Septynis mėnesius baltus apsauginius kostiumus apsivilkę darbininkai lankėsi Tarhunoje, nedideliame žemdirbių miestelyje, esančiame maždaug už valandos kelio automobiliu į pietryčius nuo šalies sostinės Tripolio. Naudodami raudonos ir baltos spalvos juostas, jie pažymėjo taisyklingus stačiakampius rusvos žemės laukuose. Šiuose „sklypuose“ buvo iškasti 120 žmonių kūnai, nors nemaža teritorijos dalis liko dar nepaliesta, skelbia BBC.
„Kiekvieną kartą atkasęs naujus palaikus, stengiuosi elgtis kuo atsargiau, – sakė vienas iš darbininkų Wadah al Keeshas. – Vadovaujantis mūsų tikėjimu, sulaužius lavono kaulą, jo siela pajus skausmą.“
Regis, kai kurie palaikai priklauso praėjusią vasarą Tarhunos apylinkėse vykusių susirėmimų metu, devintaisiais užsitęsusio Libijos pilietinio karo metais, žuvusiems jauniems kovotojams. Kita vertus, daugelis mirusiųjų buvo ne kariai, o civiliai, įskaitant moteris ir net penkerių metų amžiaus vaikus. Ant kai kurių kūnų matyti kankinimų pėdsakų.
Šie kapai yra šiurpus siaubingo viešpatavimo, trukusio beveik aštuonerius metus, palikimas. Minėtąjį laikotarpį Tarhuna priklausė čionykščiams Kani broliams ir jų sukurtai kovotojų grupuotei.
Trijų iš septynių brolių jau nebėra gyvųjų tarpe, o likusiuosius 2020-ųjų birželio mėnesį privertė sprukti Libijos nacionalinės santarvės vyriausybei (NSV), kurią pripažįsta Jungtinės Tautos, ištikimos pajėgos. Nepaisant šio fakto, daugelis Tarhunos gyventojų iki šiol nedrįsta kalbėti apie brolių nusikaltimus. Kai kurie teigia, jog jiems tebegrasina Kani šalininkai.
Sudėlioti visą brolių Abdul-Khaliqo, Mohammedo, Muammaro, Abdul-Rahimo, Mohseno, Ali ir Abdul-Adhimo istoriją – nelengva. Kalbantis su juos pažinojusiais žmonėmis, paaiškėja siaubingi faktai, kaip neturtinga šeima pasinaudojo po 2011-ųjų revoliucijos prieš diktatorių pulkininką Muammarą Gaddafį Libiją apėmusiu chaosu ir valdė miestelio bendruomenę grynu negailestingumu.
„Tie septyni broliai buvo stačiokiški, neišauklėti. Jų socialinis statusas buvo lygus nuliui“, – teigė advokatas ir bendruomenės aktyvistas Hamza Dilaabas, matęs Kani šeimos narius vestuvėse ir laidotuvėse prieš 2011-ųjų revoliuciją.
„Kartu jie elgdavosi kaip hienų būrys. Keikdavosi ir pykdavosi. Kartais netgi vienas kitą daužydavo lazdomis“, – pridūrė jis.
Kilus revoliucijai, dauguma Tarhunos gyventojų liko ištikimi M. Gaddafiui. Diktatorius palankiai žiūrėjo į miestelį ir pagrindinių jo šeimų vyrams parūpino gerus darbus savo saugumo pajėgose. Kani buvo viena iš nedaugelio šeimų, rėmusių revoliucionierius, tačiau ne iš idealistinių paskatų, bet dėl 30-ies metų trukmės kivirčo su kai kuriais pusbroliais – M. Gaddafio šalininkais, paaiškino H. Dilaabas.
Skirtingos ideologijos privedė prie keršto ciklo, ir 2012 m. buvo nužudytas antras jauniausias iš Kani brolių – Ali. „Jis buvo jaunas ir gražus. Mirus Ali, likę broliai jį pavertė legenda“, – sakė Jalelas Harchaoui, Nyderlanduose esančiame „Clingendael“ institute dirbantis Libijos ekspertas, ištyrinėjęs šeimos istoriją.
„Brolių reakcija į žmogžudystę neapsiribojo atsakingų žmonių radimu ir užmušimu. Jie išžudė ir jų šeimas“, – nurodė ekspertas.
Broliai Kani pamažu užvaldė ir sustiprino mieste buvusias karines pajėgas bei sukūrė savo kovotojų grupuotę, kurią sudarė keletas tūkstančių narių. Kaip ir daugelis tokio pobūdžio kovotojų grupuočių Libijoje, jie turėjo prieigą prie valstybinių lėšų. Patenkinę keršto troškimą, likusieji broliai naudojo lėšas ir kovotojus, kad visiškai įsiviešpatautų Tarhunoje.
„Jų taktika buvo terorizuoti žmones dėl vienos priežasties – siekiant įbauginti. Tik dėl šios priežasties jie ir žudė. Bet kuris jiems pasipriešinęs Tarhunos gyventojas iškeliaudavo anapilin“, – sakė H. Dilaabas.
2017 m. balandžio 17 d. Hanan Abu-Kleish buvo namuose, kai į vidų įsiveržė brolių Kani kovotojų būrys. „Vienas iš jų prie mano galvos pridėjo ginklą, – prisiminė moteris. – Jis paklausė, kas dar yra namuose. Atsakiau, kad be manęs nieko nėra, bet kovotojas nutempė mane į tėvo kambarį.
