„Visus šiuos metus jie stengėsi priversti mane gailėtis to, ką padariau, – sakė ji BBC. Tai buvo pirmas jos interviu nuo tada, kai praėjusį mėnesį ji buvo nuteista už sąmokslą užgrobti valdžią. – Buvau karštose, paskui šaltose kamerose, be oro ar šviesos, be žmonių. Visus metus be nieko."
M. Kalesnikava yra viena ryškiausių iš šimtų politinių kalinių, suimtų Baltarusijoje kilus masiniams protestams po diskredituotos prezidento Aliaksandro Lukašenkos pergalės 2020 metais. Daugelis buvo žiauriai sumušti, kai kurie išvaryti į tremtį, nes nuo 1994 metų valdžioje esantis A. Lukašenka ėmėsi triuškinti visus disidentus.
„Žinojau, kad, jei jie manęs nenužudys, tikrai įkiš į kalėjimą“, – apie savo pasipriešinimą deportacijai pasakojo M. Kalesnikava, raštu atsakydama į BBC klausimus, kurie jai buvo perduoti per šeimos narius. „Tie, kurie tarnauja šiai sistemai, abejonių man nepaliko. Bet aš nieko nesigailiu ir vėl padaryčiau tą patį“.
„Niekas iš mūsų nėra laisvas“
Šis nepaklusnumo aktas akimirksniu suteikė M. Kalesnikavai didvyrės statusą tarp protestuotojų, kuriems ji vadovavo reikalaudama nutraukti autoritarinį A. Lukašenkos valdymą, įsitikinusi, jog pastaroji jo pergalė rinkimuose buvo suklastota. Dėl to jai skirta 11 metų laisvės atėmimo bausmė.
M. Kalesnikava vadina bylą „absurdiška“, teigdama, kad jos tikslas atnešti „teigiamų pokyčių“ į Baltarusiją buvo pernelyg populiarus, kad valdžia galėtų toleruoti.
Milžiniškus protestus, kilusius po praėjusių metų rugpjūčio rinkimų, numalšino riaušių policija, yra aiškių įrodymų, kad ji naudojo kankinimus. Vyko masiniai areštai: žmogaus teisių grupė „Viasna“ iki šiol suskaičiavo daugiau nei 700 politinių kalinių, tarp jų kelis savo narius.
„Apgailestauju tik dėl to, kad baltarusiai bijo, kad niekas iš mūsų nėra laisvas, – iš savo kalėjimo kameros parašė M. Kalesnikava. – Taip pat apgailestauju, kad yra tie, kurie vykdo siaubingus nusikaltimus prieš žmones, prieš savo pačių prigimtį. Prieš patį gyvenimą".
Laisvės simbolis
Fleitininkė M. Kalesnikava atėjo į politiką agituoti už bankininką Viktorą Babaryką, mėginusį dalyvauti prezidento rinkimuose 2020 metais. Kai jos kandidatas buvo areštuotas, M. Kalesnikava prisidėjo prie Sviatlanos Cichanouskajos komandos. Į rinkimų kovą S. Cichanouskaja stojo, kai jos vyras buvo įmestas į kalėjimą, ir tapo staigmena rinkėjams.
Moterys tapo pasipriešinimo ketvirtį amžiaus trunkančiam A. Lukašenkos valdymui veidu, staiga išjudinusios baltarusius reikalauti pokyčių. Tačiau netrukus S. Cichanouskaja turėjo bėgti dėl saugumo sumetimų. Tuomet nepažįstami vyrai Minske įgrūdo M. Kalesnikavą į furgoną ir dingo. Šį rugpjūtį ji buvo nuteista uždarame teisme kartu su opozicijos advokatu Maksimu Znaku.
„Kalėjimas yra šlykšti vieta“
Jos namai dabar yra 2,5 m x 3,5 m kamera su „dviem gultais, tualetu, praustuvu, televizoriumi, virduliu, puodeliu, dubenėliu, stalu, suoliuku ir dangaus vaizdu pro grotas“. Aktyvistė sako, kad kalėjimo pasivaikščiojimų aikštelė ne ką didesnė, bet ji kasdien joje bėgioja 50 minučių.
Likusį laiką ji leidžia skaitydama, mokydamasi anglų ir vokiečių kalbų, per mėnesį parašo iki 200 laiškų. Ji sau leidžia tik vieną nusiskundimą: kad „visi visur rūko“, o tai kenkia jos, kaip fleitininkės, plaučiams. Tačiau būtent iš muzikantės profesijos M. Kalesnikava semiasi stiprybės. „Klasikinės muzikos atlikėjai išsiugdo karinę discipliną ir jėgą per visus tuos repeticijų metus“ parašė ji ir pridūrė, kad prisitaikė prie naujos egzistencijos „akimirksniu ir be problemų“.
„Kalėjimas yra šlykšti vieta. Bet čia jaučiuosi kaip laisvas ir laimingas žmogus“, – parašė aktyvistė. „Žinau, kiek daug žmonių manimi rūpinasi ir apie mane galvoja. Tai man suteikia neįtikėtinų jėgų eiti į priekį. Ir tikrai žinau, kad gėris triumfuos.“
Jokių iliuzijų
Dabar rašydama iš kalėjimo ji prisipažino „nesanti sužavėta“, kad taip ilgai praleis už grotų.
Buvęs M. Kalesnikavos advokatas, netekęs šio statuso kaip ir kiti, kurie ją gynė, sakė BBC, kad visas procesas buvo skirtas izoliuoti porą nuo visuomenės. Pati aktyvistė sako, kad dabar baltarusiai neturi „iliuzijų“ dėl teismų sąžiningumo šalyje. „Pasitikėjimas valstybės institucijomis sunaikintas, – rašė ji. – Visi puikiai supranta, kad nėra nepriklausomų teismų ar teisėjų (...) jie tarnauja režimui“.
M. Kalesnikavos šalininkai netiki, kad ji atliks visą bausmę: jie tvirtina, kad politiniai pokyčiai į Baltarusiją ateis greičiau, nepaisant žiaurių valdžios susidorojimų. Tą pačią viltį puoselėja ir M. Kalesnikava. Paklausta, kodėl šoko pirmąją savo teismo dieną, ji atsakė, kad „geriau šokti nei kentėti“.