Komentuodamas Rusijos prezidento Vladimiro Putino kreipimąsi į Federalinį Susirinkimą, kuriuo V. Putinas Krymą grąžino Rusijai ir perbraižė Europos sienas, specialistas sako, jog pastarųjų įvykių net nėra su kuo palyginti – Rusijos prezidentui nėra lygių, tačiau gerbėjų tikrai netrūksta. Ir ne tik Rusijoje, bet ir už jos ribų.
V. Putinas puikiai moka ne tik stebinti priešininkus, konkurentus ir (jau buvusius) strateginius partnerius, palikdamas juos strateginių idiotų vietoje, bet ir meistriškai valdo propagandos instrumentus.
Rusijos prezidentas „nepraleido progos paminėti visus teiginius, kuriems atsirastų pritariančiųjų: sakė, jog nuolat apgaudinėjamos Rusijos ambicijos prisijungti Krymą yra teisėtos; tvirtino, jog Rusija paprasčiausiai bando apsisaugoti nuo amerikiečių ir jų sąjungininkų bandymų ją apsupti. Kosovas, Libija – nei vienas palyginimas V. Putinui „nėra gėdingas“ (Merkel) tiek, kad jis negalėtų juo pasinaudoti saviems tikslams, įvardydamas Ameriką blogio imperija, o Rusiją – tautų laisvės ir teisių gynėja, kuri tai seniai įrodė tiems patiems vokiečiams. Būkite malonūs, bent šiek tiek dėkingumo“, - rašo B. Kohleris.
„V. Putinui atsibodo pralaiminėti, dabar jis peržengia „raudonas linijas“. Labiau simboliškos vietos nei Krymas nebuvo įmanoma sugalvoti. Kartu su Krymu Jalta, kur Stalinas, Churchillis ir Rooseveltas dalinosi Europą, vėl tapo rusiška“, - teigiama straipsnyje.
„V. Putinas puikiai žino, jog NATO Rusijai karinės grėsmės nekelia; į krizę Kryme reaguoti dar nuosaikiau, nei tai padarė NATO vadovybė, galėjo nebent Fidžio Respublika“, - sako B. Kohleris.
„Turėtų išgirsti žodį iš keturių raidžių“
„The Times“ apžvalgininkas Rogeris Boyesas mano, jog „V. Putinas turėtų išgirsti žodį iš keturių raidžių – NATO“.
Televizijos laidų vedėjas Dmitrijus Kiseliovas žiūrovams pareiškė: „Rusija – vienintelė valstybė visame pasaulyje, galinti Ameriką paversti radioaktyvių pelenų krūva“. Nuskambėjus tokiems žodžiams, nieko keisto, jog V. Putinas „leido sau atlikti karinį veiksmą“.
Reaguodami į V. Putino agresiją, Vakarai tesugebėjo keletui Rusijos prezidento patarėjų uždrausti pirkti butus meilužėms Kensingtone“, - rašo R. Boyesas.
„Liūdna tiesa – ruošiamės parduoti Ukrainą“ – tęsia apžvalgininkas. Krymas pasilieka V. Putino rankose, Vakarai ir Kijevas sutinka nepriimti Ukrainos į NATO ir tokiu būdu suteikia daugiau galios rusų mažumai šioje šalyje. O Rusijos prezidentas žada „nedalinti Ukrainos į dalis – kol kas nedalinti“.
Autorius kategoriškai prieš. Europai reikalingos tik aiškiai apibrėžtos sienos – apibrėžtos tiek sąžine, tiek geografiškai. „Rytuose tas sienas reikia taisyti, taisyti negailint jėgų“. Tam reikia aiškesnės NATO pozicijos ir energijos tiekimo užtikrinimo garantijų.
Skeptikai įspėja, jog, priėmus Ukrainą į NATO, Vakarai bus priversti duoti pažadą, kurio negalės laikytis. Autorius teigia: „Siekiant užkirsti kelią karui, reikia Kremliuje pasėti pakankamai abejonių – kad jis būtų priverstas atsisakyti planų imtis karinių veiksmų“. R. Boyesas mano, jog pažadas suteikti karinę paramą žymiai realesnis nei pažadas priimti Ukrainą į Europos Sąjungą.
„Su V. Putinu susijusios problemos prasideda ne tada, kai susiduriame su realios jėgos grėsme, bet dar tada, kai tokio varianto net mintyse nėra“, - teigia autorius.
„NATO ir ES nuolat klydo ir visur“
Tuo metu vokiško leidinio „Der Spiegel“ apžvalgininkas Jakobas Augstenas rašo, jog „tikrieji naujo šaltojo karo kurstytojai sėdi visai ne Kremliuje, o Vašingtone, Briuselyje ir Berlyne“. Vakarų veiksmai veda prie 1989 metų susidūrimo su Rusija pasikartojimo.
Praeitą savaitę kairiųjų frakcijos lyderis iš Vokietijos Gregoras Gysi, rašo J. Augstenas, šalies parlamente pasakė labai svarbią kalbą, kurios esmė – NATO ir ES, vykdydami politiką Rusijos klausimu, nuolat klydo ir visur, kur tik įmanoma.
Vakarai nerimtai reagavo į Gorbačiovo pateiktą „Europos namų“ idėją ir siūlymą sukurti naują Europos saugomo architektūrą be NATO ir Varšuvos sutarties organizacijos. Be to, NATO pažeidė pažadą nesiplėsti prie Rusijos sienų ir pro ausis praleido Rusijos perspėjimus dėl priešraketinės gynybos elementų dislokavimo Europoje.
Į V. Putino siūlymą įsteigti laisvosios prekybos zoną, besidrieksiančią nuo Lisabonos iki Vladivostoko, Vakarai tik pagūžčiojo pečiais. Paskutinė žiauri diplomatinė klaida, anot straipsnio autoriaus, buvo Europos Komisijos pirmininko Jose Manuelio Barroso Ukrainai pateiktas reikalavimas pagaliau apsispręsti ir pasirinkti arba Rusiją, arba Ukrainą.
Vakarai visa tai daro vien dėl akiplėšiškos arogancijos. Anot G. Gysi, „JAV nori įgyti dar daugiau įtakos ir kuo įmanoma geriau apsaugoti jau turimą, o Rusija sau kelia tokius pačius tikslus“. Politikas teigia, jog „savo politiką Vakarai įvardija kaip visiškai normalią, o identiškas kitos šalies elgesys jiems prilygsta agresijai“.