Daugiau nei 900 žmonių gyveno šioje žemės ūkiu besivertusioje bendruomeninėje gyvenvietėje, turinčioje nuosavą valgomąjį paviljoną, tvarkingus kotedžus, mokyklą, medicinos įstaigas ir pasėlių laukus, rašo AP.
„Liaudies šventyklos žemdirbystės projektas“ plačiau žinomas Džounstauno pavdinimu, dėl jo įkūrėjo ir mokytojo Jimo Joneso. Nuošalioje Pietų Amerikos Gajanos valstybės teritorijoje įkurtoje religinėje bendruomenėje gyveno daugiu nei 900 žmonių.
Šio kulto narių tikėjimas buvo įkvėptas krikščioniškojo mokymo, tačiau taip pat rėmėsi marksistine ideologija, kurią būtų galima pavadinti kikščionišku socializmu. Bendrija Gajanoje buvo įkurta 1974 metais.
Galiausiai, kuomet JAV pareigūnams kilo įtarimų dėl galimos žmogžudystės, į bendruomenės teritoriją buvo nusiųsta delegacija, kurioje buvo ir JAV kongresmenas iš Kalifornijos Leo Ryanas. Jo delegacijai atvykus ir kilo nelemtas susišaudymas, kuris įžiebė baisią tragediją. 909 žmonės žuvo pačiame Džounstaune, dauguma jų – nuo cianido apsinuodijimo. Dar 9 žmonės žuvo per susišaudymą su JAV pareigūnais.
„Mes per ketverius metus iš nieko pastatėme bendruomenę, – prisimena Mike’as Touchette, dabar 65 metų senelis, tris dešimtmečius dirbęs Majamio hidraulikos kompanijoje. – Buvimas Džounstaune prieš tai, kai čia atsirado Jimas, buvo geriausias dalykas mano gyvenime.“
Jimas tai šventikas Jimas Jonesas – charizmatiškas, kaprizingas ir galiausiai piktas. Būtent jis sugalvojo Džounstauną (gyvenvietė taip pavadinta jo garbei, angl. Jonestown), jis ją pavertė realybe, jis ją ir sunaikino: pirmiausia „Liaudies Šventyklos“ nariai 1978 metų lapkričio 18 dieną netoliese esančiame lauko aerodrome nužudė JAV kongresmeną Leo Ryaną ir dar keturis asmenis, vėliau Džounstaune įvykusios masinės žmogžudystės ir savižudybės nusinešė šimtus gyvybių. Šis siaubas sunkiai suvokiamas net ir praėjus keturiems dešimtmečiams.
Vos tik atsikrausčius į šią koloniją J. Joneso sveikata ėmė sparčiai prastėti. Žinoma, kad jis vartojo narkotikų: įvairių stimuliantų, brbitiuarų, LSD leidžiamojo Vliumo ir kitų. Tai galėjo prisidėti prie prastėjančios fizinės ir psichologinės J. Joneso būklės.
Vis dėlto, kai kuriems pavyko išgyventi.
Dešimtims pavyko nepastebėtiems ištrūkti iš Džounstauno arba aplinkybės susiklostė taip, kad jie tądien buvo išvykę. Užaugę „Liaudies Šventykloje“ ar prisijungę prie jos paauglystėje, akimirksniu prarado gyvenimą, kokį pažinojo: bažnyčia, darbas, namai. Dauguma jų neteko svarbiausio – šeimos ir draugų. Ir visi jie po tragedijos pateko į naują pasaulį.
Keturis dešimtmečius, kol jie kūrė naujus gyvenimus, šie žmonės kovojo su sielvartu ir jausmu, kad jie buvo parijai. Kai kurie prisipažino, kad padėjo kulto vadui J. Jonesui užvaldyti žmones, atviliotus į jo daugiarasinę bažnyčią. Ir per jų gyvenimus Džounstauno istorija tęsiasi. Net ir dabar.
„Berkeley“ vaikas
Jordan Vilchez tėvai – škotų ir airių kilmės mama ir afroamerikietis tėvas – septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo „Berkeley“ universiteto pažanguoliai. Kai Jordan buvo šešeri, jie išsiskyrė.
Kai draugas pakvietė jos šeimą į „Liaudies Šventyklos“ bažnyčią vynuogyne, integruota bendruomenė juos tiesiog pakerėjo. Kai prie šios bendruomenės prisijungė 23 metų sesuo, Jordan, būdama dvylikos, nusprendė gyventi su ja.
„Šventykla išties tapo mano šeima“, – prisimena ji.
