Juanas Pujolis Garcia prisidėjo prie sąjungininkų karių išsilaipinimo Europoje operacijos sėkmės, taip pat ir prie sąjungininkų pergalės Antrajame pasauliniame kare apskritai. Tačiau jo veikla karo metu nėra plačiai žinoma, bigthink.com rašo Matthew Davisas.
Nepaisant to, kad istoriškai J. P. Garcia yra mažai žinomas, jis yra vienas iš kelių, jei ne vienintelis asmuo, kuris gavo Geležinį kryžių iš Hitlerio ir Britanijos imperijos ordiną (angl. Order of the British Empire) iš karaliaus Jurgio VI.
Atrodytų neteisinga, kad tiek pasiekęs žmogus yra nežinomas, bet nereikia pamiršti, kad jis buvo šnipas, o „garsus šnipas“ skamba kaip oksimoronas.
Nors J. P. Garcia buvo viena iš svarbiausių Antrojo pasaulinio karo figūrų, prieš karą jis nebuvo daug pasiekęs gyvenime. Didžiąją gyvenimo dalį jis dirbo ūkininku Ispanijoje – augino vištas. Jis daug kartų bandė kurti ir išlaikyti įvairius verslus – netgi turėjo kino teatrą. Bet jam vis nesisekė.
Ispanijoje kilus pilietiniam karui, jis dezertyravo iš respublikonų kariuomenės, kad prisijungtų prie nacionalistų, bet pakliuvo į kalėjimą, nes išsidavė simpatizuojantis monarchijai.
Kai kilo Antrasis pasaulinis karas, jam priklausė nuskuręs vienos žvaigždutės viešbutis Madride. Kariuomenėje J. P. Garcia taip pat neiškilo aukščiau vidutinybės, ir pats pripažino, kad nėra labai tinkamas karui, todėl visiškai neaišku, kas jį paskatino kreiptis į britus ir pasiūlyti savo paslaugas.
Britams ko gero atrodė, kad karinis dezertyras, buvęs vištų augintojas ir nevykęs verslininkas mažai kuo pasitarnaus kare, tad jie jo pasiūlymą atmetė. Vis dėlto J. P. Garcia buvo tvirtai nusprendęs dalyvauti kare, tad savo pasiūlymą britams pateikė tris kartus, ir visus kartus jis buvo atmestas.
Atkaklus savamokslis šnipas
Net po tiek neigiamų atsakymų J. P. Garcios pasitikėjimas savimi ir ryžtas nė kiek nesumažėjo ir jis nusprendė, kad jam reikia užsirekomenduoti kaip šnipui – įgyti nacių pasitikėjimą ir teikti jiems dezinformaciją.
Tuo laikotarpiu Ispanijos vyriausybė, nors oficialiai ir nebuvo nacių sąjungininkė, jiems simpatizavo, tad užmegzti kontaktą su vokiečių kariuomene nebuvo sunku. J. P. Garcia apgavo spaustuvininką Portugalijoje, apsimetęs Ispanijos vyriausybės tarnautoju, dirbančiu vietos ambasadoje, ir gavo diplomatinę vizą, kuri jam padėjo įtvirtinti melagingą nacių rėmėjo, reguliariai keliaujančio į Londoną diplomatiniais reikalais, tapatybę. Turint omenyje, kad J. P. Garcia nemokėjo anglų kalbos, taip meluoti buvo ypač drąsu. Vis dėlto naciai patikėjo J. P. Garcios pramanais – surengė jam pagreitintus šnipinėjimo pagrindų mokymus, davė 600 svarų (šiais laikais ši suma prilygtų apytikriai 37 tūkst. EUR) ir išsiuntė į Londoną kurti šnipų tinklo. Tačiau anglų kalbos žinių visiškai neturintis J. P. Garcia su suklastotu pasu nuvyko ne į Londoną, bet į Lisaboną Portugalijoje.
Taip J. P. Garcia gavo ko norėjo. Jis įgijo nacių pasitikėjimą ir užmezgė su jais kontaktą. Bet dabar jis jiems turėjo teikti dezinformaciją. Iš viešai prieinamų kino kronikų, žurnalų ir kelionių vadovų J. P. Garcia kurpdavo realistiškai skambančius pranešimus apie gyvenimą Londone ir britų veiklą, meluodamas, kad žinias jam perduoda neegzistuojantis šnipų tinklas, neva suburtas Londone. Be abejonės, šie pranešimai nebuvo tobuli: pavyzdžiui, aprašydamas Glazgo gyventojus J. P. Garcia teigia, esą jie „padarytų viską už litrą vyno“, nors, kaip visiems žinoma, škotai geria toli gražu ne vyną.
Nepaisant netikslumų, jo suklastotais pranešimais niekas neabejojo. Jais buvo taip tikima, kad britai, perėmę jo ataskaitas, šalyje paskelbė paiešką šnipo, sugebėjusio infiltruotis į šalį. Tuo metu Britanijoje pagal visus duomenis neturėjo būti priešų šnipų, tad ši žinia sąjungininkams kėlė didelį nerimą.
Įgijo sąjungininkų pasitikėjimą
J. P. Garcios kaip šnipo verte britai įtikėjo po to, kai šiam pavyko įtikinti nacius britų armados egzistavimu Maltoje. Reaguodamos į šią melagingą žinią Ašies valstybės nukreipė visas pajėgas į Maltą. Net ir išaiškėjus, kad jokios armados Maltoje niekada nebuvo, naciai ir toliau tikėjo J. P. Garcios teikiama informacija.
