1988 metų balandžio 28 dieną eilinį „Boeing 737-297“ skrydį sutrikdė kurtinantis švilpimas ir purtymas. Lėktuvas skrido iš Hilo į Honalulu – iš vienos Havajų salos į kitą. Mirtinai persigandę keleiviai manė, kad įvyko sprogimas.
„Garsas buvo toks, tarsi kažkas greitai plėštų popierinį maišelį, tik žymiai garsesnis, kurtinantis. Tai atsitiko tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Nebuvo jokių nelaimės ženklų“, – prisimena skrydžio pilotas Robertas L. Schornstheimeris, kuriam tada buvo 44 metai.
Iš jų jis net 11 metų praleido skraidydamas būtent skrydžių bendrovės „Aloha Airlines“ lėktuvais, rašo gazeta.ru.
Praėjus 23 minutėms nuo pakilimo, lėktuve virš pirmųjų šešių keleivių eilių ir pilotų kabinos atsivėrė šešių metrų ilgio skylė. Šis atvejis tapo išskirtinis – keleivinis lėktuvas be dalies orlaivio korpuso nusileido iki saugaus aukščio ir laimingai pasiekė žemę. Incidentas įvyko itin dideliame aukštyje – mažiausiai 8 tūkst. metrų, tad keleiviams teko patirti drastiškų slėgio salone pasikeitimų.
Tą akimirką, kai į saloną įsiveržė galingas oro pliūpsnis, R.L. Schornstheimeris pasisuko atgal ir pamatė dangaus mėlynę, kruvinus keleivių veidus ir visur lekiojančias lėktuvo korpuso nuolaužas.
„Tai buvo tarsi blogas sapnas, taip netikėta, jog sąmonė nespėjo susivokti, kad visa tai vyksta iš tikrųjų. Pasisukau atgal, užsidėjau deguonies kaukę – kaip kad buvome mokomi. Antrajam pilotui parodžiau, kad lėktuvą kontroliuoju aš“, – praėjus 30 metų prisimena pilotas.
Vienoje iš paskutinių eilių sėdėjęs astronomas Erickas Becklinas išgirdo garsų sprogimą („didįjį sprogimą“, kaip vėliau jį vadino) ir išvydo didžiulę skylę, žiojinčią virš lėktuvo pirmosios klasės. „O velnias. Štai ir jis. Mano galas“, – tą akimirką pagalvojo mokslininkas. „Pabandžiau apsiraminti, bet aplinkui buvo taip triukšminga, skraidė visokios nuolaužos. Labiausiai gąsdino tai, kad ta skylė visą laiką plėtėsi“, – pasakoja astronomas.
Tą akimirką pilotas suprato tik vieną dalyką – jo lėktuvas pateko į rimtą bėdą ir jį reikia skubiai leisti ant žemės. Kitas 13 minučių R. L. Schornstheimeris ir antroji pilotė 36 metų Madeline Tompkins atsargiai kreipė lėktuvą, kuriuo skrido 89 keleiviai, nusileidimo tako Kachulujaus oro uoste link.
Tie, kas stebėjo lėktuvo nusileidimo istoriją, vėliau šį įvykį aprašė kaip stebuklą, juk nuo kontakto su žeme galėjo kilti gaisras arba imti irti lėktuvo karkasas. Vėliau paaiškėjo, kad per incidentą 65 keleiviai buvo sužeisti, deja, nepavyko išvengti ir aukų.
Tą akimirką, kai galinga oro masė nuplėšė lėktuvo viršų, iš lėktuvo buvo tiesiog lauk išsiurbta vyresnioji skrydžio palydovė Clarabelle Lansing, kuri tuo metu buvo salono viduryje.
Remiantis lėktuvo keleivių pasakojimais, C. Lansing iš lėktuvo buvo išsviesta akimirksniu, niekas nespėjo susigaudyti, jog reikia jai padėti. Kitai skrydžio palydovei į galvą pataikė nuolauža ir ji parkrito be sąmonės. Trečioji taip pat parkrito ant grindų ir tvirtai įsikibo į metalinius kėdžių įtvirtinimus, jai išsilaikyti padėjo ir keleiviai.
Tris dienas vykusios pakrančių apsaugos laivų paieškos buvo bevaisės – aptikti tragiškai žuvusios skrydžių palydovės kūno taip ir nepavyko.