Atsidavimas idealams kėlė jos savigarbą. Šešiolikos ji pateko į Planavimo komisiją, kurios susirinkimai buvo keistas bažnytinių reikalų, pokalbių apie seksą ir meilikavimo J. Jonesui derinys.
Užuot baigusi vidurinę mokyklą, J. Vilchez persikėlė į San Franciską ir apsigyveno „Liaudies Šventyklos“ bendruomenėje. Vėliau, kai 1977 metais „New West“ žurnalas atskleidė čia vykstančius drausminius mušimus ir kitokį prievartinį elgesį, ji buvo išsiųsta į Džounstauną.
Varginantis darbas laukuose jai nepatiko. Kaip ir nepatiko Baltosios naktys, kai visi neidavo gulti ir, ginkluoti mečetėmis, buvo pasiruošę kautis su priešu, kuris niekada taip ir neatėjo.
J. Vilchez buvo išsiųsta į Gajanos sostinę Džordžtauną rinkti lėšų. Lapkričio 18 dieną ji buvo bažnyčioje, kai fanatiški J. Joneso pagalbininkai sulaukė siaubingo radijo pranešimo iš Džounestauno. Vos už pustrečio šimto kilometrų vyko masinės žmogžudystės ir savižudybės.
„Jie duoda mums nurodymą, kad turime nusižudyti“, – prisimena J. Vilchez. Per kelias minutes padėjėja ir jos trys vaikai perpjautomis gerklėmis guli negyvi krauju pasruvusiame vonios kambaryje.
Ilgus metus J. Vilchez gėdijosi to, kad priklausė šiai idealistinei grupei, kuri vėliau taip siaubingai susinaikino. „Visi tame dalyvavo ir dėl to viskas nuėjo tiek toli, kiek nuėjo“, – samprotauja ji.
J. Vilchez du dešimtmečius dirbo biuro vadove privačioje nusikaltimų laboratorijoje ir dabar, būdama 61 metų, pardavinėja savo meno kūrinius.
Pernai metais ji sugrįžo į seniai apaugusį Džounstauną. Ten, kur kažkada stovėjo mechanikos dirbtuvės, likusi tik surūdijusi įranga. Ji galėjo tik pajausti, kur stovėjo paviljonas, kadaise toks gyvybingas Džounstauno gyvenimo centras, kuriame mirė daugybė žmonių. Tarp jų ir jos dvi seserys ir du sūnėnai.
„Kai išėjau iš čia būdama 21 metų, palikau dalelę savęs, – sakė ji. – Grįžau atgal susigrąžinti tą jauną asmenybę, taip pat atsisveikinti.“
Jonesų pirmagimis
Nors per „Liaudies Šventyklos“ pamaldas jis mojuodavo ir šypsodavosi, iš pažiūros toks pat susižavėjęs viskuo kaip ir visi, Stephanas Gandhi Jonesas tvirtina, kad jis visada turėjo abejonių.
„Tai tikrai beprotiška“, – prisimena jis tada taip mąstęs.
Tačiau Stephanas buvo biologinis Jimo ir Marceline Jonesų sūnus. Ir „Liaudies Šventykla“ buvo jo gyvenimas – iš pradžių Indianoje, vėliau Kalifornijoje.
„Atrodė taip patraukliai ir unikaliai, kad mes užmerkėme akis prieš tai, kas buvo blogai“, – sakė jis, turėdamas omenyje ir tėvo seksualinius ekscesus, priklausomybę nuo narkotikų bei pompastiškas kalbas.
Kai mokėsi San Francisko vidurinėje mokykloje, jis buvo išsiųstas statyti Džounstauno. Tai turėjo būti nedidelis miestelis, kur bet kokio amžiaus ir bet kokios odos spalvos žmonės augina maistą ir vaikus.
Stephanas padėjo pastatyti krepšinio aikštelę ir suformuoti komandą. Likus kelioms dienoms iki L. Ryano atvykimo į gyvenvietę su tikslu išsiaiškinti faktus, žaidėjai buvo Džordžtaune, kur vyko Gajanos nacionalinių komandų turnyras.
Maištaudami, jie nepakluso J. Joneso nurodymui sugrįžti. Stephanas manė, kad per daug bailu įgyvendinti dažnus grasinimus „revoliucinėmis savižudybėmis“.
Tačiau kai „Liaudies Šventyklos“ ginkluoti banditai Port Kaitumos aerodrome nužudė kongresmeną, tris žurnalistus ir vieną dezertyrą, J. Jonesas nurodė užnuodyti vynuogių skonio gėrimą ir pirmiausia jo duoti vaikams. Tokiu būdu visi likusieji nenorės gyventi.
