Kitai daliai – apsijuokusios valstybės, išdavikiškai užpuolusios kaimynę, grasinančios pasauliui branduoliniu ginklu ir faktiškai pradėjusios pilietinį karą svetimoje teritorijoje bei „šaltąjį karą“ prieš kitaip mąstančius piliečius savo teritorijoje, metais, rašo svoboda.org.
Pagrindiniu šio naujo „kryžiaus žygio“ prieš giminingiausią kaimynę ir šią kaimynę palaikantį Vakarų pasaulį devizu tapo iš istorijos podėlių ištraukta „rusų pasaulio“ idėja.
Penktos kategorijos tamplieriai
Eurazizmas, kaip „ypatingas kelias“ Rusijai – savarankiškai civilizacijai, užimančiai unikalią vietą Europos ir Azijos sandūroje – yra senas rusų konceptas, gimęs dar 1920 metais emigracijoje, kai sugriuvo Rusijos imperija.
Jis taip pat siejamas su etnografo ir istoriko Levo Gumiliovo pavarde. Anot jo išplėtotos pasionariškos etnogenezės teorijos, kurią daugelis laiko pseudomoksliška, jokio totorių – mongolų jungo Rusioje nebuvo: egzistavo Rusios ir Ordos sąjunga prieš bendrą priešą – Vakarus. 1970 metais aplink L. Gumiliovą susibūrė mokinių ir pasekėjų grupė.
Jai priklausė ir filosofas Jurijus Borodajus, kuris 1994 metais, jau po savo mokytojo mirties, suformulavo imperijos suvienijimo koncepciją. Pagrindine varomąja jo jėga turėjo tapti rusai, istorinių likimų valia atsidūrę už Rusijos ribų.
Neoeurazizmo vedliu tapo Aleksandras Duginas. Jo gyvenimo kelias buvo vingiuotas, tačiau savotiškai dėsningas. 1962 metais jis gimė Vyriausiosios žvalgybos valdybos generolo šeimoje. Antrame kurse buvo išmestas iš Maskvos aviacijos instituto (priešininkai tvirtina, kad už nepažangumą, jis pats sako, kad už antisovietinę veiklą).
1980 metais jaunasis A. Duginas susipažino ir pradėjo bendrauti su būsimo islamiško atgimimo lyderiu Rusijoje Geidaru Džemaliu, kuris buvo už jį beveik dvigubai vyresnis. G. Džemalis tiesos ieškojusį jaunuolį įtraukė į poeto ir mistiko Jevgenijaus Golovino pusiau pogrindinį okultizmo ratelį.
Pusiau pogrindinis jis buvo dėl to, kad nebuvo valdžios persekiojamas taip, kaip liberalios pakraipos disidentai. Susižavėjimas ezoterika, alchemija ir okultizmu buvo laikomas nepavojinga inteligentijos keistenybe.
Talentingas, žavus ir aštraus proto J. Golovinas, Viduramžių žinovas ir gerbėjas, nuolat kalbėdavo apie sugrįžimą prie tradicinių vertybių, aprašytų romanuose apie riterius: hierarchijos, karinės narsos, tarnavimo idealui. Ratelio nacistinė atributika veikiau buvo provokacija, o ne įsitikinimų išraiška. Nepaisant to, ratelis vadinosi „Juoduoju SS ordinu“, o jo lyderis – reichsfiureriu.
1988 metais A. Duginas kartu su G. Džemaliu pagal J. Golovino rekomendaciją įstojo į vieną pirmųjų rusų nacionalistų – imperialistų organizacijų – Nacionalinį patriotinį frontą „Atmintis“. Tačiau jų narystė truko neilgai: po kelių mėnesių porelė dėl „okultinių satanistinių“ pažiūrų ir nelojalumo vadovybei iš organizacijos buvo pašalinta.
1989 metais A. Duginas pirmą kartą pabuvojo Vakaruose ir susipažino ten su pirmaisiais Europos dešiniaisiais, iš kurių perėmė „konservatyvios revoliucijos“ sampratą, ir su emigracijoje Paryžiuje gyvenusiu rašytoju Eduardu Limonovu.
1992 metų pavasarį A. Duginas, pasinaudodamas pažintimis kariniuose sluoksniuose, savo naujiesiems draugams Alainui de Benoist ir Belgijos naujųjų dešiniųjų lyderiui Robertui Steuckersui Generalinio štabo akademijoje Maskvoje surengė apvalaus stalo diskusiją su svarbiausiais akademijos dėstytojais.
