Tebėra daug neatsakytų klausimų
Nuo tada, kai prieš pusantrų metų sėdo į Prancūzijos prezidento kėdę, Emmanuelis Macronas šį klausimą vienokia ar kitokia forma kelia nuolatos. Pagrindinis jo siekis – suteikti svarumo savo sumanytam projektui, vadinamam Europos intervencijos iniciatyva (EI2).
Pajėgas pagal šią iniciatyvą sudarytų, taip sakant, pasirengusiųjų koalicija. Ji nebūtų siejama nei su NATO, nei su priklausymu ar nepriklausymu Europos Sąjungai. Ši pasirengusiųjų koalicija ne tik galėtų užsiimti tuo, kuo dabar užsiima nacionalinės vyriausybės, pavyzdžiui, vykdytų civilių evakuaciją ar teiktų jiems pagalbą užklupus ligoms, bet ir esant reikalui imtųsi bendrų karinių veiksmų.
Šiuo metu E. Macrono iniciatyvoje dalyvauja dešimt šalių, tarp kurių ir Didžioji Britanija, o tai reiškia, kad glaudūs gynybos ryšiai Paryžių ir Londoną sies nepriklausomai nuo to, kokia bus derybų dėl „Brexit“ baigtis.
Šis E. Macrono projektas privertė kilstelti antakius ne vienos Europos sostinės lyderius. Kas būtų tas, kuris duotų leidimą naudoti jėgą? Koks visame tame būtų Jungtinių Tautų vaidmuo? Kas ir kaip būsimas pajėgas finansuotų? Ir pagaliau – kiek kartų Europos lyderiai entuziastingai aiškino disponuojantys aukštos parengties koviniais batalionais ir kovinėmis grupėmis?
Pirmą tokį ambicingą gynybos planą Paryžius ir Londonas pasirašė dar 1998 m. Sen Malo mieste Prancūzijoje. Kuo baigėsi šis ir vėlesni panašūs sumanymai, žinome. Gerai bent tai, rašo J. Dempsey, kad E. Macronas stengiasi kurti tam tikrą strateginę kultūrą, kurios Europos Sąjungai verkiant trūksta.
Pasauliui minint Pirmojo pasaulinio karo pabaigos šimtmetį Prancūzijos prezidentas pareiškė, esą Europai reikėtų turėti nuosavą tikrą kariuomenę. „Turime būti pajėgūs apsiginti nuo Kinijos, Rusijos ir net Jungtinių Amerikos Valstijų, – sakė E. Macronas. – Mums reikalinga tokia Europa, kuri pati gebėtų geriau apsiginti ir kuriai nereikėtų priklausyti nuo Jungtinių Valstijų.“ Niekas, pasak autorės, ir nesiginčija, kad Europa turėtų labiau rūpintis tuo, kaip jai užsitikrinti savo pačios saugumą. Šiais klausimais sutariama transatlantiniu lygmeniu.
Prakalbo itin netinkamu metu
Žodinio pavidalo paramos E. Macronas sulaukė iš Angelos Merkel. Antradienį kalbėdama Europos Parlamente Vokietijos kanclerė sakė, kad Europa neturėtų ir toliau kliautis vien išorės apsauga. „Turime imti savo likimą į savo pačių rankas, – kalbėjo ji. – Europa turėtų turėti viziją vieną dieną susikurti tikrą europinę kariuomenę.“
Tačiau tuojau pat ji pareiškė, esą „tai nebūtų kariuomenė, nukreipta prieš NATO, – tai veikiau būtų geras priedas prie NATO. Niekas nenori, kad dėl nusistovėjusių ryšių kiltų kokių nors klausimų“. Dar ji paragino steigti Europos saugumo tarybą, kuriai šalys pirmininkautų rotacijos tvarka. Tokia struktūra esą padėtų suvienodinti Europos gynybos ir saugumo politiką. Klausimas vienas: kaip tai veiktų tęstinumo ir efektyvumo prasme?
Šimtųjų paliaubų metinių proga E. Macronas nepamiršo sukritikuoti JAV prezidento Donaldo Trumpo: už tai, kad šis nusprendė „trauktis iš svarbiausios nusiginklavimo sutarties, sudarytos po devintajame dešimtmetyje Europą ištikusios raketų krizės. Kas labiausiai dėl to nukenčia? Europa ir jos saugumas.“ Jis nė žodžiu neužsiminė apie tai, kad Rusija pastaraisiais metais šios sutarties nesilaiko.