Įsibrovėliai pareiškė mano tėvui, jog pirmiausia nužudys jį. Ir nužudė. Dariau viską, kas buvo mano valioje, kad juos sustabdyčiau, bet kovotojai tiesiog suvarpė jo krūtinę kulkomis.“
Tą dieną taip pat buvo nužudyti trys H. Abu-Kleish broliai ir du sūnėnai (14-os ir 16-os metų amžiaus). Kiti artimieji dingo be žinios. Spėjama, kad juos pagrobė brolių Kani pajėgos. H. Abu-Kleish sakė, kad nebuvo jokio motyvo, nebent tik tas faktas, jog jos šeima buvo pasiturinti ir gerbiama Tarhunoje.
Tuo metu broliai jau buvo sukūrę savo mini valstybę Tarhunoje bei aplink ją. Jų kišenėje atsidūrė netgi uniformuoti policininkai. Kani šeimos vyrai valdė savotišką verslo imperiją, prievartavo „mokesčius“ iš cemento gamyklos ir kitų vietos bendrovių, taip pat pastatė prekybos centrą ir įsteigė keletą legalių įmonių, skaitant skalbyklą.
Jie pelnėsi užtikrindami „apsaugą“ prekiautojams narkotikais ir migrantams, kurių keliai vedė per jų teritoriją, vykstant iš Sacharos prie Viduržemio jūros pakrantės. Tuo pat metu broliai gyrėsi, kad kovoja su narkotikų prekeiviais ir kad karo draskomoje Libijoje sukūrė tvarkos oazę.
Mini valstybei vadovavo Mohammedas al Kani, salafitas (fundamentalios islamo krypties išpažinėjas) ir antras vyriausias brolis. Jis buvo vienintelis Kani šeimos narys, įgijęs šiokį tokį išsilavinimą ir turėjęs reguliariai apmokamą darbą – prieš prasidedant revoliucijai dirbo vairuotoju naftos įmonėje. Kuklus ir ramus M. al Kani dažniausiai vilkėjo tradicinius salafitų drabužius.
„Gangsterių šeimose neretai taip nutinka, kad pagrindinis asmuo nėra nei labai bauginantis, nei charizmatiškas, – paaiškino J. Harchaoui. – Viršūnėje dažniausiai randi žmogų, kuris sugeba suprasti visas sudėtingas machinacijas, reikalingas nusikalstamos organizacijos egzistavimui. Toks buvo ir Mohammedas.“
Antras pagal svarbą – plikai galvą nusiskutęs Abdul-Rahimas, atsakingas už „vidaus saugumą“, t. y. susidorojimą su visais išdavyste įtariamais asmenimis. Ištįsusio veido Mohsenas ėjo „gynybos ministro“ pareigas ir buvo atsakingas už Kani šeimos kovotojų grupuotę.
„Abdul-Rahimas buvo pagrindinis žudikas, antras – Mohsenas“, – prisiminė H. Dilaabas. Vyro teigimu, jis ir daugelis kitų iš Tarhunos pabėgusių žmonių apie žmogžudystes informavo naująsias vyriausybes Tripolyje, „deja, vyriausybės ignoravo visus Kani šeimos nusikaltimus, nes brolių kovotojų grupuotė joms buvo naudinga“.
2017-aisiais broliai surengė karinį paradą, kuriame dalyvavo sunkioji ginkluotė, uniformuoti policininkai ir liūtai. Šie žvėrys buvo brolių asmeninė nuosavybė. Sklinda gandai, kad liūtams buvo sušertos kelios baisiosios šeimos aukos.
2019 m. broliai Kani ryžtingai pakeitė nuomonę apie pilietinio karo dalyvius: nutraukę sąjungą su vakarinę Libijos dalį kontroliavusia NSV, jie pasiūlė jos didžiausiam priešininkui generolui Khalifai Haftarui, valdžiusiam rytinę šalies pusę, naudoti Tarhuną atakoms prieš sostinę rengti.
Staiga miestelis tapo tarptautinio konflikto arena. K. Haftarą rėmė keistas aljansas, kurį sudarė Prancūzija, Egiptas, Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE) ir Rusija, nusiuntusi į brolių Kani valdomą Tarhuną samdinių. Kitoje barikadų pusėje Turkija gausiai tiekė ginklus, norėdama paremti Tripolio vyriausybę. Ko gero, būtent Turkijos bepilotė skraidyklė 2019 m. rugsėjo mėnesį užmušė Mohseną ir jaunausią iš brolių Abdul-Adhimą (jam buvo 22-eji).
Jų mirtys ir nesėkmingi bandymai užimti Tripolį atnešė kruviniausią laikotarpį Tarhunos istorijoje. „Broliams teko dažniau žudyti žmones, nes reikalai klostėsi ne pagal planą, – teigė J. Harchaoui. – Kaip kitaip užtikrinti, kad miestelio gyventojai nepereitų į priešo pusę? Taigi, Kani šeima vis giliau grimzdo į paranoją.“
Vyriausybei ištikimi kovotojai galiausiai užėmė Tarhuną 2020 m. birželio mėnesio pradžioje, o likę gyvi keturi broliai Kani ir jų kovotojai su K. Haftaro pajėgomis paspruko į rytinę Libijos dalį. „Taip tikėjomės, kad jų nebeliks, kad tą naktį neužmigome, vaikai džiaugėsi“, – sakė Rabia Jaballah.