Po kelis dešimtmečius trukusio autokratinio valdymo ir praktiškai jokios viešos politinės erdvės Baltarusija virtusi šalimi, neturinčia jokios organizuotos demokratinės politinės jėgos. O būtent dėl šios priežasties taip sunku prognozuoti, kas galėtų iškilti kaip galimas naujas šalies politinis lyderis.
Kaip ten bebūtų, dar prieš metus trys populiariausi Baltarusijos opozicijos kandidatai rugpjūčio 9-osios rinkimuose – Viktoras Babarika, Valerijus Cepkala ir Siarhejus Cichanouskis, kurį vėliau pakeitė žmona Sviatlana – iš viso nebuvo laikomi net galimais dabartinio prezidento konkurentais.
Jeigu A. Lukašenka atsistatydins arba uždegs šviesą sąžiningiems rinkimams, bus atvertos durys dešimtims potencialių kandidatų.
Bent jau kol kas aišku tik tiek, jog yra daugybė politinių trafaretų, kuriuos galėtų atitikti naujasis Baltarusijos prezidentas. Štai keli potencialių kandidatų į Baltarusijos prezidento postą modeliai.
Prorusiškas kandidatas
Prorusiškas kandidatas neabejotinai savo kampaniją pradėtų nuo kaltinimų A. Lukašenkos valdžiai bandymais atsukti nugarą Maskvai, nors būtent Kremlius Baltarusijai yra suteikęs didžiulės finansinės ir politinės paramos. Toks kandidatas rinkėjams neabejotinai primintų, jog šalies valdžia dar 2005 metais žadėjo suvienodinti Baltarusijos ir Rusijos valiutą, tačiau šio pažado niekada neištesėjo, nors ir toliau naudojosi Rusijos rinkomis ir finansinėmis subsidijomis.
Tokie kandidatai kritikuos probaltarusiškus kandidatus, vadins nacionalistus „naciais“ ir tvirtins, kad baltarusių kalba neturėtų būti laikoma valstybine kalba, nes dauguma šalies žmonių kiekvieną dieną vartoja rusų kalbą. Tokie asmenys pasisakys už tvirtesnius ryšius ir glaudesnį bendradarbiavimą su Maskva, o save pristatys kaip pačius patikimiausius ir lojaliausius Kremliaus partnerius.
Potencialūs kandidatai: Baltarusijos liberaldemokratų partijos narys, laikinai einantis šalies ministro pirmininko pareigas Olegas Gaidukevičius. Nors ir prisijungė prie A. Lukašenkos rinkiminės kampanijos, politikas kritiškai vertina prezidento veiksmus, kurių jis po rinkimų ėmėsi prieš protestuotojus ir opozicijos politikus. Maža to, politikas paskelbė įkūręs „Baltarusijos liaudies patriotinį judėjimą“ – partiją, kurios pagrindinis tikslas išsaugoti santykius su Rusija ir Kolektyvinę saugumo sutarties organizaciją (posovietinių valstybių karinį aljansą).
Kita potenciali kandidatė – Elvira Mirsalimova, judėjimo „Pilietinis susitarimas“ vicepirmininkė, pastaroji politinė jėga atsakinga už Kremliui palankią žiniasklaidos priemonę „Politring“. Politikė aršiai kritikuoja Baltarusijos valdžią nesugebant stiprinti santykių su Rusija ir nuolat kartoja, kad baltarusiai – tai rusai, o Josifą Staliną įvardija kaip „garbingą politinį lyderį“.
Daugiau prorusiškų kandidatų: Viktoras Babarika – banko valdytojas, pasižymintis prorusiškomis pažiūromis. Jis ketino siekti Baltarusijos prezidento posto, tačiau, nors ir surinko daugiau nei 300 tūkst. parašų, rinkimuose dalyvauti jam neleista. Valerijus Cepkala, kuriam pavyko per Maskvą pasitraukti į Europą, taip pat įvardijamas kaip vienas iš variantų. Jis parašė atvirą laišką Rusijos prezidentui, kuriame jo prašo liautis rėmus Aliaksandrą Lukašenką (taip pat prašė Vakarų lyderių paremti Baltarusijoje vykstančius procesus).
Kas juos remtų? Parama tokiam prorusiškam kandidatui tiesiogiai priklausys nuo to, už kokio artumo santykius su Rusija jis pasisakys. Remiantis viešosios nuomonės tyrėjais „Belarussian Analytical Workroom“, prorusiškos nuotaikos Baltarusijoje šiuo metu yra žemiausiame taške per pastaruosius 20 metų: mažiau nei 50 proc. remia tolimesnę integraciją su Rusija, nustatyta 2019 metų gruodžio mėnesio apklausoje. Vos 3,7 proc. respondentų palaiko Baltarusijos tapsmą Rusijos Federacijos dalimi.
Nepaisant to, skaičius norinčiųjų su Rusija turėti aiškią atskirtį taip pat negausus – vos 6,8 proc. Iš viso net 42 proc. mano, kad Baltarusijai geriau išsaugoti sąjungą su Rusija nei jungtis prie Europos Sąjungos. 76 proc. įsitikinę, kad abi šalys turėtų palaikyti tiesiog draugiškus santykius.
