„Rusija yra draugiška europietiška šalis“, – 2001-siais Bundestage, Berlyne tvirtino Vladimiras Putinas. Vokietijos įstatymų leidėjams jis kalbėjo apie tai, kad džiaugiasi Europos integracija, tiki europietiškos kultūros vienybe ir yra įsitikinęs, kad iš praeities Europos padalijimų niekas neturėjo naudos.
Praėjusį lapkritį interviu Vokietijos nacionalinei televizijai ARD jis gyrė dialogą ir diplomatiją Ukrainos krizės akivaizdoje ir vieninteliu rūpesčiu laikė tai, kad „Kijevas leidžia šaliai pasinerti į neonacistines nuotaikas“.
Nesvarbu, ką daugiau nei prieš dešimtmetį kalbėjo V. Putinas – mes žinome, kaip buvęs KGB pareigūnas elgiasi šiandieną. Jis meluoja, slepia tikruosius savo motyvus. Jis netgi gali bausti, pasirūpinti oponentų šalies viduje ir užsienyje nužudymu.
Jis taip pat pasitelkia viziją, ir Ukraina yra tik viena didesnės dėlionės detalių. Kremliaus lyderis nori padalyti Europą į įtakos sferas bei parodyti, kad ES bei NATO yra bedančiai ir pasenę projektai. Panašu, kad jam sekasi neblogai.
„Naujosios Europos“ šalys (jaunos, perspektyvios Vidurio ir Rytų Europos šalys) tolsta. Vengrijos premjeras kalba apie tai, kad „Vengrijai reikia Rusijos“; Čekijos prezidentas Rusijos invaziją Ukrainoje vadina „pilietiniu karu“; Slovakijos premjeras pasisako prieš sankcijas ir teigia, kad „įtampų tarp Maskvos ir Bratislavos nėra“. Tuo metu „senojoje Europoje“ vyrauja sumaištis dėl Graikijos, klausimai dėl euro ateities, įtampa tarp Šiaurės ir Pietų. Vašingtone Bacacko Obamos administracija pastaruosius 15 mėnesių siekia susitarimų, o ne nesantaikos.
Tampa vis akivaizdžiau, kad tik tvirta, į ateitį žvelgianti JAV politika, skirta atgaivinti transatlantinį ryšį, atstovavimą bendriems interesams, gali užkirsti kelią Kremliaus machinacijoms. Tam reikia strategijos.
Visų pirma turime aiškiai suprasti, ko norime. Pasibaigus šaltajam karui, siekėme „laisvos ir vieningos Europos“. Matėme ES ir NATO tandemą, siekiantį užtikrinti Vakarų saugumo ir klestėjimo plėtrą į komunizmo jungo atsikratančius Europos Rytus. Neabejojome, kad kiekviena šalis turi teisę savarankiškai pasirinkti savo politinę ir ekonominę sistemą. Savo ruožtu tos šalys suprato, kad tokia laisvė bei ilgalaikis klestėjimas ir stabilumas yra įmanomi tik tuomet, kai nesama „pilkosios zonos“, kurioje didžiosios kaimyninės galėtų kelti grėsmę šalies suverenitetui.
Kas nutiko? Mes neįvertinome, kiek laiko prireiks demokratinėms institucijoms suleisti šaknis ir kiek truks pilietinės visuomenės formavimosi procesai šalyse, kurios kentėjo komunistinio režimo dešimtmečius. ES ir NATO plėtra buvo reikalingi žingsniai, bet daugeliu atvejų nepakankami tam, kad komunistinės šalys transformuotųsi į stiprias teisines valstybes su atviromis, gerai veikiančiomis rinkos ekonomikomis.
Nepadėjo ir tai, kad Vašingtonas kartu su Briuseliu nustojo skirti pakankamai dėmesio Vidurio ir Rytų Europai. Dar visai neseniai Vašingtonas, Berlynas, Paryžius ir Londonas buvo įsitikinę, kad Europa – „nusistovėjęs“ strateginis klausimas. JAV vyriausybė du kartus per pastaruosius 15 metų nusisuko nuo Europos. Kartą – valdant Georgui W. Bušui, kai buvo sutelktas dėmesys į karą su teroru, antrąkart – B. Obamos administracijai susitelkus ties nuožmesne Kinija.
Šio vakuumo sukelta pagunda buvo per didelė, kad V. Putinas jai atsispirtų. Rusija grįžo prie savo senojo stiliaus, užpuldama Gruziją, Ukrainą, mažesnes šalis destabilizuodama kibernetinėmis atakomis, keldama įtampą tarp rusakalbių, didindama karines grėsmes, neteisėtas sandėriais papirkinėdama sprendimų priėmėjus. Mums reikia grįžti prie vieningos ir laisvos Europos idėjos, nustoti į šiuos Rusijos veiksmus reaguoti taktiškai ir per vėlai.
Turime sutelkti visą švelniąją galią, kokią tik galime. Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės (TTIP) sutartis, dėl kurios vyksta derybos tarp JAV ir ES, galėtų užtikrinti abiejų pusių augimą, padėtų strategiškai. Kol Rusija skatina autoritarinių šalių Eurazijos ekonominės sąjungos kūrimąsi ir nevengia abejotinų sandėrių Europoje, Briuselis ir Vašingtonas privalo užtikrinti galimybes komercinius ir verslo ryšius tarp Atlanto plėtoti kuo paprasčiau.
