Europos Liaudies Partijos lyderiai, tarp kurių mažiausiai šeši ministrai pirmininkai ir prezidentai, sekmadienio popietę Briuselyje kartu su A. Merkel pristatė planą, kuo užpildyti įtakingiausius ir svarbiausius Europos Sąjungos postus. Į Europos Komisijos pirmininko postą jie pasiūlė socialdemokratą Fransą Timmermansą, o ne Europos Liaudies Partijos kandidatą vokietį Manfredą Weberį.
A.Merkel pasiūlymas – neįtikėtinas smūgis konservatorių partijai, ilgą laiką atlikusiai vieną pagrindinių vaidmenų Europos Sąjungos scenoje. Šiuo metu partijai priklauso Europos Komisijos, Europos Parlamento ir Europos Vadovų Tarybos vadovų postai. Remiantis A. Merkel planu, dėl kurio ji galutinai susitarė Didžiojo 20 (G20) viršūnių susitikimo paraštėse Osakoje, Europos Liaudies Partija lieka tik su Europos Parlamento pirmininko postu ir vyriausio įgaliotinio užsienio politikos ir saugumo klausimais mandatu.
Partijos įtakingiausieji, tarp kurių ir valstybių lyderiai, dėl to ne juokais įsiuto. Ir netruko savo pyktį išreikšti sekmadienį per Europos Liaudies Partijos posėdį prieš Europos Sąjungos viršūnių susitikimą. Jie skundėsi, kad susitarimo siūlymas parengtas su jais nesitarus, ir pareiškė, kad jo jokiais būdais neparems. Ginti A. Merkel nepanoro niekas.
„Nė vieno ginančio žodžio. Žmonės buvo labai supykę“, – sakė vienas kalbintas Europos Liaudies Partijos narys.
A.Merkel atvyko manydama, kad „tai tebus nedidelis formalus susirinkimas, o dėl Osakoje parengto pasiūlymo visi bus nusiteikę palankiai. Deja, bet visi iki vieno jam pasipriešino. Neįmanomas dalykas“, – pridūrė jis.
Pareigūno teigimu, A. Merkel, prieš bandydama įsiūlyti savo susitarimą Japonijoje, su savo partijos kolegomis nesikonsultavo. „Nebuvo jokio pasitarimo, tai buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus. O A Merkel kaip reikiant nustebo, kad niekas jai nepritarė“, – pridūrė pašnekovas.
Alyvos į ugnį įpylė ir tai, kad į svarbų postą siūloma Mariya Gabriel – pakankamai jauna buvusi Europos Parlamento narė iš Bulgarijos, pastaruosius kelerius metus dirbusi Europos Komisijos skaitmeninės ekonomikos komisare.
„Mariya Gabriel? Vyriausia įgaliotinė kam? Tai buvo lūžio taškas“, – ne juokais nustebęs klausė vienas parlamentaras, o jo balsas net drebėjo iš pykčio.
Europos Liaudies Partijos nariai bandė rasti atsakymą į klausimą, kokie galėjo būti A. Merkel motyvai. Jie tvirtina, kad jos siūlymas palankus tik Vokietijai ir jai asmeniškai, nes padėtų gerinti santykius su Socialdemokratų partija (jos koalicijos partneriais Berlyne). Be to, ši situacija iš dalies palanki ir M. Weberiui, kuris, remiantis Osakos planu, gali tapti Europos Parlamento pirmininku.
Opozicijos būta tokios nuožmios, jog A. Merkel Europos Liaudies Partijos susitikimą paliko jam dar nepasibaigus ir nuėjo į Europos Vadovų Tarybos pastatą „Europe“, kur ieškojo paguodos pas Europos Vadovų Tarybos prezidentą Donaldą Tuską, Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną ir kitus bei aptarė būdus, kaip ištrūkti iš šios aklavietės. Europos Liaudies Partijos nariai net ir A. Merkel išėjus nesiliovė lieję pykčio.
„Gana sąžininga teigti, jog priešiškumo Osakoje parengtam siūlymui iš Europos Liaudies Partijos narių nestinga. Absoliuti dauguma šios politinės partijos ministrų pirmininkų nemano, kad turėtume taip lengva ranka, be jokios kovos, atiduoti Europos Komisijos vadovo postą“, – situaciją tada pakomentavo Airijos ministras pirmininkas Leo Varadkaras.