Proeuropietiškas kandidatas
Bet kokia kampanija, kurios tikslas – išstumti A. Lukašenką, neabejotinai neapsieis be bent vieno proeuropietiško lyderio, kuris bandys apeliuoti į europietišką baltarusių tapatybę ir sužais artumo Europos Sąjungai korta.
Baltarusiją su Europos Sąjunga jungia bendros sienos, Baltarusija priklauso Rytų Partnerystės programai – tai bendra iniciatyva, vienijanti Europos Sąjungą ir šešias Rytų Europos valstybes. Būtent šį argumentą gali pateikti proeuropietiškas kandidatas, teigdamas, kad Minskas turėtų neabejotinai pasinaudoti galimybe ir visiems laikams atsikratyti priklausomybės nuo Rusijos ir siekti glaudesnės integracijos su Europos Sąjunga.
Toks kandidatas rinkėjams žadėtų siekti panašių privilegijų kaip Ukraina ar Gruzija: asociacijos sutarties, prekybos naudos bei, pavyzdžiui, bevizio režimo piliečiams. O kadangi Europos Sąjunga šiuo metu ne itin suinteresuota narystės derybomis su jokia nauja nare iš Rytų Europos, proeuropietiškas kandidatas gali griebtis ir argumento, esą, ryšių su Europos Sąjunga stiprinimas dar nereiškia, kad reikia visiškai atstumti Rusiją.
Potencialūs kandidatai: Proeuropietiškas kandidatas greičiausiai priklausys tradicinei opozicijai, turės ryšių su Europos institucijomis, įskaitant įtakingiausias Europos Parlamento grupes bei frakcijas. Galimais proeuropietiškais kandidatais rinkimuose gali tapti: tremtyje šiuo metu gyvenantis buvęs šalies užsienio reikalų ministro pavaduotojas, buvęs kandidatas rinkimuose ir „Europietiškos Baltarusijos iniciatyvos“ lyderis Andrejus Sannikovas; dar vienas buvęs kandidatas rinkimuose ir judėjimo „Už laisvę“ lyderis Aleksandras Milinkevičius; buvęs „Jungtinės pilietinės partijos“ vadovas Anatolijus Liabedzka. Dar vienas tinkamas proeuropietiškas vardas – Volha Kavalkova, politinė naujosios kartos veikėja, šiuo metu atliekanti dešimties parų laisvės atėmimo bausmę už protestų Baltarusijoje organizavimą. Ji turi daug ryšių Briuselyje ir kitose Europos sostinėse.
Kiti kandidatai: buvęs Baltarusijos kultūros ministras ir buvęs šalies ambasadorius Lenkijoje ir Prancūzijoje Pavelas Latuška. Jis po rugpjūčio 9-osios rinkimų atvirai pasisakė prieš A. Lukašenką ir tapo gana ryškia asmenybe protestuose, taip pat prisijungė prie opozicijos Koordinavimo tarybos prezidiumo.
Kas juos remtų? Remiantis viešosios nuomonės tyrėjais „Belarussian Analytical Workroom“, maždaug 32 proc. Baltarusijos gyventojų mano, kad jų gyvenimas pagerėtų, jeigu Baltarusija sukirstų rankomis dėl partnerystės su Europos Sąjunga, o ne pasiliktų sąjungoje su Rusijos Federacija.
Ši bazė turi daug potencialo drastiškai išaugti, nustatė praeitais metais Europos Sąjungos Rytų Partnerystės projektas: net 89 proc. baltarusių teigiamai arba neutraliai vertina Europos Sąjungos įvaizdį, o 51 proc. Baltarusijos gyventojų Europos Sąjunga pasitiki.
Jeigu proeuropietiškam kandidatui pavyktų išlaikyti neutralius santykius su Rusija, tuo pačiu siekiant glaudesnio bendradarbiavimo su Europos Sąjunga, jam netgi pavyktų pelnyti ir Rusijos šalininkų prielankumą – ypač tuo atveju, jeigu Europos Sąjunga parems poziciją, jog Baltarusijai, bent jau dabar, nereikia rinktis Rusiją arba Europos Sąjungą.
Nacionalistas
Kitomis aplinkybėmis toks kandidatas būtų paprasčiausiai pavadintas patriotu. Tik po dešimtmečių, per kuriuos rusų kalba dominavo Baltarusijos švietime, versle ir valstybės valdyme, bet kas, pasisakantis už Baltarusijos tapatybę ir kalbą, greičiausiai būtų vaizduojamas kaip ekstremistas (arba, jeigu pasitelktume prokremliškų veikėjų žodyną, tiesiog nacis).
Toks kandidatas neabejotinai sieks ginti baltarusių kalbą vartojančius asmenis, kurie ankstesnės valdžios jautėsi atstumti ir diskriminuojami. Jo vertybių sistema gali svyruoti nuo konservatizmo iki naujojo liberalizmo, tačiau pagrindinis jo tikslas – atkurti baltarusių kalbos statusą ir panaikinti oficialų rusų kalbos, po 1995 metų referendumo tapusios antrąja oficialiąja Baltarusijos kalba, statusą.
