Miško gaisrai yra natūrali sekvojų gyvenimo ciklo dalis, padedanti išlaisvinti jų sėklas. Tačiau dėl klimato kaitos Kalifornijoje kyla naujo tipo ekstremalūs gaisrai, dėl kurių nustoja galioti šis „ekologinis kontraktas“. Gaisro liepsnos ima supti Milžinų mišką ir grasina sunaikinti vieną didžiausių pasaulio gamtos stebuklų.
Pasak pareigūnų, du dideli gaisrai – „Paradise“ ir „Colony“, apimantys daugiau nei 3,5 tūkst. hektarų plotą, trečiadienį buvo priartėję maždaug per kilometrą nuo senovinės girios.
Naujieji gaisrai kelia didesnį pavojų sekvojoms, nes yra greitesni ir intensyvesni. 2020 metais gaisras „Castle“ sunaikino 10 proc. jų populiacijos, palikdamas po savęs apanglėjusių kamienų ir išdegusių šakų vainikų kapines.
Ekspertai baiminasi, kad naujausias gaisras gali būti pražūtingas jau ir taip atsidūrusiems pavojuje milžiniškiems medžiams, kurie daugelį metų buvo laikomi beveik atspariais ugniai.
„Klimatologiniu požiūriu esame dar neištirtoje teritorijoje, – sakė Crystalas Koldenas, Kalifornijos Mercedo universiteto gaisrų tyrinėtojas, stebėjęs gaisro kelią link kritiškai sauso miško. – Tai tikrai ne tos sąlygos, kuriomis norėtųsi, kad degtų ugnis“.
Pasak C. Koldeno, didžiausią susirūpinimą kelia rekordinis karštis ir pražūtinga sausra, kuri šią vasarą siaubė Kaliforniją. Visa tai iš medžių išsiurbė vandenį ir susilpnino jų apsaugą. Garų slėgio deficitas – rodiklis, rodantis, kaip intensyviai gali degti ugnis – taip pat yra rekordiškai didelis.
Sekvojos ir Karališkojo kanjono nacionalinių parkų atstovas Markas Ruggiero sakė, kad trečiadienį ugniagesiai gelbėtojai buvo itin budrūs ir strategiškai išsidėstę stebėjo girią.
„Turime daug ugniagesių komandų ir atidžiai stebime“, – sakė jis.
Dėl gaisro jau teko evakuoti parko darbuotojus ir netoliese gyvenančius žmones, su artėjančia ugnimi kovoti liko tik ugniagesių komandos ir patys medžiai. Istoriškai milžiniškos sekvojos turi ginklą nuo ugnies ir yra netgi nuo jo priklausomos, sakė Robertas Yorkas, Kalifornijos Berklio universiteto miškininkystės profesorius adjunktas, 18 metų tyrinėjantis šią retą rūšį.
Milžiniškoms sekvojoms, kurios auga tik Kalifornijoje ir daugiausia pietinėje Siera Nevados dalyje, reikia ugnies, kad galėtų daugintis. Jos ypač prisitaikiusios prie „tam tikros rūšies, t. y. mažo intensyvumo gaisrų“, – sakė R. Yorkas.
Šie medžiai, turintys storą ir saugią žievę, su aukštomis, toli nuo liepsnos besidriekiančiomis lajomis, yra fiziškai prisitaikę išgyventi gaisrą. Ugnis įkaitina jų kankorėžius ir paskatina juos atsidaryti ir išbarstyti daugybę sėklų ant ugnies sukurto pelenų substrato, kuris idealiai tinka dygimui.
Skaičiuojama, kad kiekvienas didžiulis medis turi 13 tūkst. kankorėžių, o kiekviename jų yra 200 sėklų, t. y. maždaug 2,6 mln. sėklų viename medyje.
Dažnai, kai kyla gaisras, medyje lieka randas, sakė R. Jorkas. Kadangi sekvojos gali gyvuoti daugiau kaip 3 000 metų, ištyrus medžius buvo rasta ilgų ir išsamių žymų, rodančių, kad medžiai istoriškai gaisrus patirdavo vidutiniškai kartą per 10 metų.
Ne kiekvienas gaisras baigiasi sėkmingu nauju derliumi. Įvairios sąlygos, įskaitant sausrą, gali apsunkinti dauginimąsi. Be to, yra kol kas nežinoma, kaip klimato kaita keis gaisrų dažnumą, stiprumą ir sezoniškumą.
„Mano supratimu, iš tiesų svarbus klausimas yra toks: ar šie medžiai yra prisitaikę prie naujo gaisrų režimo ir naujo klimato?, – sakė R. Yorkas. – Ir, ko gero, jie nėra prisitaikę prie tokių stiprių ir intensyvių gaisrų“.
Iš tiesų, daugelis šiemet Kalifornijoje kilusių gaisrų tikrai nebuvo mažo intensyvumo. Stipraus vėjo ir sausos augmenijos kurstomi gaisrai išskyrė didžiulius kiekius energijos.
Pasak C. Koldeno, jei kuri nors iš milžiniškų sekvojų sudegs, tai bus dar viena „klimato kaitos auka“.
„Daugelio šių medžių amžius viršija 3 000 metų, o tai yra ilga istorija, kurią galime prarasti, – sakė jis. – Koks bus Sekvojų nacionalinis parkas, jei jame neliks sekvojų?“