiūrimos vyrų, pakeitimams. Jie skelbė fatvas, kuriomis spaudė valdžią įtvirtinti reikalavimą moterims slėpti veidą, o vyrams – auginti barzdą. Praėjusiais metais jie mėgino, nors ir nesėkmingai, blokuoti įstatymą, pagal kurį smurtas prieš moteris laikytinas nusikaltimu.
Per kelerius pastaruosius metus moterims slėpti veidą Alžyre tapo norma. Dabar veidus slepia apie 70 proc. moterų (kaimo vietovėse – apie 90 proc.). Beveik milijardas eurų šiuo metu šalies sostinėje Alžyre investuojama į didžiausios Afrikoje mečetės statybą.
Visa tai vyksta dabar, valstybei sėkmingai atsispiriant oficialiai islamistų įtakai. Akivaizdu, kad kai prezidentas A. Bouteflika pasitrauks iš šio pasaulio, islamistai savo progos nepraleis. Paprasti žmonės ims uoliai domėtis, kaip Alžyro ateitis pastaruoju metu buvo nušviečiama spaudoje, tačiau įvairių šalių vyriausybės jau mėnesių mėnesius bando nuspėti, kokia jėga krizė smogs šįkart.
Prancūzijos ir visos ES laukia dideli išbandymai
Jei Alžyre kils pilietinis karas, į Europą vėl plūstels pabėgėliai, mano apžvalgininkas. Yra duomenų, kad šalį mėgintų palikti 10–15 mln. alžyriečių. Atsižvelgiant į istorines aplinkybes, savo galima gelbėtoja jie visų pirma laikytų vieną konkrečią valstybę – Prancūziją. Net jei prieglobsčio į Europą atvyktų kur kas mažiau alžyriečių, Sirijos pilietinio karo poveikis Europai ko gero nublanktų. Kadangi pabėgėlių krizė jau ir taip Europai yra sukėlusi sunkią politinę traumą, masinis alžyriečių plūstelėjimas padėtį pavojingai pablogintų.
Niekas nežino, kiek gyventi liko dabartiniam prezidentui. Sunku nuspėti ir tai, kaip sparčiai pilietinis karas galėtų vystytis. Tačiau jei krizė prasidėtų ir alžyriečių pabėgėliai Prancūziją pasiektų dar prieš kitų metų balandį Prancūzijoje vyksiančius prezidento rinkimus, sunku būtų įsivaizduoti kokį nors kitokį scenarijų nei tą, pagal kurį pergalę švęstų Marine Le Pen ir „Nacionalinis frontas“, svarsto apžvalgininkas.
Prancūzijos valdžios institucijų teigimu, šiuo metu tikimybė, kad islamistai mėgins šalyje rengti teroristinius išpuolius, yra labai didelė. Tačiau ji bus dar didesnė, jei šalį užplūs dar ir alžyriečių ekstremistai. M. Le Pen pergalės atveju „Brexit“ gali tapti nebeaktualus. Ji žada surengti referendumą dėl Prancūzijos narystės Europos Sąjungoje, tad jei prancūzai iš ES pasitrauks, britams jau gali nebebūti, iš kur trauktis.
Žinoma, anot autoriaus, toks scenarijus pagrįstas įvairiais „jeigu“. Tačiau net jei pasitvirtintų vos vienas ar du iš jų ir net jei A. Bouteflika neiškeliautų anapilin iki Prancūzijos prezidentų rinkimų, padariniai bus ne ką mažiau dramatiški. Alžyro pilietinis karas ir jo sukelta pabėgėlių krizė sudrebintų Prancūziją iš pat pašaknų. Nesvarbu, ar Prancūzijai prezidentaus F. Fillonas, ar M. Le Pen, būsimajam šalies vadovui (taip pat jo kolegoms Europos Sąjungoje) teks iš paskutiniųjų grumtis su krize, kuri, kaip gali paaiškėti, bus paskutinis ES pasispardymas.