Tokia mintis neseniai kilo per vieną vakarienę su saugumo politikos ekspertais Varšuvoje, kur aptarėme, kas nutiktų, jei per karines pratybas Kaliningrade rusų raketa „netyčia“ nukristų Lenkijos teritorijoje. Kaip į tokią situaciją turėtų reaguoti ir reaguotų Vakarai?
Vienas iš variantų būtų priimti rusų atsiprašymą. Klaidų nutinka.
JAV karinis jūrų laivynas 1988-ųjų liepą per klaidą numušė Irano orlaivį. Amerikiečiai sumokėjo 131,8 mln. dolerių kompensaciją. Penkeriais metais anksčiau Sovietų Sąjunga numušė korėjiečių keleivinį lėktuvą, įskridusį į sovietų oro erdvę, bet Maskva jokios kompensacijos už tai nesumokėjo. Abi tragedijos įvyko tvyrant didelei politinei įtampai, tačiau nė viena iš jų nebuvo eskaluojama.
Taigi, daug kas priklausytų nuo to, kaip Kremlius atsiprašytų už klaidą. Nuoširdumas – išmatuojamas dalykas. Įtampa nuslūgtų, jei tos pratybos būtų nedelsiant nutrauktos, kariškiai įsakytų atlikti to incidento drausminį tyrimą (galbūt su tarptautiniais stebėtojais), o rusai tučtuojau pasiūlytų kompensaciją už gyvybei ir turtui padarytą žalą.
Bet įsivaizduokite, kas nutiktų, jei Kremliaus atsakas būtų klaidinantis ir grasinantis: pavyzdžiui Maskva pareikštų, kad raketa nuo kurso nukrypo dėl Vakarų elektroninės karinės įrangos trukdžių? Daug kas Lenkijoje ir kitur manytų, jog Rusija tokiu būdu išbando Vakarų ryžtą. Tačiau kitose šalyse daug kas sakytų, kad reikia sušvelninti situaciją, o ne siųsti griežtą žinutę.
Būtent čia išryškėja Vakarų karinių ir politinių struktūrų trūkumai. Kyla pavojus, kad gali skilti Šiaurės Atlanto Taryba (NAC), pagrindinis politinis Aljanso sprendžiantysis organas.
Įsivaizduokite, kad Lenkija reikalauja aktyvuoti 4-ąjį ar net 5-ąjį Šiaurės Atlanto sutarties straipsnius, reglamentuojančius Aljanso kolektyvinę gynybą. Varšuva taip pat gali pageidauti, kad jos teritorijoje būtų dislokuotos Ypač greito reagavimo pajėgos (VJTF) – NATO karinį vienetą, sugebantį greitai ir lanksčiai reaguoti. Tačiau įsivaizduokite, kad NAC, spaudžiama švelnesnės pozicijos besilaikančių pietinių ir vakarinių bloko narių, nusprendžia nepatenkinti tokio lenkų prašymo.
Net jei sprendimus NATO priimtų greitai, galimų pasirinkimų skaičius vis tiek yra ribotas. VJTF parengties būklė nėra gera. Ypač prastai aprūpinta Vokietijos 9-oji tankų brigada, 2019-aisiais perimsianti vadovavimą šioms pajėgoms.
Bet kokiu atveju, riboto masto ir paneigiama Rusijos provokacija gali sukelti nevieningą ir nepakankamą NATO reakciją, kuri suduotų skaudų smūgį Aljanso vienybei.
Tai pabrėžia Lenkijos (ir jos sąjungininkių, esančių Rusijos kaimynystėje) bei likusių Aljanso narių interesų skirtumą. Varšuvai, Talinui, Rygai ir Vilniui silpnas atsakas į provokaciją kelia didesnį pavojų nei griežtas. Kitų Europos sostinių (ir Vašingtono) mąstymas gali būti kitoks. Tačiau Lenkijai taip pat būtų rizikinga į Rusijos provokaciją atsakyti vienašališkai – taip pasielgusi Varšuva dar labiau atkreiptų dėmesį, kad jai stinga diplomatinės paramos.
NATO reikia su tuo padirbėti. Tačiau greitų pokyčių tikėtis neverta. Tarpinis sprendimas būtų pajėgių, sugebančių veikti greitai ir ryžtingai koalicija. Tokios šalys kaip Švedija ir Suomija, nors ir nepriklausančios NATO, yra labiau suinteresuotos kolektyvine gynyba prieš Rusiją nei toli nuo jos esančios Portugalija ar Italija.
Šalys, geriau suvokiančios Rusijos grėsmę, rusų provokacijos atveju galėtų bendrai reikalauti skubiai dislokuoti NATO pajėgas ir griežtai spausti Kremlių diplomatinėmis ar kitokiomis priemonėmis. Svarbiausia būtų parodyti, kad tikslingi dviprasmiški išpuoliai negalės būti naudojami siekiant skaldyti ir valdyti.
E. Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.