Plebiscitas buvo organizuotas po sausį vykusių kruvinų neramumų, nutraukusių tris dešimtmečius trukusį šios turtingiausios Centrinės Azijos šalies pirmojo prezidento Nursultano Nazarbayevo valdymą.
„Referendumas gali būti laikomas įvykusiu“, – sakė Kazachstano centrinės rinkimų komisijos pirmininkas Nurlanas Abdirovas.
Pasak jo, preliminariais duomenimis, referendume balsavo kiek daugiau nei 68 proc. rinkėjų.
Sekmadienį vakare pasibaigus plebiscitui trijų sociologinių tyrimų bendrovių paskelbtos balsavusiųjų apklausos rodė tvirtą paramą konstitucijos pakeitimams: mažiausias palaikymo rodiklis sudarė 74,8 proc., didžiausias – 79,4 procento.
Sausį šalį apėmę neramumai, pareikalavę daugiau nei 230 gyvybių ir privertę pasikviesti Rusijos vadovaujamo saugumo bloko karius tvarkai atkurti, prasidėjo nuo gyventojų taikų protestų prieš išaugusias degalų kainas.
Referendumas vyko Kazachstano prezidento Kassymo-Jomarto Tokayevo, kurį N. Nazarbayevas pasirinko savo įpėdiniu 2019 metais, iniciatyva.
69 metų K.-J. Tokayevas sakė, kad plebiscitas yra būtinas, siekiant atsisakyti „superprezidentinio“ valdymo ir sustiprinti parlamentą.
Tačiau labiausiai į akį krentantis Konstitucijos pakeitimas yra ypatingų privilegijų 81 metų N. Nazarbayevui panaikinimas.
Iki sausio mėnesio neramumų K.-J. Tokayevas buvo laikomas valdančiu N. Nazarbayevo ir itin turtingų jo giminaičių šešėlyje.
N. Nazarbayevas net po atsistatydinimo išsaugojo „elbasy“ („tautos lyderio“) statusą. Šis konstitucinis statusas jam suteikia išskirtinius politikos formavimo įgaliojimus ir imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo.
Naujojoje konstitucijoje šio statuso nebelieka.
Kita pataisa prezidento artimiesiems neleistų užimti pareigų vyriausybėje. Ja aiškiai nusitaikyta į N. Nazarbayevo šeimos narius, netekusius įtakingų postų po sausį kilusių neramumų.
Kova dėl valdžios
Naujųjų metų laikotarpiu Kazachstaną supurčiusi krizė tebėra labai miglota. Neramumų įkarštyje šalyje daugelį dienų neveikė internetas, todėl suprasti įvykius buvo dar sudėtingiau.
Protestai prasidėjo naftos turtinguose Kazachstano vakaruose, kai sausio 1-ąją buvo smarkiai padidintos degalų kainos. Tačiau greitai taikūs protestai peraugo į kruvinus susirėmimus, plėšikavimus ir padeginėjimus, o šių neramumų epicentru tapo už 2 tūkst. km esanti Almata.
Sostinė Nur Sultanas, kuri iki 2019 metų vadinosi Astana, buvo praktiškai nepaveikta.
K.-J. Tokayevas dėl smurto kaltino „teroristus“, siekiančius užgrobti valdžią, ir davė saugumo pajėgoms įsakymą „šaudyti be perspėjimo“.
Tačiau tuo metu nacionalinio saugumo vadovo pareigas ėjusio ilgamečio N. Nazarbayevo sąjungininko suėmimas dėl kaltinimų valstybės išdavyste pakurstė spėliones, kad tikroji smurto priežastis gali būti kova dėl valdžios.
Atkūrus stabilumą K.-J. Tokayevas kritikavo N. Nazarbayevą, kad jis neužtikrino energijos išteklių turtingos šalies pajamų sąžiningo perskirstymo eiliniams kazachams. Tačiau jis taip pat gyrė savo mentorių už laimėjimus kuriant valstybę.
Tiek buvęs, tiek dabartinis prezidentai yra kaimyninės Rusijos sąjungininkai, o sausį į Kazachstaną atvykęs Rusijos vadovaujamos Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) daugiau nei 2 tūkst. taikdarių kontingentas padėjo K.-J. Tokayevui suvaldyti padėtį.
Kremlius tvirtino, kad intervencija, kurios prašė K.-J. Tokayevas, neapėmė jokio politinio susitarimo, nes tai „Kazachstano vidaus reikalas“.
Po krizės N. Nazarbayevas retai matomas viešumoje, tačiau sekmadienį sostinėje atidavė savo balsą, išreiškęs paramą K.-J. Tokayevui ir pakeitimams.
Pirmadienį paskelbtame interviu buvęs valstybės vadovas sakė, kad jo giminaičiai turi būti „traukiami atsakomybėn“, jeigu įvykdė nusikaltimų, tačiau jiems turi būti užtikrintas teisingas teismas. N. Nazarbayevas veikiausiai turėjo galvoje savo sūnėną Kairatą Satybaldy, verslininką, kuris šiuo metu yra sulaikytas dėl kaltinimų lėšų pasisavinimu.