Varžymasis gali tapti pragaištingas
Kalbant apie tolimesnę ateitį, taip, Europai reikia savų gynybos pajėgų. Tačiau šiuo momentu, vertinant politiškai, tokios kalbos nedaro tvirtesnės nei Europos Sąjungos, nei NATO, rašo J. Dempsey.
Europos Sąjungoje yra užtektinai šalių, kurios Prancūzijos vadovaujamas europines karines pajėgas vertintų su įtarumu, nepaisant, kad Europos nuogąstavimai dėl saugumo ne visada sutampa su Amerikos. Antai Lenkija ir kai kurios kitos ES valstybės mano, kad europinės kariuomenės formavimas susilpnintų NATO ir, atitinkamai, neigiamai paveiktų santykius su Jungtinėmis Valstijomis. Užuot sukusi galvą, kaip būtų galima sustiprinti Europos gynybos ir saugumo politiką, Varšuva šiuo metu visą dėmesį skiria strateginių saitų su Vašingtonu vystymui. Tačiau, vienaip ar kitaip, Lenkijos politinė įtaka Europos Sąjungoje dabar yra ypač menka. Ryšius su JAV kariuomene uoliai plėtoja ir Suomija bei Švedija, kurios net nėra NATO narės.
Pažvelgus, kas vyksta NATO viduje, irgi galima sužinoti nemažai įdomaus. Vieningai sutariama, kad karinio ir civilinio bendradarbiavimo srityje NATO ir ES turi dirbti kur kas glaudžiau. Sutariama ir dėl to, kad bet koks NATO ir ES tarpusavio varžymasis dėl to, kas ir kokių karinių įsipareigojimų turėtų laikytis, gali būti pragaištingas. Tai – bereikalinga. Pastangos ir ištekliai, ir taip nepasižymintys gausumu, būtų paprasčiausiai dubliuojami. Europos Sąjungos ir europinių NATO valstybių gynybos sektorius pasižymi itin ryškiais trūkumais, pradedant tuo, kad jos niekaip nesugeba įsigyti vienodo modelio tankų ir sraigtasparnių, ir baigiant tuo, kad, užuot bandžiusios tarpusavyje kaip nors derinti savo gynybos pramonę, šios šalys viena į kitą žvelgia su pavydu ir žiūri tik savęs.
Maskvai lieka tik pasidžiaugti
Labiausiai NATO pareigūnus E. Macrono raginimuose kurti tikrą europinę armiją erzina tai, kada jie pasigirsta ir kuo jie yra grindžiami. „Labai įžeidžiantys žodžiai, – savo „Twitter“ paskyroje rašė D. Trumpas. – Ar nederėtų Europai pirmiau iki galo įvykdyti savo įsipareigojimų NATO – iki šiol ją daugiausia išlaiko JAV.“
NATO diplomatų įsitikinimu, tokie E. Macrono sumanymai kaip šis gali apsunkinti Amerikos transatlantininkų pastangas įtikinti D. Trumpo administraciją remti ES ir NATO. „Tai, kad D. Trumpas kritikuoja europiečius, ir tai, kad jie jam iš principo nerūpi, nėra gerai, – „Carnegie Europe“ sakė vienas NATO diplomatų. – Tačiau E. Macrono elgesys gali būti suprastas ir kaip Europos noras nuo Jungtinių Valstijų atitolti savo valia.“
Dar, pasak J. Dempsey, esama ir Rusijos požiūrio. Kremlius ramiai sau pažeidinėja dvišalę Branduolinių ginklų kontrolės sutartį – europiečiai dėl to kiek rauko nosį, tačiau tai toli gražu neprilygsta tam pasipiktinimui, kurį jie reiškia D. Trumpo sprendimo trauktis iš šios sutarties atžvilgiu, – ir džiūgauja, matydamas E. Macroną, besidraskantį prieš Jungtines Valstijas. Išvysti NATO silpstančią ir besusiskaidančią visada buvo Rusijos tikslas. Matyti ir Europos Sąjungą sukančią tuo pačiu keliu – dar vienas tikslas. Deja, Vakarų lyderiai, patys to nesuvokdami, V. Putinui padeda.