Kas atsakingas už sprogimą, nusinešusį A. Zacharčnkos gyvybę, kol kas galime tik spėlioti. Portalas meduza.io pateikia labiausiai tiėktinas įvykio versijas ir prognozuoja apsišaukėliškų Donecko ir Luhansko respublikų artimiausią ateitį.
Kodėl nužudytas Zacharčenka?
Rugpjūčio 31 d. Donecko kavinėje „Separ“ sukeltas sprogimas mirtinai sužeidė nepripažintos Donecko Liaudies Respublikos (DLR) lyderį Aleksandrą Zacharčenką. Rusija dėl išpuolio kaltę suvertė Ukrainos valdžiai.
Portalo „Meduza“ prašymu leidinio „Novaja gazeta“ korespondentas Pavelas Kanyginas, begalės publikacijų konflikto Ukrainos rytuose tema autorius, darbavęsis tame regione aktyvių karinių veiksmų laikotarpiu, sutiko pasvarstyti, kam galėjo būti naudinga A. Zacharčenkos mirtis ir kokių pasekmių dabar galima tikėtis.
Donbase dažnai nužudomi žinomi asmenys. Ar šiai tendencijai galima priskirti A. Zacharčenkos žūtį?
Pastaruoju laikotarpiu politinė situacija Donbase buvo stabili. Didžiausia teroro, nukreipto prieš vietinius politikus ir kariškius, banga praėjo 2015 metais. Kaip tik tada nepriklausomomis apsiskelbusiose Donecko ir Luhansko Liaudies Respublikose buvo formuojami kariuomenės korpusai, į kuriuos priverstinai buvo įtraukiamos grupuotės ir vadinamieji lauko vadų batalionai. Žiniasklaidai daugelis iš jų buvo žinomi tik pagal šaukinius. Centralizavimo procesams pasipriešinę vadai mirdavo viena ir ta pačia mirtimi – toli užnugaryje nuo žudikų profesionalų surengtų atakų. Šitokios baigties sulaukė tokie vadai kaip (Aleksejus) Mozkovojus, (Jevgenijus) Iščenka, (Pavelas) Dremovas, Betmenas. Vėliau, 2016 ir 2017 metais, buvo nužudyti vadai, pravardėmis Motorola ir Givis. Nuo to laiko nei Donecke, nei Luhanske garsiai nuskambėjusių žmogžudysčių įvykdyta nebuvo.
Už ką nužudytas A. Zacharčenka? Kokios versijos pateikiamos kaip labiausiai tikėtinos?
Egzistuoja trys pagrindinės A. Zacharčenkos nužudymo versijos. Remiantis oficialia Rusijos versija (kuriai faktiškai pritaria Kremlius ir Rusijos užsienio reikalų ministerija), DLR lyderio likvidavimas – Ukrainos diversantų darbas. Tačiau ir Donecke, ir Luhanske diversantams priimta suversti atsakomybę už apskritai visas plačiai nuskambančias žmogžudystes, nors nenuginčijamų Kijevo dalyvavimo įrodymų niekada taip ir neatsiranda. Pavyzdžiui, Motorolos ir Givio atvejais, kaip žinia, DLR tyrimas buvo vykdomas kliaunantis kelių nacionalistinės organizacijos „Misanthropic Division“ nariais save įvardijusių asmenų prisipažinimus primenančiais parodymais. Minėta organizacija bet kokias savo sąsajas su nužudymais neigė. Kiek vėliau DLR buvo paskelbta, kad Givis ir Motorola buvo nužudyti Ukrainos saugumo tarnybos Kontržvalgybos departamento vadovo Aleksejaus Petrovo nurodymu.
Antra versija siejama su ekonomika. Ja remiantis, A. Zacharčenka galėjo tapti verslo santykių išprovokuoto konflikto auka. Tame konflikte neva dalyvauja nuo 2014 metų Rusijoje gyvenančio ukrainiečių milijardieriaus Sergejaus Kurčenkos struktūros. Savo lyderystės Donecke laikotarpiu A. Zacharčenka kartu su pavaduotoju ir artimu partneriu Aleksandru Timofejevu, pravarde Taškentas, ėmė kontroliuoti visus pelningus regiono aktyvus. Tarp jų būta anglių gavybos šachtų, prekybos centrų, vaistinių ir degalinių. Daugiausia pinigų atnešdavo prekyba cigaretėmis, o ypač – anglimi. Ji buvo išvežama į Rusiją, o tada, jau kaip rusiška žaliava, vėl įvežama į Ukrainą (prekiauti su separatistais tiesiogiai Kijevas atsisakė 2017 metais, kai paskelbė jiems visišką ekonominę blokadą).