„Net nesitiki, kad jis taip ir nesubyrėjo. Vienintelis dalykas, kas jį prilaikė, buvo grindų perdanga. Daugiau nieko nebuvo. Tiesą sakant, atsižvelgiant į visas aplinkybes, jis iš viso neturėjo nusileisti“, – incidentą prisimena tuometinis „Aloha Airlines“ vadovas Larry Milleris.
Ore pilotai nežinojo, kaip staigus slėgio pakeitimas iš tikrųjų pakenkė lėktuvui, pavyzdžiui, nežinojo, kad nukentėjo kabelis, vedantis prie kairiojo variklio – būtent dėl šios priežasties jis ir sustojo.
Norėdamas kuo įmanoma sumažinti besileidžiančio lėktuvo greitį, pilotas kiek galėdamas sumažino dešinio variklio apsukas. Nepaisant pastangų, leistis teko didesniu greičiu, nei norėta – 60 kilometrų per valandą. Tiesiog pilotas pastebėjo, kad dar sumažinus greitį lėktuvas ima pavojingai kratytis.
Technikai pilotą perspėjo, kad nepasirodė priekinė lėktuvo važiuoklė. Laimei, apačioje buvę žmonės informavo, kad visos važiuoklės sėkmingai išsiskleidė, ir pilotas pradėjo tupdyti lėktuvą.
Nusileidimo būta sklandaus, nors ir lėktuvas, kaip prisimena pats pilotas, šokčiojo tarsi ant tramplino. Sužeisti keleiviai skubiai išgabenti į ligonines.
„Viename greitosios pagalbos automobilyje vežė po daugiau nei po vieną žmogų“, – prisimena evakuacijoje dalyvavęs L. Milleris.
Kaip nurodyta Valstybinės transporto saugos tarybos ataskaitoje, buvo sunkiai sužaloti septyni lėktuvo keleiviai.
„Jai skrydžių bendrovė ir darbas buvo visas jos gyvenimas“, – tragiškai žuvusią skrydžių palydovę prisimena pilotas. Anot jo, ji buvo labai miela, tačiau pati griežčiausia jo pažinota skrydžių palydovė, ji nuolat primindavusi kolegoms apie būtinybę, atlikus užduotį, grįžti į savo vietą. Viena iš lėktuvo palydovių prisipažino, kad tokie kolegės žodžiai jai išgelbėjo gyvybę.
Vos po dešimties mėnesių analogiškas incidentas įvyko su keleiviniu lėktuvu „Boeing 747“, skridusiu maršrutu Honolulu–Sidnėjus. Skrydžio metu atplyšo durys su priekine lėktuvo dalimi. Per incidentą žuvo devyni keleiviai, kurie iš lėktuvo salono išskrido kartu su sėdynėmis.
Šios dvi tragedijos paskatino amerikiečių pareigūnus atkreipti dėmesį į senus lėktuvus, teigia buvęs pilotas ir civilinės aviacijos specialistas Peteris Formanas.
Incidento 243-ajame reise priežastimi tapo atsiradęs įtrūkimas, kuris ėmė plėstis link kniedžių, jungusių dvi fiuzeliažo dalis. Vėliau viena iš keleivių tyrėjams pasakojo, kad įtrūkimą matė, tačiau kažkodėl nusprendė lėktuvo įgulai apie tai nepranešti.
Tyrėjai padarė išvadą, kad skrydžių bendrovė apžiūros metu pažeidimus nurašė kaip natūralaus lėktuvo nusidėvėjimo įrodymą.
Incidento metu 19 metų lėktuvas buvo atlikęs praktiškai 90 tūkst. pakilimo ir nusileidimo ciklų. Remiantis šiuo skaičiumi, jis buvo antras toks visame pasauliniame „Boeing-737“ orlaivių parke.
Netrukus po incidento skrydžių bendrovė nurašė ir utilizavo minėtąjį lėktuvą, toks pat likimas ištiko ir dar du seniausius lėktuvus.
1991 metais R. L. Schornstheimeris padavė ieškinį „Boeing“ dėl patirto streso. Vėliau pranešta, kad ieškovas ir atsakovas susitarė be teismo.
Antroji skrydžio pilotė M. Tompkins ir toliau tęsė savo darbą ir vėliau tapo skrydžių kapitone bendrovėje „Hawaiian Airlines“. Pats L. Schornstheimeris skraidė iki 2005 metų ir karjerą bendrovėje „Aloha Airlines“ baigė likus trejiems metams iki jos galo.