Centro dešiniosios pakraipos Europos Liaudies partija ir jos centro kairės analogas Europos Socialistų partija (ilgametės Europos Sąjungos politinės sistemos lyderės) šiuose Europos Parlamento rinkimuose prarado 70 mandatų, o liberalai, žalieji ir populistai kartu gavo 99 vietas parlamente. Nepaisant visko, Europos Liaudies Partija vis tiek pademonstravo geriausią rezultatą, įtikindama daugumą savo narių, jog jiems teisėtai priklauso Europos Komisijos pirmininko postas, tačiau galiausiai liko sužlugdyta ir kontroliuojanti sumenkusią daugumą.
Nepaisant geriausio rezultato rinkimuose, partija, ilgą laiką valdžiusi Europos Sąjungą, tikėtinoje proeuropietiškoje daugumos koalicijoje greičiausiai liks mažuma. Prisijungus E. Macrono centristams ir Žaliesiems, koalicija bus žymiai progresyvesnė, o tai reiškia, kad Europos Liaudies Partija nebegalės tvirtinti esanti savaime suprantama jos lyderė.
Dauguma konservatorių, panašu, niekaip nenori susitaikyti su neišvengiamais pokyčiais. Remiantis nauja Europos Parlamento matematika, centro dešinės ir centro kairės jėgos nebegali diktuoti žaidimo taisyklių. Tai taip pat reiškia, kad naujų Europos Sąjungos lyderių rinkimai bus sudėtingesni nei bet kada anksčiau. Socialistai ir liberalai netruko suvienyti jėgas ir duoti aiškiai suprasti, jog tikrai neparems M. Weberio kaip kandidato į Europos Komisijos pirmininko postą. O konservatoriai nenorėjo nusileisti nei posto, nei konkretaus kandidato į jį klausimu. Kompromisinis variantas antradienio vakarą visgi buvo surastas.
Birželio 21 dieną vykusio Europos Vadovų Tarybos susitikimo metu pirmą kartą išsamiau diskutuota, kam turėtų atitekti įtakingiausi postai, tačiau jis baigėsi be galutinių sprendimų – vadovams tada nepavyko netgi išsiaiškinti, dėl ko tiksliai jie nesutaria.
Prieš pat atnaujinant derybas, D. Tuskas ir jo komanda paprašė A. Merkel išspręsti problemą, galimai trukdančią procesui: neatlyžtantį Europos Liaudies Partijos siekį išlaikyti Europos Komisijos pirmininko postą, į jį pasodinant M. Weberį. Kiti lyderiai A. Merkel sakė, kad ji turi pasirinkti: galbūt postas atitektų jos partijai, bet jį užimtų ne M. Weberis, arba ji gali kautis dėl jo kandidatūros ir likti be nieko. Dabar jau aišku, kad į šį postą nominuota vokietė Ursula von der Leyen.
M. Schulzas, buvęs Vokietijos socialdemokratų partijos lyderis, šiuo metu tėra eilinis Vokietijos parlamentaras. Toks likimas jį ištiko pralaimėjus kovą dėl kanclerio posto. Nepaisant to, M. Schulzas vis dar turi storą kontaktų knygelę. Jis paskambino į Portugaliją ministrui pirmininkui Antonio Costai ir pasiūlė išeities iš aklavietės ieškoti prisiminus geriausio kandidato arba Spitzenkandidat procesą (ir tokiu būdu Europos Komisiją perleisti socialistams).
A.Costa kartu su M. Schulzu tapo įtakingiausių postų skyrimo būtent socialistams derybininkais. Kartu jis parengė planą, pagal kurį socialistai susisiektų su M. Weberiu ir pasiūlytų jam sprendimą. Jis galėtų užleisti savo vietą F. Timmermansui, o mainais užimti Europos Parlamento pirmininko postą (penkeriems metams – dvigubai kadencijai).
Deja, visos tos derybos, o jų būta daug ir įvairių – tiek tarp D. Tusko ir A. Merkel, tiek tarp M. Schulzo ir A. Costos, tiek tarp M. Weberio ir F. Timmermanso bei visi tiek planavimai (tiek Osakoje, tiek Berlyne) – baigėsi nesėkme dėl labai paprastos priežasties: jose nedalyvavo likusieji Europos Liaudies Partijos nariai, ir taip jau susierzinę dėl susiklosčiusios ne itin palankios situacijos.