JAV valstybės sekretorius Rexas Tillersonas, anot naujausių publikacijų, iki šiol yra didžiausias taikaus sprendimo šalininkas, tačiau jis, deja, poste gali ir neužsibūti, rašo „Business Insider“.
JAV smūgis besąlygiškai įrodytų, kad šalies vadovai netiki, jog Šiaurės Korėjos lyderio Kim Jong Uno atsakomieji veiksmai galėtų privesti prie visuotinio milijonų gyvybių veikiausiai pareikalausiančio karo.
D. Trumpo administracija pastaruoju metu ir toliau diskutuoja dėl būtinybės įvykdyti Šiaurės Korėjos atžvilgiu nukreiptą ataką. Prezidentui artimų patarėjų nuomonės, kaip pranešama, akivaizdžiai išsiskyrė: vieni ragina būti ryžtingiems, kiti laikosi taikesnės pozicijos ir pirmenybę teikia diplomatinėms strategijoms.
Tiek „The Telegraph“, tiek „The Wall Street Journal“ nurodė, kad valstybės sekretorius R. Tillersonas ir gynybos sekretorius Jamesas Mattisas stengiasi perspėti prezidentą dėl smūgio keliamos grėsmės. Tačiau patarėjas nacionalinio saugumo klausimais H. R. McMasteris, anot šaltinių, drastiškam žingsniui linkęs pritarti.
Leidinių skelbiami pranešimai pasirodė po kelis mėnesius perduodamos gana prieštaringos ir apie JAV neapsisprendimą bylojančios informacijos dėl pozicijos Šiaurės Korėjos atžvilgiu.
Konkretaus poveikio atakos strategija, kurią įgyvendinant tektų suduoti staigų ir galingą smūgį reaguojant į konkrečias Šiaurės Korėjos provokacijas, nemenkai priklauso nuo JAV sugebėjimo tinkamai apsispręsti dėl atakos masto ir tikimybės, kad pavienio smūgio Pchenjanas nepalaikys pakankamu akstinu pradėti visuotinį karą.
Dėl šios priežasties net ribotos atakos prieš Šiaurės Korėją kelia milžinišką pasaulinės, galbūt net branduolinės, katastrofos riziką.
Demonstruoja neapsisprendimą
Gruodžio viduryje žiniasklaidos antraštės mirgėjo nuo R. Tillersono pranešimo apie esminius Šiaurės Korėjos atžvilgiu vykdomos politikos pokyčius.
„Esame pasirengę bet kada kalbėtis su Šiaurės Korėja ir norėtume tai daryti. Esame pasirengę pirmam išankstinių sąlygų nesaistomam susitikimui“, – sakė R. Tillersonas.
Vis dėlto, atsakydami į klausimą apie konkrečius esminius pokyčius, Baltieji rūmai pareiškė, kad prezidento požiūris į Šiaurės Korėją liko toks pat.
Valstybės sekretoriaus pažiūroms priešingos nuomonės besilaikantis H. R. McMasteris tvirtina, kad karo grėsmė kasdien tik didėja. Per interviu „BBC News“ jis patikino, kad JAV, prireikus, privers Šiaurės Korėją atsisakyti branduolinio ginklo net ir tuo atveju, jei režimas nesutiks bendradarbiauti.
J. Mattisas, kaip paprastai, nuo išsamių komentarų šia tema nutarė susilaikyti.
Per visą ligšiolinę savo kadenciją JAV prezidentas taip pat pademonstravo gana akivaizdų neapsisprendimą Šiaurės Korėjos atžvilgiu. D. Trumpo pareiškimai yra byloję ir apie raginimą derėtis su šalies lyderiu Kim Jong Unu, ir apie norą išprovokuoti jį demonstruojant didžiulį gimtosios šalies branduolinį potencialą.
Kartą D. Trumpas tiesiai šviesiai išrėžė R. Tillersonui, neva kalbos su Šiaurės Korėja tėra tuščias laiko švaistymas.
Antradienį įvyko pirmas per porą metų oficialus Šiaurės Korėjos ir pietinės jos kaimynės dialogas. Jis vyko likus visai nedaug iki 2018 metų Pjongčango olimpinių žaidynių.
D. Trumpas į dialogą žvelgia su santūriu optimizmu. JAV ir Pietų Korėja yra susitarusios iki pat parolimpinių žaidynių pabaigos kovo viduryje nevykdyti Šiaurės Korėją ypač erzinančių kasmetinių karinių pratybų.
Kim Jong Unas, savo ruožtu, išreiškė viltį, kad jokių incidentų per žaidynes nekils, todėl didžiulė pastaraisiais metais juntama įtampa, bent iš pažiūros, atrodo kiek nuslūgusi.
Šiokį tokį nerimą vis dėlto kelia nesiliaujančios kalbos dėl svyruojančios R. Tillersono pozicijos Baltuosiuose rūmuose.
Ne vienas žiniasklaidos šaltinis porą pastarųjų mėnesių informavo apie D. Trumpo komandos ketinimus pakeisti valstybės sekretorių ir šias pareigas patikėti Mike‘ui Pompeo – dabartiniam CŽA direktoriui, kaip manoma, karingo būdo ir pažiūrų savininkui, laisvai galinčiam pakeisti Ovaliniame kabinete nusistovėjusią nuomonių pusiausvyrą.
JAV, tikėtina, nestokoja nei priemonių, nei patirties, kad suduotų ryžtingą, kruopščiai parengtą smūgį, galintį tapti Šiaurės Korėjos pažeminimo ir skausmingo susilpninimo priemone.
Vis dėlto logiška manyti, kad po riboto poveikio smūgio reikėtų laukti analogiško atsako, be to, nesitikėti, jog Kim Jong Unas provokuotų JAV imtis jo vadovaujamos šalies sunaikinimo keršydamas už kelių karių, laivų ar raketų praradimą.
Jei Kim Jong Unas, sulaukęs smūgio, nesiryžtų atsakyti tuo pačiu, gerokai susilpnėtų jo pozicijos tarptautinėje arenoje, ir būtų sukurtas precedentas, įrodantis, kad JAV gali smogti, vos pajutusios provokaciją.
Jei Kim Jong Unas visgi imtųsi atsakomųjų veiksmų, galėtų išsipildyti J. Mattiso išpranašautas scenarijus: sulauktume baisiausią žmonijos patirtį pranokstančio karo.