Grįžtamuoju eksportu pagrįstas tiekimas, taip pat Ukrainos ekonominis atsitiesimas (šiemet tikimasi sulaukti 3 proc. BVP augimo) lėmė didesnę Donbaso anglies kainą ir jos paklausą tarp Rusijos tarpininkų – struktūrų, pavaldžių tam pačiam A. Kurčenkai, besinaudojusiam Rusijos jėgos struktūrų užtarimu. A. Zacharčenka ir A. Timofejevas buvo atsakingi už žaliavos pristatymą, be to, suinteresuoti padidinti gaunamo pelno dalį.
Pagaliau, trečia versija yra politinė, nors ekonominei ji neprieštarauja. A. Zacharčenka niekada nepriiminėjo lemtingų sprendimų karo ir taikos klausimais (tokie sprendimai buvo priimami Maskvoje) – jis užsiiminėjo vien ūkiniais DLR reikalais. Vis dėlto jo asmenybė visada asocijavosi su karu ir buvo tarytum nesitaikstančio separatizmo simbolis. 2015 metais jis pasirašė Minsko susitarimus ir formaliai buvo atsakingas už jų vykdymą, tačiau nė vienas tų susitarimų punktas be jokių išlygų taip ir nebuvo įgalintas. A. Zacharčenka kėlė pasipiktinimą ne tik Ukrainos valdžiai, bet ir Europos Sąjungai bei Jungtinėms Valstijoms – šaliai, kurioje buvo laikomas persona non grata. Asociacijų su karu keliančių asmenų šalinimas gali duodi akstiną atnaujinti derybas dėl Donbaso ateities, o ilgainiui privesti ir prie tam tikrų Rusijai paskelbtų sankcijų atšaukimo, mat jos tiesiogiai priklauso nuo to, kaip vykdomi Minsko susitarimai. Ukrainos valdžia pritaria antrai ir trečiai versijoms.
Kas bus dabar? Ar gali būti, kad A. Zacharčenkos nužudymas reikštų dar vieno karinio konflikto paaštrėjimo pradžią?
Iš karto po A. Zacharčenkos nužudymo jo bendražygiai pasistengė sutelkti pajėgas ir pranešė laukiantys, kad Ukraina atnaujins aktyvius karinius veiksmus, mat apie tai byloja Ukrainos šarvuočių pajudėjimas Volnovachos ir Dokučajevsko kryptimi. Vis dėlto realus paaštrėjimas vargiai tikėtinas. Vangus pozicinis karas Donbase vyksta jau trejus metus, tačiau jokių proveržių nepasitaiko. Fronto suaktyvinimas arba išplėtimas nėra naudingas nei Rusijai, taip tik užsitrauksiančiai naujų sankcijų grėsmę, nei Ukrainai, vos spėjusiai atsitiesti po 2014 ir 2015 metais vykusių kovų.
Dabar DLR prasideda kova dėl valdžios? O kaip reikalai LLR?
Rimtų politinių sukrėtimų Donbase greičiausiai nekils. Ir DLR, ir LLR tėra kvazivalstybės: užsienio politikos ir ekonomikos klausimai už jas sprendžiami Rusijos prezidento administracijoje. Vis dėlto ūkio reikalai ir vidaus politika tebėra pačių respublikų prerogatyva.
Politinė erdvė DLR viduje tiek iššukuota, kad apie kokią nors opoziciją negali būti nė kalbos. Formaliai respublikoje veikia dviejų partijų sistema – parlamente dirba ir visuomeninio judėjimo „Laisvasis Donbasas“, ir partijos „Donecko Respublika“ atstovai, tačiau iš tiesų šios jėgos mažai kuo viena nuo kitos skiriasi.
