Pasauliui minint 100-asias tragedijos, plačiai žinomos kaip Armėnų genocidas, metines, dauguma istorikų sutinka, kad apytikriai 1 mln. armėnų išžudymas buvo žiaurios, žūtbūtinės Osmanų pastangos išlikti byrant jų imperijai.
„Jie norėjo išsaugoti savo teritorijas, ir manė, kad dėl to reikia sunaikinti armėnų populiaciją, – aiškino turkų kilmės istorikas Taneris Akcamas, skaitydamas paskaitą Klarko universitete Masačusetse. – Tai jie ir padarė būtent tada – viskas prasidėjo 1915 metų balandį. Tuo laikotarpiu jie ne tik fiziškai naikino armėnų populiaciją, bet ir intensyviai vykdė jų asimiliavimo politiką.“
Mažėjanti imperija
Didžiausio klestėjimo metu (XVI−XVII a.) Osmanų imperija kontroliavo dideles Europos, Azijos ir Afrikos dalis. O XX a. pradžioje ji jau buvo praradusi 60 proc. savo teritorijų, jos Europos provincijos nenumaldomai augo.
Per pirmąjį Balkanų karą 1912-13 m. Osmanai per vieną mėnesį neteko net 80 proc. savo Europos teritorijų. Imperijos, kurioje daug amžių klestėjo daugiakultūris ir pakankamai progresyvus režimas, dėmesys nukrypo į vidų.
Kažkada buvęs nuosaikus Jaunųjų turkų judėjimas, iškilęs 1908 m., darėsi vis labiau nacionalistinis, vis labiau orientuotas į musulmonus, o Osmanai vis silpnėjo.
Dėl to Konstantinopolio dėmesys vis labiau krypo į Anatoliją. Šiame regione, kuris apima didžiąją dalį šių dienų Turkijos, anuomet gyveno didelė krikščionių bendruomenė – įskaitant graikus, asirus ir apytikriai 2 mln. armėnų, kurie toje teritorijoje gyveno ne vieną amžių.
Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Osmanų imperija kovojo Vokietijos pusėje. Karo eigoje imperija ėmė panikuoti. Kai 1915 m. pradžioje Kaukaze buvo sutriuškintos Rusijos pajėgos, turkai išsigando, kad į šalį įsiverš stačiatikiai kariai, kuriuos, jų manymu, gali labai šiltai pasitikti Anatolijos krikščionys.
Osmanų lyderis Enveras Pasha yra sakęs, kad kitų tautybių asmenys yra lyg navikai, kuriuos reikia pašalinti iš šalies organizmo.
Mirties maršai per dykumą
1915 m. balandžio 24 d., Britanijos Galipolio invazijos išvakarėse, panikuojanti Osmanų vadovybė vidaus reikalų ministro įsakymu suėmė ir nužudė kelis šimtus armėnų intelektualų.
Taip prasidėjo kruvinoji kampanija, kai armėnų populiacija buvo žudoma, deportuojama, o be šeimininkų likusi nuosavybė konfiskuojama.
Šimtai tūkstančių armėnų vyrų, moterų ir vaikų buvo išsiųsti į šimtų kilometrų nusidriekusius mirties maršus per Sirijos dykumą. Dauguma vyrų pakeliui buvo žiauriai išžudyti.
Tūkstančiai moterų ir vaikų buvo prievartaujami ir grobiami, verčiami pasivadinti turkiškais vardais ir atsiversti į islamą – taip vyko prievartinė asimiliacija.
Likusius gyvus armėnus užpuldavo kurdų ir kitos grupuotės, pasitaikydavusios šios priverstinės piligrimystės kelyje.
Besipriešinantieji dažniausiai būdavo nužudomi.
„Tokiu būdu buvo siekiama pašalinti daugumą armėnų ir išsiųsti juos į Sirijos dykumas, kurios buvo sausiausia, atšiauriausia imperijos dalis“, – sako vyresnysis Carnegie fondo už tarptautinę taiką bendradarbis Thomasas de Waalas, parašęs knygą „Great Catastrophe: Armenians And Turks In The Shadow Of Genocide“ („Didžioji katastrofa: armėnai ir turkai genocido šešėlyje“).
„Perkraustymas – per švelnus terminas apibūdinti tai, ką buvo priversti patirti žmonės, išsiųsti pėsčiomis, be maisto atsargų keliauti šimtus, tūkstančius kilometrų dykuma, kurioje praktiškai nėra jokių gyvybę palaikančių išteklių, – priduria jis. – Daugumai žmonių tai buvo mirties nuosprendis.“
Užsienio diplomatų pranešimuose ir žodžiu perduodamuose tų laikų pasakojimuose atskleidžiami šiurpūs faktai – kai kuriems armėnams buvo nukertamos galvos, jie būdavo išdarinėjami, skandinami ir deginami gyvi.