Potencialūs kandidatai: Tremtyje gyvenantis politikas Ziaonas Pazniakas galėtų būti realiausias kandidatas (jeigu tik būtų atitinkamai pakeisti įstatymai ir leista daugiau nei 10 metų šalyje negyvenantiems asmenims siekti prezidento posto). Priešiškumo Rusijai neslepiantis Z. Pazniakas Kremliaus šmėklą regi net ir dabartinėje šalies opozicijoje ir jos lyderių veiksmuose.
Kitas potencialus nacionalistinės krypties kandidatas – Pavelas Seviarynecas, labai charizmatiškas ir puikiai žinomas krikščionis demokratas, atlikęs aktyvų vaidmenį probaltarusiškuose XX amžiaus paskutinio dešimtmečio vidurio judėjimuose ir bandęs laimę 2010 metų prezidento rinkimuose. Rugpjūtį sulaikytas likus dienai iki prezidento rinkimų, politikas dėl kaltinimų riaušių kurstymu gali už grotų atsidurti net penkiolikai metų, o kol laukia teismo kalėjime jau praleido 75 dienas už dalyvavimą nesankcionuotuose susibūrimuose.
Kiti kandidatai: Buvusi parlamentarė ir Baltarusių kalbos bendruomenės pirmininkė Alena Anisim – aktyvi kalbos klausimo gynėja, nebijanti viešai prieštarauti A. Lukašenkos pozicijai.
Kas juos remtų? Greičiausiai šiuos kandidatus palaikytų išsilavinusi baltarusių kalba kalbančiųjų mažuma. Aktyvistams neblogai sekasi siekti, kad vaikai būtų ugdomi baltarusių kalba, būtų plečiamas oficialios baltarusių kalbos vartosenos laukas. (Maždaug 60 proc. Baltarusijos gyventojų baltarusių kalbą įvardija kaip savo gimtąją, teigia valstybinis transliuotojas ONT TV. Remiantis oficialiomis visuomenės apklausomis, šis skaičius artimesnis 47 proc., o tai reiškia, kad panašus skaičius žmonių savo gimtąja kalba laiko rusų).
Jeigu nacionalistinių pažiūrų kandidatas gali pasirodyti pernelyg konservatyvus mažumų teisėms, pavyzdžiui, panorėtų netradicinės seksualinės orientacijos žmones išginti iš prodemokratiškų judėjimų ir pavadintų homoseksualumą liga, ką yra padaręs P. Seviarynecas, potencialūs rėmėjai kaip alternatyvą gali pasirinkti proeuropietišką kandidatą.
Demokratiškasis Lukašenka
Turint omenyje, kiek ilgai A. Lukašenka išbuvo prezidento poste, neturėtų stebinti faktas, kad bent vienas kandidatas prezidento rinkimuose norės išsaugoti populiariausius A. Lukašenkos režimo principus, pavyzdžiui, pensijų ir socialinio draudimo schemas, griežtą ekonomikos kontrolę ir paramą oficialiam rusų kalbos statusui.
Tokio formato kandidatai galėtų žadėti daugiau laisvių kitose sferose, pavyzdžiui, užtikrintų didesnę žodžio ir politinio aktyvumo laisvę. Jie tai pat paremtų laipsnišką ekonomikos reformą, tačiau išsaugotų A. Lukašenkos pamėgtą strategiją užsienio politikos klausimais mėtytis tarp Europos Sąjungos ir Rusijos.
Potencialūs kandidatai: Dabartiniai ar neseniai pareigas užėmę aukšto rango valdininkai, pavyzdžiui, buvęs Baltarusijos ministras pirmininkas Siarhejus Rumasas arba dabartinis užsienio reikalų ministras Vladimiras Makey. Abu jau seniau buvo minimi kaip galimi kandidatai į prezidentus, bet abu apie savo politines ambicijas viešai kalbėti nenori.
Kiti kandidatai: Nors toks scenarijus ir labai menkai tikėtinas, tačiau A. Lukašenka gali pasiduoti spaudimui ir tapti nuosaikesniu prezidentu, taip išsaugodamas postą.
Kas remtų? Dauguma baltarusių nerimauja dėl ekonominių perspektyvų ir gali balsuoti už dabartinio režimo atstovus ir taip, esą, užsitikrinti, kad šalies ekonomika nežlugs, o žmonių gyvenimas bent jau drastiškai nepablogės.
Remiantis „Washington Post“ apklausa, „daugiau nei 60 proc. respondentų teigia, kad didžiausią nerimą jiems kelia augančios kainos ir infliacija, taip pat maži atlyginimai ir nedarbas“. Jeigu kandidatui pavyktų užtikrinti, kad valdžia nepradės masiškai atleidinėti žmonių atgyvenusiose sferose, o išsaugos orius atlyginius bei pensijas, tokiam politikui gali pavykti užkariauti baltarusių širdis.