Jis – vienas iš daugelio civilių, patekusių į spąstus tarp kariuomenės ir angliškai kalbančių sukilėlių grupuočių, bandančių atsiskirti nuo frankofoninės šalies daugumos. Konfliktas sukrėtė vietos ekonomiką ir, anot Jungtinių Tautų, išžudė šimtus žmonių, o maždaug 160 000 privertė bėgti iš namų.
„Kariuomenė degina namus, naikina, grobia turtą ir žudo piliečius, – pokalbio metu Doualoso uostamiestyje, kur apsistojo pas giminaičius, pasakoja 41-erių Cyprainas, iškėlęs sąlygą, kad jo pavardė nebus paminėta, nes baiminasi dėl savo saugumo. – Separatistų kovotojai puola, grobia ir net žudo žmones, kuriuos įtaria esant savo priešais.“
Kol kas nesimato galo konfliktui, prasidėjusiam 2016 m. pabaigoje nuo taikių protestų prieš prancūzų kalbos dominavimą šiaurės vakarų ir pietvakarių regionų mokyklose ir teismų salėse, kur dauguma žmonių kalba angliškai. Praėjusią savaitę šalies prezidentas 85-erių Paulis Biya tviteryje pranešė, kad lieps gynybos pajėgoms „neutralizuoti“ visus kovotojus, kurie nesudės ginklų – šį įspėjimą jis pirmą kartą paminėjo savo tradicinėje metų pabaigos kalboje.
Antrasis ilgiausiai (daugiau nei tris dešimtmečius) valdžioje esantis Afrikos lyderis P. Biya spalio mėnesį laimėjo ginčytinus prezidento rinkimus, tad prie šalies vairo pasiliks ir toliau.
Šiurpūs vaizdai
Nors vyriausybė draudžia žurnalistams savarankiškai lankytis konflikto siaubiamuose regionuose, socialiniai tinklai beveik kasdien platina šiurpius vaizdus. Neseniai buvo išplatinta nuotrauka, kurioje pavaizduota nukirsta kareivio galva, palikta gulėti vidury kelio šiaurės vakarų regiono sostinėje Bamendoje.
„Kariuomenė nesugebėjo perimti į savo rankas kaimo vietovių kontrolės, o tarp separatistų kyla vis daugiau priešiškumo, jie kovoja vieni su kitais dėl valdžios ir teritorijos, – teigia Hansas De Marie Heungoupas, Briuselyje įsikūrusios Tarptautinės krizių grupės analitikas. – Kelius kontroliuoja arba separatistai, arba gynybos pajėgos. Gyventojai kenčia abiejų pusių priekabiavimą.“
Konfliktas izoliavo teritoriją nuo likusio Kamerūno – pagrindinio regiono centro, kurio keliai ir uostai yra gyvybiškai svarbūs kaimyninėms šalims, įskaitant Čadą ir Centrinės Afrikos Respubliką.
Žemės ūkio krizė
Kamerūno didžiausia valstybinė žemės ūkio bendrovė šią savaitę pranešė, kad dėl krizės prarado 35 milijardus CFA frankų (61 mln. dolerių), o daugiau nei pusė iš 22 000 darbuotojų negali dirbti.
„Cameroon Development Corp.“ trys pagrindinės auginamos kultūros – palmių aliejus, guma ir bananai – žymiai sumažėjo, be to, dviejuose anglakalbiuose regionuose buvo visiškai sunaikinti dideli dirbamos žemės plotai, pranešė bendrovės generalinis direktorius Franklinas Njie.
Krizės šaknys siekia kolonijinių galių sprendimą po Pirmojo pasaulinio karo suskaldyti tautą į prancūzų valdomą teritoriją ir mažesnę britų kontroliuojamą zoną. Nuo tada, kai Kamerūnas 1961 m. buvo suvienytas, angliškai kalbanti mažuma (maždaug penktadalis gyventojų) skundžiasi nevienodomis įdarbinimo ir švietimo galimybėmis, lyginant su prancūzakalbe dauguma.
Tokios žmogaus teisių aktyvistų grupės kaip „Human Rights Watch“ ir „Amnesty International“ Kamerūno kariuomenę kaltina piktnaudžiavimu padėtimi, įskaitant mirties bausmių vykdymą ir kaimo gyventojų plėšimą. Separatistai nužudė daugiau kaip 120 policijos ir kariuomenės pareigūnų ir mobiliaisiais telefonais nufilmavo, kaip kankina kaimų seniūnus, kaltinamus bendradarbiavus su vyriausybe.
Kariuomenės išpuoliai
Gynybos ministerijos komunikacijos vadovas Didier Badjeckas atmetė gyventojų kaltinimus, kad kariuomenė piktnaudžiauja įgaliojimais, o pranešimus, kad kariai abiejuose konflikto siaubiamuose regionuose padeginėja namus, pavadino melagingais.
„Apie šią krizę socialinė žiniasklaida skleidžia daug suklastotų naujienų“, – telefonu pareiškė jis.
Nors P. Biya iš pradžių krizę ignoravo, jis pažadėjo sukurti komitetą, kuris nuginkluotų ir integruotų kovotojus. Sprendimas abiejuose regionuose iššaukė smurto bangą, pakurstęs separatistų ir kariuomenės susidūrimus.
„Vyriausybė Jaundėje ėmėsi šiokių tokių priemonių, tačiau iš esmės nesprendžia pagrindinių krizės priežasčių ir toliau priešinasi bet kokiam dialogui“, – teigia H. Heungoupas.
Kyla pavojus, kad neramumai išplis ir į aštuonis kitus prancūzakalbius Kamerūno regionus.
Gruodžio 23 d. į Bangouraino miestelį įsiveržė apie 300 ginkluotų vyrų ir padegė gyventojų namus – tai didžiausias išpuolis prancūziškai kalbančioje Kamerūno teritorijoje nuo konflikto pradžios.
Šis incidentas socialinėje žiniasklaidoje sukėlė tokias piktas kamerūniečių reakcijas, kad Žmogaus teisių ir demokratijos centras išplatino pareiškimą, raginantį prancūzakalbius ir anglakalbius „suimti save į rankas ir susilaikyti nuo neapykantos kurstymo ir kerštavimo“.
Tarp tūkstančių žmonių, neseniai pabėgusių į prancūzakalbius regionus – ir 41-erių dailidė Killianas, paprašęs, kad jo pavardė nebūtų minima, nes bijo keršto. Jis teigia pabėgęs tada, kai kariuomenė padegė jo namus ir dešimtis kitų pastatų Kumbo mieste šiaurės vakaruose.
„Vos išnešiau sveiką kailį, – prisimena jis. – Tikiuosi, kad mano žmona ir du vaikai tebėra gyvi.“