Svečiai buvo sužavėti: savo šalyje užimdami marginalines pozicijas, Rusijoje jie bendravo su didžiulės branduolinės valstybės generolais. Šeimininkai savo ruožtu palaikė svečių antiamerikietišką poziciją ir atsidavimą sąmokslo teorijai.
Tų pačių 1992 metų rugpjūtį A. Dugino kvietimu Rusijoje apsilankė Jeanas – Francois Thiriart`as, o dar po metų – Christianas Boucher, Rytų tamplierių ordino Prancūzijoje vadovas. Ši okultinė organizacija laiko save pagrindine britų satanisto Aleistero Crowley mokymo saugotoja. A. Duginas susižavėjo šiuo mokymu ir įrašė A. Crowley į neoeurazizmo kūrėjus, o save – į „5-os kategorijos tamplierius“.
Slaptam žinojimui atsidavusio pranašo aureolę jis susikūrė tikinimais, neva dirbo KGB archyvuose su medžiaga apie Trečiojo reicho okultinių organizacijų veiklą.
1993 metais A. Duginas kartus su E. Limonovu savo idėjomis įkvepia ir įsteigia Nacionalbolševikų partiją (NBP). Nacionalbolševizmas, A. Dugino teigimu, „jungė viską, kas yra kraštutiniausia, kas buvo fašizme ir komunizme“.
A. Duginas, naudodamasis A. Kamennyj slapyvardžiu, publikuoja straipsnius partijos laikraštyje „Limonka“ ir tuo pačiu metu rašo geopolitikos vadovėlį, dirbdamas, jo paties žodžiais, „uždaru režimu“ Generalinio štabo akademijoje.
V.Putinas – absoliutus
1998 metais A. Duginui teko atsisveikinti su Nacionalbolševikų partija, tačiau dėl pasikeitusios didžiosios politikos krypties jam atsivėrė durys į valstybinius televizijos kanalus. Jis skaito paskaitas vis toje pačioje Generalinio štabo akademijoje ir tampa Rusijos Dūmos pirmininko Genadijaus Selezniovo patarėju.
Buvusiam Komunistų partijos Centrinio komiteto nariui patikėta parengti naują Kremliaus strategų sumanymą – dvipartinės sistemos idėją, sukuriant pagrindinę „opozicinę“ partiją, vienijančią valstybininkus nacionalistus. Štai tada ir prireikė A. Dugino, kurio pasaulėžiūroje nacionalizmas neįtikėtinai derėjo su imperializmu.
Po eilinių rinkimų partija skambiu pavadinimu „Rossija“ nukeliavo į nebūtį, už tai A. Duginas pateko į valdžios sluoksnius. 2003 metais jis suorganizavo ir ėmė vadovauti savo paties vaisiui - Tarptautiniam Eurazijos judėjimui.
Šio judėjimo Aukščiausiajam komitetui priklausė Federacijos tarybos vicepirmininkas Aleksandras Toršinas, Tarptautinių santykių komiteto pirmininkas Michailas Margelovas ir kiti gerai žinomi asmenys. Tarptautinio Eurazijos judėjimo Vykdomojo komiteto pirmininku tapo Užsienio žvalgybos tarnybos pulkininkas Piotras Suslovas.
Jis taip pat buvo garsus, tačiau tik siaurame profesiniame rate: priklausydamas specialiosios paskirties grupei „Kaskad“, Afganistane P. Suslovas vykdė žvalgybos užduotis, vėliau tarnavo Mozambike ir Angoloje.
Beje, jo tarnybos metai sutampa su analogiškais vieno artimiausių Vladimiro Putino draugų – „Rosneft“ prezidento Igorio Sečino – biografijos faktais. 90-ųjų pabaigoje P. Suslovas išėjo į atsargą ir dirbo saugumo patarėju Rusijos Dūmos aparate.
Kiek A. Duginas buvo artimas vadinamai Kremliaus galingųjų grupuotei, kuri 2000-ųjų viduryje pajuto poreikį „apsišvietusiam nacionalizmui“, egzistuoja skirtingos nuomonės. Tačiau patikimai žinoma, kad per trečiosios V. Putino kampanijos įkarštį A. Duginas pirmasis pasiūlė formulę, kurią po to perfrazavo Volodinas. Laikraščiui „Izvestija“ jis pareiškė: „V. Putinas – visur, V. Putinas – viskas, V. Putinas absoliutus, V. Putinas nepakeičiamas“.
