Ką reiškia vienašališkas nepriklausomybės paskelbimas?
Terminas vienašališkas nepriklausomybės paskelbimas (VNP) pirmą kartą buvo panaudotas 1965 metais, kai buvusios Rodezijos baltaodžių mažumos vyriausybė paskelbė vienašališką nepriklausomybę nuo britų kolonizatorių. VNP reiškia naujos valstybės sukūrimą, jos suverenumo ir nepriklausomybės paskelbimą, prieštaraujant tarptautinių santykių subjektui, šaliai arba valstybei, nuo kurios yra atsiskiriama.
Ar Katalonija turi teisę paskelbti savivaldą?
„Bet koks subjektas turi teisę skelbti savo nepriklausomybę. Bet tam, kad jis taptų valstybe, suprantama, (jam) reikia teritorijos, gyventojų ir valdžios“, - sakė Jeanas-Claude'as Pirisas, Briuselyje gyvenantis tarptautinės teisės konsultantas ir buvęs ES teisės tarnybos direktorius.
„Tačiau svarbiausia yra tarptautinės bendruomenės pripažinimas, – sakė jis. – Visi turi teisę paskelbti nepriklausomybę, bet (toks paskelbimas) per se nėra įtvirtintas tarptautiniu mastu“.
Pasak J. C. Piriso, labai mažai šalių pripažins Kataloniją, o Europos Sąjungoje, „aš garantuoju, jos nepripažins niekas“.
„Todėl tai liks tuščia deklaracija: Katalonija nebus atstovaujama tarptautinėse organizacijose, jie neposėdžiaus ES, jie nieko negalės daryti ir teisiškai liks Ispanijos dalis“, – kalbėjo ekspertas.
Ar Katalonijos VNP yra teisėtas?
Tai sudėtingas klausimas, atsakymą į kurį gali padėti rasti dvi svarbios teisinės išvados.
Pirmoji – 2010 metų JT aukščiausiojo tribunolo, Tarptautinio Teisingumo Teismo (TTT), patariamoji nuomonė dėl Kosovo nepriklausomybės nuo Serbijos paskelbimo. Antroji – 1998 metų Kanados Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas.
Atsakydamas į JT Generalinės Asamblėjos prašymą pateikti savo nuomonę šiuo klausimu TTT išaiškino, kad Kosovo deklaracija „nepažeidžia tarptautinės teisės“ arba Saugumo Tarybos rezoliucijų.
Ironiška, kad Ispanija pateikdama savo nuomonę raštu teigė, jog Kosovo deklaracija „neatitinka tarptautinės teisės“ ir ignoruoja „Serbijos teisę į suverenumą ir teritorinį vientisumą“.
Ar Kvebeko atvejis yra tinkamas pavyzdys?
Dėl Kvebeko Kanados Aukščiausiasis Teismas 1998 metais pakonsultavo, kad tautos turi teisę atsiskirti tik tuomet, jei jos yra kolonizavimo aukos, gyvena priespaudoje, išnaudojamos, arba neįsileidžiamos į federalinę vyriausybę.
„Iš tikrųjų tai rezervuota engiamoms automs, kurios neturi teisės į demokratiją ir su jomis žiauriai elgiamasi. Bet Katalonija yra visiškai kitos atvejis, joje veikia visos demokratinės teisės“, – sakė J.-C. Pirisas, pažymėdamas, kad katalonai veikia už Ispanijos konstitucinės sistemos ribų.
„Negaliu įsivaizduoti jokio tarptautinio teismo, kuris pasakytų, kad katalonams taikytina apsisprendimo teisė. Tai neįsivaizduojama“, – pažymėjo jis.
Kas bus toliau?
„Dabar svarbu – kas atsitiks šalyje ir gatvėse, – tęsė J.-C. Pirisas – Ar bus demonstracijos, barikados? Ar žmonės sutiks ir nusileis“, jei Ispanija imsis valdyti Kataloniją, „ar bus smurto?“
Ne taip seniai Ispanija „kariavo pilietinį karą prieš pat Antrąjį pasaulinį karą“, – nurodė jis.
Pasak Narin Idriz, Hagoje įsikūrusio Assero (Aserio) instituto mokslininkės, jeigu Katalonija taps nepriklausoma valstybė, pasekmių „negalima nepakankamai įvertinti“.
„Visos Europos Sąjungos narės puoselėja savo teritorinį vientisumą, jos nenori, kad ir jas tokie dalykai ištiktų, todėl bus labai sunku tikėtis bet kokio jų palaikymo“, – sakė ji.