Minkštoji galia taip pat apima informacijos ir žiniasklaidos politiką. Šiuo metu įsivelta į, regis, nesibaigiančias diskusijas dėl to, kaip kovoti su Kremliaus skleidžiama dezinformacija. Rusijos propaganda sėkmingai plinta iš dalies todėl, kad palikome jai atvirą lauką. Mes neturime atsakyti propaganda į propagandą. Tačiau JAV su Europos sąjungininkėmis turi glaudžiai bendradarbiauti, turi būti primenama, kad „pusiausvyra“ žiniasklaidoje nėra tas pat, kas „objektyvi“ žiniasklaida. Ypač tuomet, kai Maskva ir jos žiniasklaidos surogatai interneto erdves ir radijo bangas užpildo klaidinančiomis istorijomis, didžiuliais melais.
Dar svarbiau, mes turime panaudoti visas priemones mūsų žiniasklaidoje, kad galėtume informuoti rusus apie V. Putino korumpuoto, kleptokratinio režimo šaknis. V. Putinas pasitelkia nacionalizmą, siekdamas maskuoti prastėjančią ekonomiką ir tai, kad jo bendražygiai skurdina Rusiją finansiškai, kultūriškai ir dvasiškai. Jei V. Putinui ir toliau bus leidžiama eiti šiuo keliu, rusai turi žinoti, kad metų metams jų šalis liks niūri, skurdi, asociali ir nuolat vaduosis iš pagirių. Trumpai tariant, nacionalizmo korta turime žaisti prieš patį V. Putiną.
Trečia, turime turėti strategiją, kurios pagrindinis elementas būtų kietoji galia. Tai kietoji galia minkštąją daro naudingą ir veiksmingą. V. Putinas tai supranta. Todėl jis laimi Ukrainoje, tai yra viena priežasčių, kodėl jo propagandos kampanija kol kas atrodo veiksminga. Rusijoje ir už jos ribų turi būti matoma, kad V. Putinas pralaimi. Sankcijos yra svarus galios instrumentas, parodęs, kad gali įgelti. Tačiau vien sankcijomis Rusijos iš Ukrainos išvaryti nepavyks. Tik ginklai ir Ukrainos karių mokymai gali tai padaryti.
Kiti regione taip pat nori apsiginti. NATO sąjungininkės Rytuose (ypač Lenkija ir Baltijos šalys) sveikina administracijos sprendimą padidinti jų apsaugą karinių pajėgų rotacija, nedidelio kiekio karinės technikos dislokacija jų teritorijoje. Tačiau jos nerimauja, kad šių priemonių gali nepakakti.
Turime pasirengti grėsmėms, kurios nepatenka į penktojo straipsnio apibrėžimą – kibernetiniams išpuoliams, „žaliesiems žmogeliukams“. Neužtenka retorinio patikinimo dėl penktojo straipsnio: reikia planų dėl gerai apmokytos ir ginkluotos karinės jėgos dislokavimo. Čia negalima apsieiti ir be sąjungininkių išlaidų gynybai didinimo. Tai daryti sąjungininkės turėtų greičiau, nei pažadėjo neseniai vykusiuose aukščiausio lygio NATO susitikimuose.
Galiausiai JAV su ES turi sutelkti visas jėgas ir sukurti bendrą strateginę viziją. Naujienos šiame fronte ne tokios jau blogos: Prancūzija buvo gan griežta Irano klausimu, ji stengėsi perspėti B. Obamos administraciją apie Teherano galimybes ir ketinimus. Vokietijos kanclerė Angela Merkel, žinodama šalies verslo interesus, ėmėsi iniciatyvos dėl sankcijų Rusijai. Europos Komisija vysto energetinių išteklių diversifikavimo politiką, skirtą sumažinti priklausomybę nuo Rusijos resursų.
Vis dėlto Amerikos lyderystė – svarbi. Karas Irake sumažino mūsų patikimumą, mūsų nerangumas šnipinėjant sąjungininkus nepadėjo, B. Obamos lyderystės trūkumas netgi sukrėtė tuos, kurie tikėjo jo daugiašaliu, taikiu demokratiniu požiūriu. Europa suprato, koks būtinas, Madeleine Albright žodžiais tariant, yra JAV vaidmuo siekiant, kad pasaulis nevirtų priešiška jų interesams vieta.
Tačiau tai nereiškia, kad Europa laukia Amerikos, kad ši atliktų darbą už ją. Europa jau nėra jaunėlis, kuriuo turi pasirūpinti JAV. Reikalingas kitoks požiūris. Krizė Ukrainoje, ISIS grėsmė Europai suteikia progą sustiprinti transatlantinius santykius. Mažai tikėtina, kad prezidentas [B. Obama – LRT.lt] pasinaudos šia proga, tačiau tie, kurie dalyvaus artimiausiuose prezidento rinkimuose, „teisingą santykį su Europa“ gali pateikti kaip savo politikos prioritetą.