„Banderininkai“ – Kremliuje ir tarp jam palankių rusų bendriniu tapęs žodis, kuriuo pavadinamas kažkas itin nekenčiamas, kilęs iš Ukrainos, siejamas su fašizmu ir ginklu užėmusiu valdžią Ukrainoje.
Stepanas Bandera – Ukrainos Rytuose daugelio laikomas Vokietijos nacionalsocialistų kolaborantu, Vakaruose – už Ukrainos nepriklausomybę sudėtingomis sąlygomis kovojusiu herojumi. Kaip yra iš tiesų?
Kai prieš ketverius metus prezidento postą paliekantis Viktoras Juščenka S. Banderą paskelbė Ukrainos didvyriu, Ukrainoje ir net kai kur Europos Sąjungoje kilo nepasitenkinimo banga. Sprendimą pasmerkė Europos Parlamentas, o naujoji Viktoro Janukovyčiaus vyriausybė vėliau apdovanojimą paskelbė neteisėtu ir anuliavo.
Bet kiekvieną naujųjų metų pirmąją dieną – tai S. Banderos gimtadienis – tūkstančiai ukrainiečių Kijevo centre susirenka jo pagerbti. Lvove trečdalis save laiko S. Banderos šalininkais, rytiniuose miestuose teigiamai jį vertina vos keli procentai.
S. Banderos gynėjai sako, kad tai sovietų propagandos rezultatas. Net ir šiuolaikinėje Rusijoje po Maidano sėkmės dienraštis „Komsomolskaja Pravda“ trimitavo: užėmę Ukrainą, „banderininkai“ griebsis Rusijos.
„Apie mano senelį sklando daug legendų, taip pat smerkiančių pokštų. Liko daug neištirtos medžiagos. Čia atvykęs supratau, kiek daug reikia padaryti“, – sako S. Banderos anūkas Stepanas Bandera.
S. Bandera gimė graikų katalikų šeimoje istoriniame Galicijos regione, kurio centras – Lvovas. Paauglystėje S. Bandera dalyvavo Ukrainos skautų veikloje, mokydamasis prisijungė prie ukrainiečių tautinių politinių grupių, žymiausia jų – Ukrainos nacionalistų organizacija, kurią vedė Andrijus Melnykas. S. Bandera organizacijoje greitai padarė karjerą ir patraukė Vakarų Ukrainą tuo metu valdžiusios Lenkijos pareigūnų dėmesį.
Kai ukrainiečių nacionalistai nužudė Lenkijos vidaus reikalų ministrą Bronislavą Pierackį, S. Bandera buvo tarp nuteistųjų kalėti iki gyvos galvos. Bausmę jis atliko po žmogžudystės specialiai įkurtoje politinių kalinių stovykloje – Bereza Kartuska. Lenkai stovyklą apleido, kai 1939-aisiais juos užpuolė Vokietijos nacionalsocialistai. S. Bandera ištrūko į laisvę ir pamatė, kad Vakarų Ukraina – jau rytinę Lenkiją okupavusios Sovietų Sąjungos rankose.
S. Bandera vėl susitiko su A. Melnyku, tačiau jau nesutarė dėl nacionalistų organizacijos ateities. Ji skilo į dvi frakcijas – S. Bandera vedė revoliucingesnę. Vokiečiams užpuolus rusus, jis organizavo žygio grupes, kurios Vokietijos kariuomenės užnugaryje steigė Ukrainos valstybės institucijas. Dėl dviprasmiškų ryšių su vokiečiais S. Bandera įsivėlė į painiavą, dėl kurios sovietai vėliau jį laikys vienu didžiausių ukrainiečių fašistų.
Pasak nacionalinės Ukrainos mokslų akademijos, S. Bandera susitikinėjo su vokiečių žvalgyba, gavo pinigų diversijoms sovietų teritorijoje rengti, bet jo nacionalistai 1941 m. birželio 30-ąją paskelbė nepriklausomą Ukrainos valstybę. Tiesa, deklaracijoje minimas esą naują pasaulio tvarką kuriantis Adolfas Hitleris, kaip padedantis kovoti su pavergėjais iš Maskvos – sutapo bendras priešas. Tačiau metų pabaigoje naciai sunerimo gavę informacijos apie rengiamą sukilimą prieš juos ir užsimojo S. Banderos nacionalistus sunaikinti.
Vokiečiai S. Banderą suėmė ir išsivežė į Vokietiją, vėliau perkėlė į Zachsenhauzeno koncentracijos stovyklą, kurioje laikė aukšto rango politinius kalinius.
Po dvejų metų naciai S. Banderą paleido. Į Ukrainą veržėsi sovietų armija ir ukrainiečių nacionalistų partizanai galėjo padėti rengdami diversijas. Istorikas Stefanas Dorilis įrodinėja, kad vokiečiams pralaimėjus karą ir Ukrainoje vėl įsigalėjus sovietams, S. Banderos nacionalistus performuoti padėjo Didžiosios Britanijos slaptoji tarnyba MI6, be to, banderininkai ryšių turėjo ir su amerikiečių CŽV.
Pats S. Bandera liko Vokietijoje. Miunchene 1959-aisiais jį nunuodijo KGB. Sovietų Sąjunga vėliau jį išgarsino kaip vieną pavojingiausių priešų, gal dėl to, kad Vakarų Ukrainos partizanai, kaip, beje, ir Lietuvos, sovietų okupacijai ginklu priešinosi aršiausiai.
Tiesa, S. Banderos vardas su nerimu tariamas ir Lenkijoje – S. Banderos šalininkai per Antrąjį pasaulinį karą Voluinėje išžudė dešimtis tūkstančių vietos lenkų, nors vargu ar koncentracijos stovykloje kalėjęs S. Bandera galėjo turėti operacijoms kokios nors įtakos.