Buvo iškelta prielaida, kad tai yra povandeniniame laive įkalintų žmonių SOS signalas. Šis faktas suteikė vilties, jog jie tebegyvi ir laukia gelbėtojų, skelbia „Daily Mail“.
Bet ekspertai sako, kad keleiviai turėjo žūti akimirksniu, atsiradus problemų, tad iš kur tie beldimo garsai?
Ekspertų teigimu, „beldimą“ primenančius garsus galėjo skleisti paieškų metu naudota įranga, gyvūnai, pavyzdžiui, banginiai, taip pat tai galėjo būti tiesiog iš Atlanto vandenyno gelmių atsklidę garsai.
Keele universiteto teismo geomokslų dėstytojas dr. Jamie Pringle'as mano, kad šie garsai buvo „žmogiškos kilmės“.
„Vandenynas yra labai triukšminga vieta, ten daug laivų, povandeninių laivų, žvejybinių tralerių ir, šiuo atveju, paieškos laivų“, – portalui „MailOnline“ sakė jis.
„Garsus gali skleisti įvairiausi šaltiniai, be to, garso bangos ne visada nuo šaltinio sklinda radialiai, nes vandens telkiniuose vanduo sluoksniuojasi, todėl garso bangos keliauja susidariusiais sluoksniais, – tęsė dr. J. Pringle'as. – Esant tokiam gyliui, prie „Titaniko“ nuolaužų sukeltas garsas vargu ar būtų pasiekęs paviršių. Tai, kad beldimas buvo girdimas kas 30 minučių, rodo žmogišką kilmę. Laivų propelerių skleidžiamas triukšmas būtų nuolatinis.“
Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) pakrančių apsaugos tarnybos kapitonas Jamie Frederickas trečiadienį, birželio 21 d., pranešė, kad, naudojant sonarinius plūdurus, buvo užfiksuoti „beldimo“ garsai, paskatinę padaryti prielaidą, kad juos sukėlė į titaninį povandeninio laivo korpusą beldžiantys penki vyrai.
Bet net jei jie nebūtų žuvę per sekmadienį įvykusią imploziją, mažai tikėtina, kad beldimas rankomis į „Titan“ korpusą galėjo būti išgirstas, kadangi jis tikrai nebūtų buvęs pakankamai garsus.
„Šaltiniai turėjo būtų gerokai galingesni, kad [garsas] nukeliautų ilgą atstumą, o 3,8 km po vandeniu yra per didelė gelmė, kai kalbama apie [garso] sklidimą iki paviršiaus ir išmatavimą“, – paaiškino J. Pringle’as.
„Kadangi tai spėjimas, mes neturime jokių pirminių duomenų, kuriuos galėtume išanalizuoti.“
Kad garsas tebuvo trukdžiai, mano ir Matthew Schanckas, jūrų paieškos ir gelbėjimo organizacijos „Marsar International“ įkūrėjas.
„Manome, kad būta kelių triukšmo šaltinių, – pasakė jis, atsakydamas į „MailOnline“ užklausą. – Po vandenyno paviršiumi plytinti aplinka yra triukšminga.“
„Bet turint omenyje laivų eismo toje teritorijoje intensyvumą ir tai, kad veikia jų varymo sistemos ir visi mechanizmai, būtent tą triukšmą sonariniai plūdurai ir galėjo užfiksuoti“, – kalbėjo jis.
Stefanas B. Williamsas, jūros robotikos profesorius iš Sidnėjaus universiteto, leidiniui „Business Insider“ nurodė, kad triukšmą galėjo sukelti ir jūros gyvūnai, pavyzdžiui, banginiai.
Šiaurinėje Atlanto dalyje gyvena kelių rūšių banginiai, įskaitant paprastuosius tikruosius banginius ir mėlynuosius banginius.
Ekspertas: laivas sprogo per sekundės dalį
Ketvirtadienio vakarą Lietuvos laiku pranešta, kad povandeninis robotas, vykdantis dingusio povandeninio laivo su penkiais žmonėmis paiešką netoli „Titaniko“ liekanų, aptiko „nuolaužų telkinį“.
„Šį rytą nuotoliniu būdu valdoma transporto priemonė iš laivo „Horizon Arctic“ aptiko povandeninio laivo „Titan“ uodegos kūgį, esantį vandenyno dugne, maždaug už 500-ų metrų nuo „Titaniko“ laivapriekio. Vėliau aptikta papildomų nuolaužų. Jos atitinka katastrofišką slėgio praradimą“, – sakė JAV pakrančių apsaugos tarnybos admirolas Johnas Maugeris.