Kai 2004 metais Kijeve driokstelėjo „oranžinė revoliucija“ ir Kremliui prireikė „antioranžinininkų“, A. Duginas iš karto įsijungė „į žaidimą“. 2005 metų vasarį jis suorganizavo Eurazijos jaunimo sąjungą.
Steigiamasis suvažiavimas vyko Vladimirsko srities Aleksandro mieste – ten pat, kur XVI amžiuje Ivanas Rūstusis įsteigė opričiną – nepaprastųjų situacijų valdymo sistemą, už kurią buvo atsakinga asmeninė caro pretorionų gvardija.
Savo pasekėjus A. Duginas pavadino „neoopričnikais“.
„Mes naujausio tipo imperijos kūrėjai, - teigiama Eurazijos jaunimo sąjungos nario Katekizme. – Mus tenkina tik pasaulio valdžia, ne mažiau. Mes žemių valdovų vaikai ir anūkai. Mums lenkėsi tautos ir šalys, mūsų ranka siekė pusę pasaulio, o padai mindė kalnus ir slėnius visuose Žemės rutulio žemynuose. Mes viską sugrąžinsime“.
Nacionalinė tapatybė pagal V. Putiną
Tuomet jis žengė patį jam būdingiausią ir Rusijos sąlygomis labiausiai tikėtiną žingsnį – ėmėsi draudimo priemonių. Dūma pradėjo kepti įstatymus, kuriais buvo siekiama įbauginti ir pažaboti nepritariančius bei mąstančius, nevyriausybines organizacijas, nepriklausomus žurnalistus. Tuo metu V. Putinas puikiai suprato, kad vien tik žabojimu – nors ir palyginus nedidelės, bet vis aktyvesnės gyventojų dalies – meilės nenusipelnysi.
2013 metų rugsėjį V. Putinas pasakė kalbą Valdajaus klubo suvažiavime – kasmet Kremliaus rengiamame Rusijos ekspertų iš užsienio susirinkime. Būtent ši auditorija buvo pati tinkamiausia „rusų pasaulio“ doktrinai paskelbti. Tarp garbių klubo svečių tą kartą buvo buvęs Vokietijos gynybos ministras Volkeris Ruehe, buvęs Prancūzijos ministras pirmininkas Francois Fillonas, buvęs Italijos ministras pirmininkas Romano Prodi.
V. Putinas kalbėjo apie filosofams būdingą, bet valstybės vadovui keistą temą – nacionalinę tapatybę. Jis pasiūlė žmonijai Rusiją kaip kelrodę žvaigždę, galinčią išvesti ją iš europietiškos Apšvietos pasėtų paklydimų tamsybės: „Mes matome, kaip daugelis Euroatlanto šalių nuėjo savo šaknų, įskaitant krikščioniškų vertybių, sudarančių Vakarų civilizacijos pamatą, atsisakymo keliu. Atmetamos moralės ištakos ir bet kokia tradicinė tapatybė: nacionalinė, kultūrinė, religinė ir net lytinė. Vykdoma politika, suplakanti į viena daugiavaikę šeimą ir vienos lyties asmenų partnerystę, tikėjimą Dievu ir tikėjimą Šėtonu“.
Vakarai, V. Putino teigimu, paskendo blogyje ir įvairiose nedorybėse, pamiršo savo tikėjimą dėl politinio korektiškumo ir multikultūrizmo. 2014 metų balandį Rusijos prezidentas su pasitenkinimu kalbėjo apie konservatyvią revoliuciją Europoje: „Naują skambesį įgauna vadinamos konservatyvios vertybės, apie kurias aš taip pat ne kartą kalbėjau. Viktoro Orbano pergalė Vengrijoje, kraštutinesnių jėgų sėkmė per pastaruosius rinkimus Vengrijoje, Marine Le Pen sėkmė Prancūzijoje (ji užėmė trečią vietą savivaldybių rinkimuose), šių tendencijų stiprėjimas kitose šalyse – tai tampa akivaizdu, tiesiog absoliučiai akivaizdu“.
Taip prasidėjo konservatyvioji revoliucija, apie kurios būtinybę kalbėjo A. Duginas ir jo bendraminčiai. Krymo prijungimas ir „Novorosijos“ projektas, sukėlę plačiosios publikos euforiją, turėjo tapti šios „revoliucijos iš viršaus“ katalizatoriumi.
Ideologas be idėjų
Tuo pačiu, beveik visų ekspertų, su kuriais kalbėjome, manymu, Krymo kaip tokio užėmimas nebuvo planuotas. V. Putinui jis iškrito tarsi karališkoji kortų eilė pokeryje, ir jis iš karto tuo pasinaudojo, kad iš karto išspręstų problemas tiek su burbėti pradėjusia savo šalimi, tiek su aplinkiniu pasauliu, kuris tuo metu jam taip pat vis mažiau patiko.
