CDU pirmininkei Angelai Merkel spalį paskelbus, kad ketina trauktis iš partijos pirmininkės pareigų, penktadienį per partijos suvažiavimą bus renkamas naujas partijos vadovas.
Du stipriausi kandidatai yra CDU generalinė sekretorė Annegret Kramp-Karrenbauer – ideologinė A. Merkel sąjungininkė, kurią Vokietijos žiniasklaida kartais vadina mini-Merkel, ir Friedrichas Merzas – verslininkas, 2002 m. pralaimėjęs kovą su A. Merkel dėl parlamentinės frakcijos vadovo posto.
Trečias kandidatas, atsiliekantis visuomenės nuomonės apklausose, yra sveikatos ministras Jensas Spahnas, kuris atstovauja konservatyvesnei, prieš A. Merkel nusiteikusiai partijos stovyklai.
Labiausiai tikėtina, kad rinkimus laimės A. Kramp-Karrenbauer, nes ji populiariausia tarp CDU narių. Be to, ši politikė labiausiai patinka ir CDU rinkėjams: apklausose ji įvardijama kaip labiausiai patikima, užjaučianti ir geriausiai atstovaujanti paprastų piliečių interesams, pastebi Z. Alipranti.
Straipsnio autorė primena, kad nors iš pradžių tarp CDU narių populiaresnis buvo F. Merzas, paskelbus, kad jis kasmet uždirba 1 mln. eurų, nors teigia esantis viduriniosios klasės atstovas, kandidatas sulaukė daug kritikos ir apklausose nusirito į antrąją poziciją.
Lyderystė susiskaldymo laikotarpiu
Kova dėl CDU partijos pirmininko posto vyksta Vokietijos politikai itin svarbiu laikotarpiu, kai gerokai nukraujavo tradiciškai šalies politikoje dominavusios Krikščionių demokratų ir Socialdemokratų (SPD) partijos. 2017 m. federaliniuose rinkimuose parama CDU sumažėjo 8,6 procentiniais punktais. Prieš mėnesį atlikta visuomenės nuomonės apklausa parodė, kad partijos populiarumas toliau mažėja – dabar remiantys CDU sako 27 proc. apklaustųjų (palyginti su 33,8 ir 35 proc. atitinkamai 2013 ir 2009 m.).
Z. Alipranti primena, kad mažėjant tradicinių partijų populiarumui, stiprėja dvi kitos politinės jėgos: populistinė kraštutinės dešinės partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) ir centro kairės Žaliųjų partija. Į Vokietijos politinį kraštovaizdį veržiasi tapatybės politika ir imigracijos klausimai, todėl partijų sistema tampa vis labiau fragmentuota, o CDU tenka spręsti svarbią strateginę dilemą.
Kadangi vienu metu populiarėja dvi radikaliai priešingų pažiūrų partijos – AfD ir „Žalieji“, būsimajam CDU vadovui teks imtis lyderystės ir susiskaldžiusioje Vokietijos politinėje arenoje, ir atliepiant visos Europos iššūkius. „Šiuo metu pagrindinis Vokietijos politikos bruožas yra poliarizacija“, – savo tinklaraštyje ne kartą yra rašęs „Atviros Europos“ analitikas Leopoldas Traugottas.
Diskusijų centre – imigracija
Pasak Z. Alipranti, vienas didžiausių galvosūkių kandidatams į CDU pirmininko postą – imigracija. A. Merkel sprendimas 2015 m. atverti Vokietijos sienas sukėlė antiimigracines nuotaikas ir sustiprino AfD partiją. J. Spahnas ėmė atvirai kritikuoti imigraciją, o F. Merzas pažadėjo susigrąžinti bent pusę CDU rinkėjų, kurie nusivylę A. Merkel imigracijos politika pabėgo pas AfD.
Mėgindamas atsikovoti „prarastą teritoriją“ F. Merzas bandė kvestionuoti Vokietijos konstitucijos nuostatas dėl prieglobsčio suteikimo, bet kilus nepasitenkinimui savo poziciją sušvelnino ir ėmė tvirtinti tik siūlęs priartinti Vokietijos prieglobsčio politiką prie europinės. Nuo tada F. Merzas bando sušvelninti savo poziciją imigracijos klausimais, tvirtindamas, kad neketina kreipti partijos dešiniau, bet norėtų atgaivinti diskusiją. Šiaip ar taip, F. Merzo ryžtas atsikovoti AfD balsus tebėra ryški jo rinkiminės kampanijos dalis, pastebi Z. Alipranti.
F. Merzo pasisakymai sulaukė aštrios reakcijos iš A. Kramp-Karrenbauer, kuri paskelbė, kad CDU griežtai smerkia priešiškumą, sąmoningą politinio klimato nuodijimą ir, iš dalies, net neapykantos kurstymą, kuriuos į Vokietijos politiką, kandidatės nuomone, atnešė AfD.
A. Kramp-Karrenbauer pozicija panaši į A. Merkel: kandidatė į jos įpėdines palaiko kanclerės 2015 m. sprendimą, bet pabrėžia, kad būtina žvelgti į ateitį ir spręsti imigracijos klausimus per europinę darbotvarkę. Ragindama siekti „lankstaus solidarumo“ A. Kramp-Karrenbauer teigia, kad populistų nereikia baimintis, ir kad Europos valstybės turėtų kuo glaudžiau bendradarbiaudamos kurti veiksmingą bendrą sistemą.