Viename vokiečių misionieriaus pranešime aprašomas 1200 armėnų ir kitų krikščionių, suimtų Anatolijos Karperto mieste, kuris dabar vadinasi Elazigas, likimas: „[1915 m.] gegužės 30 d. 674 iš jų buvo suvaryti į 13 baržų, neva siekiant juos nuplukdyti į Mosulą... Vos baržoms pajudėjus, iš belaisvių buvo atimti visi pinigai, po to ir drabužiai, o tada jie buvo sumesti į upę. Žandarams krante buvo įsakyta neleisti nė vienam iš jų išlipti gyvam.“
Kitas liudijimas, kurį pateikė išgyvenęs armėnas, ir kurį patvirtino vokiečiai liudininkai, atskleidžia, kad daug armėnų buvo išžudyta dar prieš jiems paliekant savo kaimus: „Greičiausias būdas atsikratyti įvairiose stovyklose susibūrusių moterų ir vaikų buvo juos sudeginti. Įvairiuose armėnų kaimuose buvo padegamos didelės medinės pašiūrės, kuriuose uždarytos bejėgės moterys ir vaikai sudegdavo gyvi.“
Turkija: genocido nebuvo
1915 m. rugpjūčio mėn.Osmanų vadovybė informavo tuometinį JAV ambasadorių Henry Morgenthau, kad „mes jau atsikratėme trimis ketvirtadaliais armėnų“.
1919 m. pokario Osmanų vyriausybė pati pripažino, kad buvo nužudyta 1 mln. armėnų – pusė Anatolijos armėnų populiacijos. (Kai kurie istorikai teigia, kad išžudytų armėnų skaičius siekia apie 1,5 mln.)
Pavieniai armėnų žudymai ir deportacijos tęsėsi iki Osmanų vyriausybės žlugimo 1922 m.
Šiuolaikiniai armėnai – žudynes išgyvenusiųjų palikuonys, gyvenantys diasporų bendruomenėse daugiau nei 80-yje šalių visame pasaulyje – teigia, kad Anatolijos tragedija buvo tikrų tikriausias genocidas, kuriuo siekta išnaikinti visą tautą.
Ankara šiaušiasi prieš tokį apibūdinimą, teigdama, kad daugumą išpuolių prieš armėnus įvykdė kurdai.
Ji taip pat teigia, kad turkai ir kiti musulmonai taip pat patyrė Pirmojo pasaulinio karo žiaurumus, ypač po to, kai 1916 m. į Anatoliją įžengė Rusijos pajėgos, prie kurių noriai prisijungė išgyvenusieji armėnai.
Nepaisant tokio nuomonių skirtumo, ekspertai teigia, kad pagrindiniai faktai apie armėnų žudynes yra įrodyti ir neginčijami – net Turkijoje, kuri pati po karo suteikė išsamią informaciją apie šią kampaniją.
„Labai sunku paneigti armėnų sunaikinimą, – sako Th. de Waalas. – Sunku paaiškinti faktą, kodėl 1913 m. Turkijoje gyveno apie 2 mln. armėnų, o po kelerių metų jų beliko vos 10 proc.“
Minimos 100-osios metinės
Armėnai penktadienį mini tragiškų įvykių, kai Osmanų imperijos pajėgos išžudė iki 1,5 mln. jų tautiečių, 100-ąsias metines, o Prancūzija pareikalavo, kad Turkija pripažintų tas 1915 metais pradėtas žudynes genocidu.
Per jaudinančią ceremoniją sostinėje Jerevane Prancūzijos lyderis paragino Turkiją imti vartoti „kitus žodžius“, omenyje turėdamas Ankaros atsisakymą Osmanų imperijos vykdytas armėnų žudynes pripažinti genocidu.
„Turkijoje jau yra pasakyta svarbių žodžių, bet tebesitikima kitų žodžių, kad bendras sielvartas taptų bendra lemtimi“, – sakė Francois Hollande'as klausytojams, tarp kurių buvo Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Kipro lyderis Nikas Anastasiadis ir Serbijos vadovas Tomislavas Nikoličius, taip pat apie 60 kitų šalių delegacijų nariai.
„Aš lenkiuosi aukų atminčiai ir atėjau pasakyti savo draugams armėnams, kad mes niekada nepamiršime tragedijos, kurią patyrė jūsų tauta“, – sakė F. Hollande'as.
Kremliaus vadovas savo ruožtu pareiškė, kad Rusija stovi petys į petį su buvusia sovietine Armėnija.
„Nėra ir negali būti jokio pateisinimo masinėms žmonių žudynėms, – sakė V.Putinas, kuriam sakant kalbą memoriale ant vienos kalvos Armėnijos sostinėje klausytojai plojo atsistoję. – Šiandien mes gedime kartu su armėnų tauta.“
V.Putinas per šią ceremoniją pažėrė užuominų apie konfliktą Ukrainoje, dėl kurio Rusija smarkiai susipriešino su Vakarų šalimis, atkreipdamas dėmesį apie stiprėjančius „radikalius nacionalistus“ ir rusofobiją.
Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas padėkojo į minėjimą atvykusiems lyderiams ir kitiems svečiams.
„Esu dėkingas visiems tiems, kurie yra čia tam, kad dar kartą patvirtintų savo įsipareigojimą žmogiškosioms vertybėms, pasakytų, kad niekas nepamiršta, kad po šimto metų mes prisimename“, – sakė armėnų lyderis.
Anksčiau penktadienį jis padėjo vainiką ant kalvos viršūnėje įrengto memorialo aukų atminimui.
Apsiniaukusią lietingą dieną užsienio diplomatai vėliau dėjo po vieną geltoną rožę į vainiką, padėtą prie įspūdingo 44 metrų aukščio obelisko, simbolizuojančios tautos atgimimą.
Vėliau penktadienį šimtai tūkstančių žmonių dalyvaus procesijoje prie genocido memorialo, kuris yra lankomiausias paminklas Armėnijoje, nešdami žvakes ir gėles, kurias dės prie amžinosios ugnies.
Tragedijos metines taip pat minės didelės armėnų diasporos nariai daugelyje miestų, tarp jų Niujorke, Paryžiuje ir Beirute. Daugelio šių žmonių protėviai buvo pabėgėliai, pasklidę pasaulyje, gelbėdamiesi nuo žudynių, kurios tęsėsi iki 1917 metų.
Atminimo renginiuose Jerevane vykstančių atminimo renginių užsienio svečių sąrašas atspindi nesutarimus tarptautinėje bendruomenėje dėl Armėnijos pastangų, kad žudynės būtų visuotinai pripažintos genocidu.
Turkija pasipiktino V. Putino komentarais
Turkija penktadienį pasmerkė Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną už tai, kad jis per armėnų žudynių 1915 metais šimtmečio minėjimą pavartojo žodį genocidas.
„Mes atmetame ir smerkiame... (V.Putino) 1915 metų įvykių apibūdinimą kaip genocidą, nepaisant visų mūsų perspėjimų ir raginimų“, – sakoma Užsienio reikalų ministerijos pareiškime.
Per ceremoniją Armėnijoje V.Putinas sakė, kad „masinės armėnų žudynės“ Rusijoje buvo priimtos „kaip sava nelaimė“; be to kartą ištarė žodį genocidas, kai minėjo, jog Maskva yra kelių tarptautinių iniciatyvų autorė, tarp jų ir konvencijos prieš genocidą.
Vokietijos užsienio reikalų ministras nelinkęs armėnų žudymų vadinti genocidu
Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas-Walteris Steinmeieris nelinkęs masines armėnų žudynes, prasidėjusias prieš 100 metų, vadinti genocidu, nors tokią etiketę diena anksčiau panaudojo Vokietijos prezidentas.
Pasak jo, žodžio „genocidas“ vartojimas, siekiant apibūdinti 1915 metais įvykusias pusantro milijono armėnų žudynes, dėl kurių kaltinamos osmanų pajėgos, pasitarnautų tiems, kurie stengiasi sumažinti Holokausto reikšmę.
„Man darosi bloga nuo tų debatų, per kuriuos iš manęs laukiama, kad šokčiau pro man laikomą lanką, nors visi žino – ir klausiantieji, ir atsakantieji – kad skaudžius prisiminimus retai galima sušvelninti etiketėmis“, – sakė F.W.Steinmeieris savaitraščiui „Der Spiegel“ interviu, kuris bus paskelbtas šeštadienį.
Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas ketvirtadienį per atminimo ceremoniją smerkė prieš šimtmetį buvusias armėnų žudynes ir pavadino jas „genocidu“ bei pridūrė, kad vokiečiams taip pat tenka dalis kaltės dėl tų kruvinų įvykių.
Berlynas pirmą kartą oficialiai pavartojo genocido terminą armėnų tragedijai įvardyti.
„Šiuo atveju mes, vokiečiai, privalome susitaikyti su praeitimi, atsižvelgdami į mūsų bendrą atsakomybę – galbūt bendrą kaltę dėl genocido prieš armėnus“, – J.Gauckas sakė per ekumenines pamaldas Berlyne.
F.W.Steinmeieris pažymėjo, kad Vokietijos užsienio politika siekiama skatinti „paveiktų tautų susitaikymą“. Anot jo, šios problemos suvedimas į žodį genocidas nepadėtų įveikti „tylos tarp turkų ir armėnų“.
Anot jo, šis žodis yra itin nevienareikšmis Vokietijai.
„Mes Vokietijoje turime būti atsargūs, kad galiausiai nesuteiktume pateisinimo tiems, kurie savo politiniais tikslais tvirtina, kad Holokaustas iš tikrųjų prasidėjo dar iki 1933 metų“, – perspėjo F.W.Steinmeieris.
Adolfas Hitleris šalyje paėmė valdžią 1933 metais ir iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos 1945 metais naciai išžudė šešis milijonus žydų.