Ūgtelėję A. Dugino „neoopričnikai“ žygiavo pirmosiose neoimperinės kariaunos „Krymnaš“ gretose. Šiai įvairaus plauko kariaunai vadovavo jau pats Rusijos prezidentas V. Putinas. Asmeniškai.
Ideologams teko tenkintis opričnikų vaidmeniu. Tai, beje, nenuostabu. Juk vadas būna tik vienas.
Tačiau siekiant pagrįsti V. Putino veiksmus, keistai maišėsi iš pirmo žvilgsnio visiškai skirtingos koncepcijos ir idėjos – „rusų pasaulio“ ir eurazizmo. Mes kalbėjome apie tai su politologu Stanislavu Belkovskiu ir visuomeninio judėjimo „Rusijos pasirinkimas“ pirmininku Vladimiru Ryžkovu.
V. Ryžkovas mano, kad V. Putinui „rusų pasaulio“ koncepcija yra išskirtinai utilitaristinė. „Todėl, kad jokio kito būdo pateisinti Rusijos veiksmus Kryme ir Ukrainoje nėra. Todėl, kad šie veiksmai pažeidžia tarptautinius Rusijos įsipareigojimus ESBO, NVS, dvišalius Rusijos ir Ukrainos susitarimus, ypač didįjį 1997 metų Susitarimą dėl draugystės“.
„Štai ir rado pateisinimą – „rusų gynimą“, – sako politikas. – Tuo pat metu, kai Astanoje pasirašoma Eurazijos ekonomikos sąjunga, prisiminti „rusų pasaulį“ kategoriškai draudžiama. Ten naudojamasi kitu ideologiniu pamatu – eurazizmu. Tai grynai prieštaringa koncepcija: yra didžioji stepė, yra A. Duginas, yra slavai ir yra tiurkai, yra mongolai ir buriatai, ir juos harmoningai turi apjungti Eurazijos integracija. Vienas skalpelis imamas ir naudojamas Kryme – ant jo parašyta „rusų pasaulis“. Kitas skalpelis naudojamas Astanėje. Ant jo parašyta „Eurazijos sąjunga“. Trečiojo skalpelio griebiamasi Pekine, pasitelkiant BRICS koncepciją. Šios ideologemos tarpusavyje nedera. Kiekvienoje operacinėje jos turi savus instrumentus“.
S. Belkovskio manymu, V. Putinas yra absoliutus antinacionalistas ir apskritai nesupranta ir nepriima žmonių ideologinės motyvacijos. Savanaudiška motyvacija – kitas reikalas.
„Tokių žmonių jis nebijo, nes mano, kad juos visada gali papirkti ar įbauginti nušalinimu nuo lovio, - sako S. Belkovskis. – Tuo tarpu žmogaus su ideologine motyvacija jis negali niekuo papirkti ar įbauginti. Štai juos jis ir sodina į kalėjimus. Beje, didžiausią skaičių politinių kalinių šiuolaikinėje Rusijoje, pasodintų pagal Baudžiamojo kodekso 282 straipsnį, sudaro rusų nacionalistai...“.
Tame, ką V. Putinas yra pasakęs per savo karjerą, S. Belkovskis įžvelgia „visų pasaulio ideologijų pėdsakus“. Realioje politikoje V. Putinas viską paaiškino per vieną iš spaudos konferencijų maždaug prieš metus, primena analitikas. Tąkart remdamasis Berdiajevu jis sakė, kad konservatizmas – tai judėjimo atgal prevencija. Štai jis nuo jo ir saugo. Jis įtikino save, kad gelbėja Rusiją, o reformos reikalingos tik tada, kai jos prisidės prie esamos tvarkos užkonservavimo, o ne jos koregavimo ar panaikinimo.
S. Belkovskis įžvelgia asmeninį V. Putino motyvą: „Tai ne rusų ir ne sovietų pasaulis – tai jo pasaulis. V. Putino pasaulis, kuriame jis turi užimti vietą, atitinkančią jo savo paties įsivaizdavimą. Visa kita jam yra nesvarbu“.
V. Putinas, jo teigimu, yra rusofobas – jis netiki kūrybiniais rusų tautos sugebėjimais bei galimybėmis ir yra įsitikinęs, kad demokratija tik padėtų į valdžią Rusijoje ateiti fašistinės pakraipos avantiūristams, kurie pražudytų šalį.