Vis dėlto A. Kramp-Karrenbauer primygtinai tvirtina, kad pabėgėliai turėtų mokytis juos priėmusios valstybės kalbos ir vertybių. Be to, ji bando siekti, kad daugiau dėmesio būtų skiriama kitiems klausimams, kurie dažnai pamirštami – pvz., būsto problemoms, švietimo politikai, atkreipia dėmesį straipsnio autorė.
Ar bus pokyčių Europos politikoje?
Nors CDU vis labiau gręžiasi į valstybės vidaus reikalus, Europos projekto ateitis vis dar užima svarbią vietą partijos darbotvarkėje. Visi trys kandidatai sutinka su dviem pagrindiniais Krikščionių demokratų užsienio politikos principais – įsipareigojimais ES ir transatlantiniams santykiams, rašo Z. Alipranti.
A. Merkel neparodė išskirtinio susižavėjimo ambicingais Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono siūlymais stiprinti ES. Anot straipsnio autorės, nelabai tikėtina, kad ir jos įpėdiniai siektų glaudesnės ekonominės integracijos, bent jau srityse, tiesiogiai susijusiose su rizikos dalijimusi tarp euro zonos narių. Kitaip nei E. Macronas, kurio rinkimų kampanija laikėsi ant europinės platformos, nė vienas iš kandidatų perimti CDU vairą nekalba apie didžią Europos viziją su konkrečiais pasiūlymais.
F. Merzas mano, kad Vokietijai tenka didžiausia atsakomybė už Europos bendradarbiavimą, tvirtindamas, kad būtent ES nulėmė Vokietijos gerovę stiprėjančios konkurencijos sąlygomis. „Vokiečiai privalo tapti greitesni ir geresni. Tai įmanoma tik su mūsų europiniais partneriais“, – pareiškė F. Merzas. Tačiau jis garsėja konservatyviomis pažiūromis, todėl menkai tikėtina, kad norės imtis ambicingų euro zonos reformų, ypač kai E. Macrono pasiūlymams priešinasi stiprėjanti Hanzos lyga, svarsto Z. Alipranti.
A. Kramp-Karrenbauer mėgsta prancūzus, todėl tikėtina, kad E. Macrono planą vertins palankiau, bet greičiausiai, panašiai kaip A. Merkel, itin ambicingus ir radikalius planus ji bandys sušvelninti.
Ir A. Kramp-Karrenbauer, ir F. Merzas pritaria Europos karinių pajėgų idėjai, bet labiau teoriškai nei praktiškai. Z. Alipranti primena, kad vokiečių politikai dažnai pasisako už Europos kariuomenę, tačiau tikrovėje tas prielankumas pasireiškia ribotai – tai rodo ir neseniai pristabdytos derybos dėl Nuolatinio struktūrizuoto bendradarbiavimo (PESCO).
F. Merzas, be to, ragina mažinti NATO numatytas išlaidas. J. Spahnas atvirai pasisako prieš Europos karines pajėgas.
Tęstinumas ar lūžis partijai ir Vokietijai?
Anot straipsnio autorės, žiūrint į kovą dėl CDU pirmininko posto, ryškėja du keliai. Išrinkus A. Kramp-Karrenbauer būtų tęsiama A. Merkel linija, pavertusi Krikščionis demokratus centro partija. Ši kandidatė pasisako už konservatyvias šeimos vertybes ir laikosi konservatyvios nuomonės apie tos pačios lyties santuokas bei abortus, bet taip pat kovoja už darbininkų teises ir CDU kontekste užima liberalią poziciją imigracijos klausimu. Visgi visuotinai pripažįstamas panašumas į A. Merkel gali ne padėti, o pakišti jai koją.
Kita vertus, F. Merzas ir J. Spahnas eitų tradiciškesniu, konservatyvesniu keliu, kuris nuvestų partiją dešiniau, mano Z. Alipranti.
Vienaip ar kitaip, rinkdami naują vadovą Krikščionys demokratai bando įvertinti, kiek sėkmingas buvo A. Merkel darbas kanclerės pareigose, ir nuspręsti, ar partijai dera toliau laikytis centristinio kurso.
Be to, reikia neužmiršti, kad šie įvykiai klostosi itin poliarizuotoje politinėje aplinkoje, kokios Vokietijoje nebuvo nuo pat 1945 m. Nuo 1973 m. CDU vadovavo vos trys asmenys. Tai, kad partijos vadovai dažniausiai įsitvirtina ilgam, tik stiprina susidomėjimą šia kova dėl valdžios. Helmutas Kohlis dirbo Vokietijos kancleriu nuo 1982 iki 1998 m., o A. Merkel – nuo 2005-ųjų. Partijos vadove ji tapo 2000 m. Tarp H. Kohlio ir A. Merkel pirmininku trumpam buvo tapęs Wolfgangas Scauble.
Dar didesnį susidomėjimą sukėlė tai, kad dažniausiai už uždarų durų vykę CDU vadovybės rinkimai šįsyk – žymiai atviresni. Kandidatai surengė viešus debatus 8 Vokietijos žemėse.
Kas betaptų naujuoju CDU vadovu, jam ar jai nebus lengva – pastaruoju metu Vokietijos vidaus politika tikrai audringa, rašo Z. Alipranti.