1942 m. britai pagaliau suvokė J. P. Garcios vertę.
Pradėjęs dirbti britų žvalgybai, J. P. Garcia sukūrė 27 išgalvotus agentus ir priskirdavo jiems įvairią žvalgybinę informaciją, kurią jis neva surinkdavo, apdorodavo ir ranka surašydavo į užkoduotus pranešimus. Šiuos pranešimus jis siųsdavo vokiečiams, o vėliau perduodavo radijo bangomis.
J. P. Garcios pranešimus sudarė dezinformacija, teisinga, bet nenaudinga informacija ir teisinga, itin vertinga informacija, kuri visada buvo perduodama per vėlai.
Pavyzdžiui, jis pateikė tikslią informaciją apie sąjungininkų karių išsilaipinimą Šiaurės Afrikoje laiške, kuris pašte buvo pažymėtas ankstesne data, bet iš tiesų buvo išsiųstas vėliau.
Naciai ne tik neįžvelgė klastos, bet dar ir atsiprašė J. P. Garcios už tai, kad nesugebėjo laiku sureaguoti į jo vertingus duomenis.
Į užklausas, kodėl jis nepateikia svarbiausios informacijos, kurią neva jo informatoriai turėtų žinoti, J. P. Garcia kaskart sugalvodavo įvairiausių pasiteisinimų. Kai J. P. Garcia neįspėjo vokiečių apie didelio masto Britanijos karinių jūrų pajėgų dislokavimą, jis juos informavo, kad jam pavaldus agentas susirgo ir vėliau mirė. Šią žinią jis pagrindė suklastotu nekrologu britų laikraštyje, tad naciai buvo įpareigoti išgalvotai išgalvoto vyro našlei sumokėti visiškai realią pensiją.
Tam, kad išlaikytų J. P. Garcios „šnipų tinklą“, naciai jam mokėjo 340 tūkst. dolerių (šiais laikais tai prilygtų 6 mln. dolerių – apytikriai 5,26 mln. EUR).
Išnaudojo nacius
Labiausiai J. P. Garcia pasižymėjo operacijos „Overlord“ metu. Ši operacija prasidėjo nuo sąjungininkų karių išsilaipinimo Normandijoje (per vadinamąją „D Day“).
Kadangi iki tol jis jau buvo įgijęs nacių pasitikėjimą, šios operacijos metu J. P. Garcia galėjo šiuo pasitikėjimu pasinaudoti. Siųsdamas daug skubių pranešimų, J. P. Garcia įtikino aukščiausiąją Vokietijos vadovybę, kad invazija prasidės sąsiauryje prie Doverio (šia versija Hitleris ir taip tikėjo).
Siekdamas išsaugoti savo kaip patikimo informatoriaus reputaciją J. P. Garcia liepė naciams laukti jo itin svarbios žinutės iki 3 ryto. Jis planavo atskleisti naciams tikrąją išsilaipinimo vietą (Normandiją), bet informaciją pateikti kiek per vėlai, kad naciai negalėtų užkirsti kelio invazijai.
Visiško atsitiktinumo dėka naciai nesulaukė 3 nakties ir atsiliepė tik daug vėliau ryte. J. P. Garcia juos išplūdo už tai, kad jie neva pražiopsojo tokią svarbią žinią. Jis piktinosi: „Negaliu pateisinti tokio aplaidumo. Jei netikėčiau savo misijos svarba, mesčiau šį darbą.“
Tokiu būdu dar labiau sustiprinęs savo patikimumą, J. P. Garcia netgi išgalvojo kariuomenę – Pirmąjį JAV kariuomenės pulką, kuriam vadovavo pats generolas George‘as S. Pattonas, ir kurį neva sudarė 150 tūkst. karių.
Pasitelkus suklastotą radijo tarškesį ir pripučiamus tankus, aukščiausioji Vokietijos vadovybė buvo įtikinta, kad pietinėje Britanijos dalyje dislokuota kariuomenė. J. P. Garcia įtikino nacius, kad tai ir yra tikroji invazija, o Normandija tėra diversija.
Dvi nacių šarvuotosios divizijos ir 19 pėstininkų divizijų buvo sulaikytos prie Kalė uosto ir laukė kitos atakos, o tuo tarpu Normandijoje išsilaipinusios sąjungininkų pajėgos užėmė tvirtesnes pozicijas Prancūzijoje. Be šių papildomų pajėgų Ašies pajėgoms nepavyko sulaikyti sąjungininkų invazijos.
J. P. Garcia, kuriam pavyko apdumti naciams akis neegzistuojančia kariuomene ir manipuliuoti jų gaunamos informacijos srautu, yra viena iš įtakingiausių Antrojo pasaulinio karo figūrų.
Tai, kad jis buvo dvigubas agentas, paaiškėjo tik praėjus keliems dešimtmečiams po karo, ir tai ko gero paaiškina, kodėl apie jį žinoma taip mažai.
Siekdamas apsisaugoti, jis surežisavo savo mirtį nuo maliarijos ir 1949 m. išvyko į Venesuelą, kur atidarė knygyną.