Stephanas ir dar keli kiti komandos nariai mano, kad jeigu būtų buvę ten, jie būtų galėję pakeisti istoriją. „Iš tikrųjų, mes buvome tie žmonės, kurie galėjo pasipriešinti, – tvirtina jis. – Nebūtų taip nutikę, kad mes imtume šaudyti aerodrome. Būtent tai viską sukėlė.“
Jam teko ilgus metus kęsti košmarus, gedulą ir gėdą. Bandydamas su tuo susidoroti, jis vartojo narkotikus ir liguistai treniravosi. „Aš susitelkiau į įniršį prieš tėtį ir jo ratą, užuot tvarkęsis su savimi“, – prisimena jis.
Daugiau kaip 300 Džounstauno aukų buvo vaikai. Dabar biuro baldų montavimo versle dirbantis Sephanas yra trijų dukterų tėvas – joms 16, 25 ir 29 metai. Jis teigia, kad jo atžalos matė, kaip jis griežia dantį, kalbėdamas apie tėvą, tačiau taip pat jos girdėjo jį ir kalbant su meile apie žmogų, išmokiusį jį užuojautos ir kitų dorybių.
„Žmonės klausia, „Kaip tu gali didžiuotis savo tėvu?“ – pasakoja jis. – Aš tiesiog turiu mylėti jį ir jam atleisti.“
Devintokas iš Fresno
Eugene’as Smithas prisimena, kaip jo motina, pamaldi afroamerikietė, patikėjo J. Joneso svajone po to, kai apsilankė Fresne vykusiose pamaldose. Ji atidavė savo namus „Liaudies Šventyklai“ ir jie persikėlė į San Franciską.
Jam buvo aštuoniolika ir jis vadovavo šventyklos statybų brigadai, kai kultas jam leido susituokti su šešiolikmete dainininke Ollie Wideman. Kai Ollie pradėjo lauktis, ji buvo išsiųsta į Džounstauną. Eugene’as pasiliko. Kai jis atvyko į Džounstauną pas savo motiną ir žmoną, Ollie buvo aštuonis su puse mėnesio nėščia.
Susitikimas su J. Jonesu nebuvo toks džiaugsmingas. J. Jonesas tris naujus atvykėlius išplūdo už blogą elgesį kelionės metu, vėliau jie buvo sumušti ir priversti dirbti 24 valandas iš eilės.
„Jis pažadėjo, kad kai atvyksime į Džounstauną, kūno bausmių nebus, – prisimena E. Smithas. – Per valandą tas pažadas buvo sulaužytas.“
Gyvenimas prašviesėjo po to, kai gimė poros pirmagimis Martinas Lutheris Smithas. Ollie dirbo vaikų darželyje, o Eugene’as kirto medžius. Vis dėlto, jo nepasitenkinimas pūliavo.
Kai jam buvo nurodyta vykti į Džordžtauną padėti dirbti su kroviniais, jis sukūrė pabėgimo planą: Ollie ir kiti bendruomenėje gyvenę dainininkai bei šokėjai, jo manymu, turėjo greitai būti siunčiami pasirodyti Džordžtaune ir tada jo šeima pabėgs į JAV ambasadą. Vis dėlto, šokėjai ir dainininkai liko Džounstaune linksminti L. Ryano. Tai E. Smitho žmonai, sūnui ir motinai kainavo gyvybes.
„Viskas, ką galėjau daryti, tai raudoti“, – sakė jis.
Po daugiau nei 22 metų, dirbtų Kalifornijos transporto departamente, E. Smithas 2015 metais išėjo į pensiją. Jis niekada daugiau nevedė, o Martinas Lutheris Smithas buvo jo vienintelis vaikas.
Gimęs „Liaudies Šventyklos“ šeimoje
Kai 1960 metais Indianapolio juodaodžių kvartaluose pasaulį išvydo Johnas Cobbas, jo motina ir vyresni broliai ir seserys jau buvo kulto nariais. Tačiau 1973 metais Johno vyresnieji brolis ir sesuo, kartu su šešiais kitais Kalifornijos koledžo studentais, paliko bendruomenę ir tapo jos priešais.
Atvykus sūnums paklydėliams, Cobbsų šeima tai nuo J. Joneso slėpė.
Johnas lankė San Francisko vidurinę mokyklą, kai jam buvo leista prisijungti prie geriausių draugų Džounstaune. Čia J. Cobbas pamatė nuo narkotikų pakvaišusį kadaise jį žavėjusį pastorių, dėl savo teisinių problemų bijantį kažkur pajudėti.