„Mes radome penkias didžiules nuolaužų dalis. Iš jų supratome, kad tai yra tai, kas liko iš Titano. Pirmiausia radome nosies kūgį, esantį už slėgio angos. Tuomet didelį nuolaužų lauką, o jame – slėgio korpuso priekinę dalį. Tai buvo pirmasis požymis, kad nutiko katastrofa. Netrukus radome ir antrą, mažesnį nuolaužų lauką“, – pridūrė povandeninių gelmių tyrinėtojas Paulas Hankinas.
Tuo metu režisierius Jamesas Cameronas, kuris pats net 33 kartus buvo panėręs prie „Titaniko“, sakė iškart supratęs, kas nutiko „Titan“ laivui.
„Keturios dienos paieškų, jie ieškojo visur. Jei lakstė aplink, lyg degtų jų plaukai. Povandeninis laivas buvo būtent ten, kur buvo. Jis buvo ant dugno būtent ten, kur buvo paskutinė jo žinoma vieta. Tai pirmoji vieta, kurioje turi ieškoti – paskutinėje užfiksuotoje vietoje.
Pirmadienį ryte, kai pirmą kartą išgirdau apie incidentą, sulaukiau daugybės skambučių ir elektroninių laiškų. Tai maža bendruomenė. Ir per valandą turėjau tokią informaciją: jie leidosi žemyn, buvo kilometro gylyje ir prarado ryšį ir sekimą. O sekimo sistema yra kritinė, kadangi ji naudojama povandeniniam laivui nusileidimo metu sekti ir yra visiškai autonomiška. Ji turi savo slėgį ir savo akumuliatorių. Kad jie vienu metu prarastų ryšį ir sekimo sistemą – man nebekilo klausimų, kad povandeninio laivo nebėra.
Tuomet susisiekiau su keliais žmonėmis – kai kurie iš jų yra tyrinėtojai, kiti dirba žvalgyboje. Mums per valandą patvirtino, kad tuo metu, kai povandeninis laikas plaukė, pasigirdo stiprus trenksmas, tuomet dingo ryšys.
Aš supratau, kas atsitiko – povandeninis laivas susprogo. Siunčiau elektroninius laiškus visiems, ką pažįstu, rašiau, kad netekome draugų. Kad povandeniniame laive įvyko sprogimas. Dabar jis dugne – dalimis. Tokius laiškus siunčiau jau pirmadienio rytą“, – kalbėjo J. Cameronas.
Povandeninių laivų komiteto valdybos pirmininkas Willas Kohnenas įsitikinęs, kad laivas sprogo per sekundės dalį.
„Jeigu penkiamečiui vaikui duosite oro balioną ir liepsite jį susprogdinti, jis sprogs per sekundės dalį. Tas pats vyksta ir vandenyne. Įdūrus jis sprogsta per sekundės dalį. Tai buvo neigiamas sprogimas, tačiau viskas vyksta taip pat, tas pats modelis. Jis sprogo per tūkstantąją sekundės dalį. Matyt tai yra gerai. Tai tikriausiai buvo malonesnė pabaiga nei keturias dienas praleisti šaltoje, tamsioje ir uždaroje erdvėje. Taigi, tai būtų įvykę labai greitai. Manau, kad niekas net neturėjo laiko suvokti, kas atsitiko“, – sakė jis.
Pasak povandeninių gelmių tyrinėtojo Nicholo Rotkerio, apie 80 procentų vandenynų yra neištyrinėta.
„Akivaizdu, kad tai labai atšiauri aplinka, kuri labai mažai ištyrinėta. Apie 80 procentų vandenynų yra neištyrinėta. Apie 87 procentus vandens gylio yra neištyrinėta. O ši vieta niekuo nesiskiria nuo kitų vandenyno vietų, kur net neįsivaizduojame, kas vyksta. Akivaizdu, kad „Titaniko“ vieta buvo ištirta keletą kartų. Tačiau vandenyno plotas, kurį reiktų ištirti ir apžiūrėti, norint rasti dingusį objektą, yra labai didelis. Ir jūs beveik nežinote, kas vyksta tame plote“, – sakė jis.