DLR vadovo pareigas pradėjo eiti A. Zacharčenkos pavaduotojas Dmitrijus Trapeznikovas. Anksčiau jis dirbo Donecko milijardieriui Rinatui Achmetovui – darbavosi ir jo futbolo klube „Šachtior“. Nuo pat karo pradžios jis rėmė separatistus ir krito į akį naujiems regiono vadovams.
Ar D. Trapeznikovas ir toliau liks vadovauti nepripažintai respublikai, neaišku. Jo negalima vienareikšmiškai priskirti kokiam nors įtakingam klanui. Seni jo ryšiai su R. Achmetovu prarado bet kokią reikšmę – milijardierius praktiškai nebeturi jokios įtakos Donecke. Gali būti, kad regiono kontrolę užsigeis perimti jėgos struktūros – taip, kaip nutiko Luhanske.
D. Trapeznikovas, aišku, labiau tenkintų Ukrainą nei A. Zacharčenka. Vis dėlto Donbaso ateitį Kijevas nusiteikęs aptarinėti tik su tais, kurie nedalyvavo kare ir niekaip neprisidėjo prie nusikaltimų Ukrainos vientisumui. Pastarosios sąlygos D. Trapeznikovas kaip tik ir neatitinka, nes buvo vienas iš tų, kurie vadovavo DLR – nusikalstama okupacine administracija Ukrainoje laikomam dariniui.
Kaimyninę, taip pat nepripažintą LLR įvykiai Donecke, kaip įprasta, mažai teveikia. Nors abi respublikos yra kuruojamos iš Maskvos, vis dėlto išlieka viena nuo kitos nepriklausomos. Nors Donecke ir Luhanske separatistų susijungimo į vieną struktūrą klausimas vis iškeliamas kaip aktualus, Maskvoje toks siekis kas kartą užgniaužiamas, nes valdyti teritorijas atskirai yra kur kas patogiau. Ketverius savo egzistavimo metus separatistų respublikos praktiškai nesikišo į viena kitos reikalus. Išimtimi galima pavadinti nebent A. Zacharčenkos pagalbą Luhansko jėgos struktūroms, 2017 metų rudenį nuvertusioms tuometinį LLR vadovą Igorį Plotnickį. Kaip vėliau paaiškėjo, ir jėgos struktūrų atstovai, ir A. Zacharčenka veikė be Kremliaus leidimo, ir tokia iniciatyva Maskvą didžiai papiktino.
Ar A. Zacharčenka iš tiesų buvo populiarus Donecke? Kalbama, kad į jo laidotuves suplūdo dešimttūkstantinės minios.
Remiantis oficialiais duomenimis, į A. Zacharčenkos laidotuves atėjo daugiau nei 100 tūkst. žmonių. Toks populiarumas nestebina, ypač įnirtingo informacijos filtravimo sąlygomis. Vietinėje žiniasklaidoje nepateikiama jokios kritikos separatistų vadovybės adresu, o stambiausių Ukrainos leidinių internetinės svetainės valdžios nurodymu blokuojamos. Respublikoje gaji A. Zacharčenkos įvesta 30-ies dienų arešto nepateikus kaltinimų praktika. Dažnai sulaikomi verslininkai, taip pat tinklaraštininkai ir interneto turinio komentatoriai. Būtent taip 2017 metais DLR valdžia 30-iai dienų suėmė tinklaraščio autorių Romaną Manekiną. Kaip jis pats sako, sulaikymo priežastimi buvo jo paskelbta „Facebook“ žinutė, informavusi apie galimą DLR vidaus reikalų ministerijos vadovo Aleksejaus Dikio suėmimą. Tais pačiais metais už tai, kad kritikavo A. Zacharčnką, buvo sulaikytas tinklaraštininkas Aleksejus Petrovas. Jo areštas iki šiol neatšauktas.
Opozicinių nuotaikų nebuvimas susijęs su tuo, kad nemaža dalis DLR gyventojų išvažiavo į Ukrainą (pusė milijono) ir Rusiją (750 tūkst.). Daugelis iš jų – jauni, gabūs žmonės, ieškoję galimybių užsidirbti. DLR pasiliko biudžetinių įstaigų darbuotojai, pensininkai ir tarnautojai, kurių išlaikymu rūpinasi Rusija.