„Galima sakyti, mes jo gailėjome, – kalbėjo jis, – ir tai peraugo į nemėgimą, galbūt neapykantą.“
Jis taip pat buvo bendruomenės krepšinio komandos narys. Labiausiai vyras apgailestauja, kad tada komanda atsisakė sugrįžti į Džounstauną. „Šimtu procentų tikiu, kad ne visi būtų mirę“, – neabejoja jis. Tą dieną J. Cobbas neteko vienuolikos giminaičių, tarp jų mamos, jauniausio brolio ir keturių seserų.
Dabar 58 metų vyras turi modulinių biuro baldų verslą, yra vedęs ir turi dukrą, jai 29 metai. Vieną dieną, kai ji lankė vidurinę mokyklą, grįžusi namo papasakojo tėvams, kad per tikybos pamoką jie kalbėjo apie „Liaudies Šventyklą“. Tik tada tėvas papasakojo dukrai savo istoriją, kaip buvo išžudyta jo šeima. Dukra klausydama verkė.
Jonesų tamsiaodis įsūnis
1960 metais Jonesų šeima Indianoje įsivaikino juodaodį berniuką ir J. Jonesas dešimties savaičių kūdikiui suteikė savo vardą. „Mažasis Jimmy“ tapo „Vaivorykštės šeimos“ – jai priklausė baltaodžiai, juodaodžiai, korėjiečių kilmės amerikiečiai ir čiabuviai vaikai – dalimi.
Kalifornijoje jis buvo įtrauktas į bendruomenės gyvenimą. Tie, kurie laužydavo jos taisykles, buvo baudžiami. Iš pradžių tai buvo vaikų mušimas, vėliau – bokso mačai suaugusiems.
„Man tikslas pateisino priemones, – sakė jis. – Mes bandėme pastatyti naują pasaulį, progresyvią socialistinę organizaciją.“
Kultas teikė nemokamas reabilitacijos paslaugas turintiems priklausomybę nuo narkotikų, medicininę priežiūrą ir maistą.
Kai „Liaudies Šventykla“ persikėlė į Gajaną, jam buvo duotas ryšių su visuomene postas Džordžtaune, taip pat jis priklausė krepšinio komandai. Taigi, tą lemtingą dieną jis buvo pakviestas į šventyklos radijo studiją. Jo tėvas perdavė jam užkoduotą žinią, kad visi pasiruošę mirti įvykdydami „revoliucinę savižudybę“.
„Ginčijausi su savo tėčiu, sakiau, kad turi būti kita išeitis“, – prisimena vyras.
Jimas jaunesnysis Džounstaune neteko penkiolikos artimų giminaičių, tarp jų ir kūdikio besilaukusios žmonos Yvette Muldrow.
Vėliau jis susikūrė naują gyvenimą. Prieš tris dešimtmečius vyras vedė antrą kartą ir kartu su žmona Erin užaugino tris sūnus. Jis persivertė į katalikybę ir užsiregistravo į Respublikonų partiją. Ilgai dirbo sveikatos priežiūros sistemoje ir visą tą laiką kovojo su rimtomis savo sveikatos problemomis.
Žinoma, net ir norint pamiršti Džounstauną, jo pavardė amžinai jį primins. Lapkričio 18 dieną Ouklando Evergreen kapinėse minint keturiasdešimtąsias Džounstono tragedijos metines, jam teko pagrindinis vaidmuo. Čia palaidoti ir aukų, kurių tapatybė nebuvo nustatyta, palaikai. Čia esančiose keturiose grafito plokštėse išgraviruoti Gajanoje mirusių 918 žmonių vardai, tarp jų ir Jameso Warreno Joneso – toks buvo tikrasis šio kulto lyderio vardas. Tai giliai įžeidžia kai kuriuos čia žuvusių žmonių artimuosius.
„Kaip ir visi kiti, jis mirė čia, – aiškina jo įsūnis. – Nesakau, kad ne jis tai padarė. Tai jo darbas.“
Šio straipsnio autorius Timas Reitermanas, AP aplinkosaugos skyriaus redaktorius, rašė apie Džounstauną leidiniui „San Francisco Examiner“ ir buvo sužeistas tuomet, kai kulto nariai 1978 metais ėmė šaudyti į kongresmeną L. Ryaną. Jis kartu su velioniu Johnu Jacobsu yra knygos „Raven: The Untold Story of the Rev. Jim Jones and His People“ autoriai.
| Pagalbos telefonai: | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų. | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Emocinė parama internetu | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Messenger ar Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Visa papildoma informacija – puslapyje www.krizesiveikimas.lt. Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt Vaikų ir paauglių krizių intervencijjos skyrius. Veikia visą parą. (+370-5) 275 75 64. |